Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija

Šių metų lapkričio 21 dienos ankstų rytą didelis būrys aktyvių Klaipėdos mokyklų mokinių susirinko į miesto savivaldybę ir dalyvavo Lietuvos Konservatorių partijos organizuojamame renginyje „Pilietiškumo mokykla“. Tą dieną Klaipėdos savivaldybės posėdžių salėje šeimininkavo ne miesto tarybos nariai, o vyresniųjų klasių moksleiviai ( tarp kurių penki iš mūsų gimnazijos) ir studentai, kurie turėjo galimybę dalyvauti savivaldybės darbo simuliacijoje.
Projektą atidarė dalyvių sugiedota V. Kudirkos „Tautiška giesmė“- mūsų valstybės himnas. LR seimo narys Rokas Žilinskas tarė sveikinimo žodį, o po labai įdomių LR Seimo nario Pauliaus Saudargo ir Rytų Europos studijų centro (RESC) specialisto geopolitiko Lauryno Kasčiūno paskaitų apie pilietiškumą ir patriotiškumą įsitraukėme į diskusiją „Pilietiškas žmogus šiandien ir rytoj?“ Su karštomis emocijomis po diskusijos visi susirinkome prie arbatos puodelio pabendrauti ir susipažinti artimiau. Grįžę išklausėme organizatorius ir pradėjome vieną, galima sakyti, įdomiausių dienos užsiėmimų- „EcoSim Elections“ rinkimų simuliaciją. Turėjome galimybę sukurti savo partiją ir bandyti per septynis etapus, atitinkančius septynias savaites, ją išpopuliarinti ir savo pasirinkamais gauti daugiausiai balsų miesto mero rinkimų simuliacijoje. Visiems buvo įdomu matyti, kaip keitėsi partijų populiarumas, padarius tam tikrus  pasirinkimus. Tai leido suprasti, kad nėra lengva populiarinti savo partiją ir įtikti visoms žmonių grupėms. Po pietų pertraukos tęsėme darbą: susitelkėme partijomis ir išsirinkome po vieną kandidatą, kuris atstovaus jų partijai mero
rinkimų simuliacijoje. Po įtemptos kovos išrinkę merą visi suėjome į mums paskirtus komitetus ir rašėme rezoliucijas miesto problemoms spręsti. Kiekvienas komitetas parinko maždaug 1-3 rezoliucijas ir jas pristatė visiems dalyviams. Viešu balsavimu dalyviai juos priėmė arba atmetė.
Renginio pabaigoje visus pasveikino Agnė Bilotaitė- LR Seimo narė ir kandidatė į Klaipėdos miesto mero postą. Ji apdovanojo išrinktąjį „merą“ ir jo du padėjėjus. Palinkėjo jiems sėkmės tolimesniuose pasirinkimuose, gal net ir LR Seimo kryptimi.
Taigi diena buvo tikrai labai užimta, pilna naujų įspūdžių, visi liko patenkinti tuo, ką sužinojo ir patyrė, nesigailėjo atėję ir praleidę visą dieną miesto savivaldybėje.

Edgaras Mosiejus, 2c kl.

Tokiais žodžiais apie buvusį „Ąžuolyno“ gimnazijos mokinį, 2014-ųjų Metų abiturientą atsiliepia matematikos mokytoja, auklėtoja Vilija Šileikienė. Žodžių Lukui apibūdinti tikrai netrūksta: geraširdis, mandagus, organizuotas, tačiau svarbiausia – žodžio žmogus. Mokytoja pabrėžia, kad didžiausias Luko išskirtinumas buvo balso tembras ir kad aktorystės dalia jam – Dievo dovana. Vaikinas praėjusiais metais baigė „Ąžuolyno“ gimnaziją, dabar studijuoja vaidybą Kauno Vytauto Didžiojo universitete (VDU).

Kaip pristatytumei save? Kur dabar mokaisi?

Trumpai kalbant,  esu kažkiek kuriantis žmogus, nuo seno artimas menams, ypač teatrui. Tai dabar ir studijuoju vaidybą VDU. Charakteris, na, jis gan sudėtingas, tačiau esu beveik visada linksmas žmogus, pyktis nemėgstu, manau, ir kiti nemėgsta. Patinka kaip ir visiems pasibuvimai su draugais, dabar jau ir susitinkame ir su kai kuriais aktoriais, pasikalbame apie teatrą prie taurės vyno (nors nežinau, ar tai reikia minėti).

Labai įdomu. Tačiau kodėl būtent teatras? Kas paskatino pasirinkti tokią profesiją?

Nežinau, kažkaip viskas prasidėjo 6-oje klasėje. Prisimenu, buvo  vokiečių kalbos pamoka  ir į kabinetą įėjo garbaus amžiaus vyriškis – A. Milinis. Jis pasiūlė užsukti į jo teatro studiją. Taip ir prasidėjo mano kelionė teatro labirintais, nuo tos akimirkos supratau, kad scenoje gali viską ir gali būti visoks, tai aukščiau kasdienybės, manau, tokia „visagalystės“ mintis ir paskatino stoti į aktorystę.J

Galbūt galėtum papasakoti keletą įsimintiniausių  akimirkų „Ąžuolyne“? Galbūt kokį įdomų ar juokingą įvykį prisimeni?

Įsimintiniausias įvykis buvo, kai man besimokant 11 klasėje paskelbė naują švietimo reformą dėl stojamųjų: visi panikavo, keikėsi, skubėjo, o aš sau ramiai gyvenau toliau, nes mano gyvenimo planų ji nepakeitė. Įdomu buvo stebėti savo draugus. Šiaip, reikia pasakyti, kad turbūt kiekviena diena praleista su brangiais  bendraklasiais buvo įdomi.

Gal galėtumei pasidalinti savo ateities planais, susijusiais su profesija?

Ko gero,  vienintelis tikslas – tapti aktoriumi ir kada nors suvaidinti Otelą.

Trumpas ir aiškus atsakymas, puiku! Na, o pabaigoje gal galėtumei pasakyti ažuolyniečiams kokį patarimą, kuris Tau padėjo mokytis mūsų gimnazijoje?

Egzaminų nėra ko bijoti, geriau saugotis „n“ raidžių. Egzaminai eina ir praeina, o štai prevenciniai…

Su Luku kalbėjosi Ugnė Daukšaitė,

3b klasė

Jauna, protinga ir perspektyvi – taip galima apibūdinti Guodą Patriciją Juškevičiūtę. Lietuvių kalbos mokytoja Joana Jovaišienė, mokiusi Guodą ketverius metus, taip pat paminėtų ją kaip linksmą, pozityviai nusiteikusią, atvirą ir nuoširdžią asmenybę. Mokytoja paatviravo, kad Guodos rašysena mokykloje buvo labai sunkiai įskaitoma, galbūt dėl to „Ąžuolyno“ gimnazijos metų abituriente 2012-aisiais tapusi mergina šiandien studijuoja mediciną ir neslepia, kad baigus gimnaziją jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.

Papasakokite apie save – ką ir kur mokotės šiuo metu, kokios paskaitos patinka labiausiai?

Jau trečius metus studijuoju mediciną Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Visos paskaitos labai įdomios, na, pavyzdžiui, per vienas mokomės žmogaus anatomiją, per kitas tyrinėjame, iš kokių ląstelių sudaryti  organai bei jų audiniai, dar kitose studijuojame fiziologinius veikimo mechanizmus, kokie vaistai ir kaip veikia organą.

Kokia veikla užsiimate laisvalaikiu?

Studijos atima didžiąją dalį laiko,  todėl laisvalaikiui jo nelieka daug. Su draugais juokaujame, kad savaites skaičiuojame sekmadieniais, nes kaip prabėga kitos dienos, net nepastebime. Bet aš niekada nebuvau žmogus, leidžiantis laiką tik prie knygų. Ir mokydamasi„Ąžuolyne“, ir dabar turiu labai daug papildomos veiklos. Priklausau Studentų mokslinės draugijos valdybai, kurioje sutikau dešimtis nuostabių žmonių, su kuriais daug dirbame, praleidžiame didelę dalį laiko kartu. Taip pat esu Kauno Rotaract klubo narė. Labai mėgstu teatrą, stengiuosi į jį nueiti bent kartą per dvi savaites.

Kokie prisiminimai išliko iš tų laikų, kol dar mokėtės „Ąžuolyne“?

Nostalgiški – draugai, prisiminimai, priimti sprendimai. Linkėjimai visiems! Gaila, kad neišeina dažniau užeiti į mokyklą. Visiems aukštai  iškelta galva galiu pasigirti, kad mokiausi šioje gimnazijoje!

Kas pasikeitė baigus mokyklą ir pradėjus studijuoti universitete?

Pasikeitė viskas! Bet tikrai į gera. Tai buvo naujo kelio pradžia. Išvažiavau gyventi į kitą miestą, kur beveik nieko nepažinojau. Nauja aplinka bei namai, nauji žmonės, naujas gyvenimo ritmas. Viskas, atrodė, prasidėjo iš naujo! Buvo proga gyvenime susidėlioti prioritetus bei išmokti naujų dalykų.

Kuo skiriasi paskaitos nuo pamokų mokykloje?

Paskaitose tikrai nereikia kiekvieną rytą būti nuo 8 val. Medicinines studijos yra šiek tiek kitokios – jei praleidi tam tikrus užsiėmimus ir jų neatsiskaitai, gali būti neprileistas prie egzamino, todėl reikia atsakingai žiūrėti į viską! Užsiėmimai būna kiekvieną dieną vis kitu laiku ir skirtingas paskaitų kiekis. Paskaitos trukmė 1,5 val., kai kurie darbai trunka net 3 valandas, todėl prisiminusi mokyklą stebiuosi, kad mes kažką spėdavome per 45 minutes…

Ką patartumėte mokiniams, kurie dažnai skundžiasi laiko stoka ir dideliu darbų kiekiu? Kaip sugebėti puikiai pasiruošti egzaminams ir įstoti į norimą specialybę?

Iš patirties sakau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai, o skundžiasi dažniausiai tie, kurie nenori nieko daryti. Nustokite skųstis ir išnaudokite savo laiką efektyviai bei naudingai! 12- oje klasėje mokiausi tikrai labai daug, įdėjau daug pastangų, kad būčiau ten, kur esu šiandien.  Tačiau, kai atėjau į universitetą supratau, kad tie egzaminai artimiausiu metu nesibaigs, todėl reikia nustoti jų bijoti ir susitaikyti, kad niekada visko neišmoksite ir kad gyvenime egzistuoja sėkmė:  kokius klausimus gausi ir kaip susidorosi su jauduliu, dėmesio koncentracija. O jeigu kas nors nepasiseka, reikia suvokti, kad niekas gyvenime neįvyksta be priežasties. Mano patarimas: svarbu labai norėti, stengtis ir tikėti. Bet visų pirma turite išsiaiškinti, ko norite iš gyvenimo. Tad linkiu kuo greičiau tai išsiaiškinti. Ir kai nuspręsite, ko norite, nesiblaškykit ir kryptingai to siekite. Pastangų įdėti reikės, bet jeigu savo galvoje turėsite konkretų  tikslą, tai motyvuos dirbti ir eiti toliau! O tikėti irgi yra be galo svarbu, jeigu pats netikėsi savimi, kiti irgi tavim netikės.

                      Su Guoda Patricija Juškevičiūte kalbėjosi Deimantė Štulpinaitė, 3 e klasė

Sėdžiu ant metalinės kėdės oro uoste, stebiu, kaip lėktuvai vienas po kito išskraidina piligrimus į pažadėtąją žemę, laukiu savo eilės ir bandau pateisinti savo kartą. Duobė, kurioje gyvenau, nė iš tolo nepanaši į Rojaus sodus. ,,Čia Lietuva, čia lietūs lyja“ – eilinį kartą debesys, lyg neturėdami  ką daugiau veikti, pila aštrų, šlapią lietų ant tuščių individų makaulių ir kuria melancholišką nuotaiką. Kita vertus – lyja ar nelyja – gatvėmis vis tiek slankioja rūškani veidai. Rodosi, kad iš prosenelių būtume paveldėję ,,rūpintojėlių“ geną, kažką, kas įrašo veide liūdesį. Gal ir ciniškas mano mąstymas, bet taip aš matau Lietuvą – krūva surūgusių, nemąstančių senukų, kaltinančių jaunimą dėl emigracijos. Bet juk visi esame valdžios ir pinigų vergai. Tai ar galima mano kartą kaltinti savanaudiškumu? Mes juk esame situacijos atspindys, elgiamės, kaip mums diktuoja aplinkybės, kaip rodo pavyzdžiai. Matydami dabartinę situaciją Lietuvoje, nieko kito ir nebeįsivaizduojame.  Aplinka kuria mus –  mes kuriame Lietuvą. Valdžia turi tai, ko norėjo – lengvai valdomas mases, kurios, deja, kai ateis laikas, turės perimti jų postus. Valstybė sukūrė gaują moralės neturinčių zombių  su masine kultūra, realybės šou ir krepšiniu ,,išmuilintomis“ smegenimis. Taip ir jautiesi ne savam kailyje, kai ,,popsas“ tavęs nežavi, o krepšinis nėra pagrindinė religija. Tai gal man eiti valdžion? Ne. Tiesiog nepavyks. Mat žmonės labiau ,,linkę“ valdovais rinkti tokius, kurie yra jiems arčiau širdies. Todėl ir turim valdžioje šou biznio atstovus, kurie yra išrinkti kvailių gaujos.

Taip sėdime oro uoste ir matome, kaip visi masiškai bėga iš Lietuvos. Žmonės išsunkė iš Lietuvos viską, ką galima, ir dabar viliasi, kad gal mes, jaunimas, viską sutvarkysim. Turiu nuvilti. Niekas nemėgsta rankų į purvą kišti. Geriau keliausim į užsienį, kur dar liko ką sunkti.

Devynis kartus bandžiau parašyti ką nors, kas neskambėtų taip neigiamai ir šiurkščiai. Devynis kartus bandžiau. Tada nusprendžiau nebėgti nuo tiesos. Liūdna.

Meilė Baužytė, 3 c klasė

Ankstyvą spalio 24 dienos rytą (tie, kurie labiau laukė kelionės, sakė, kad  naktį J). 4 valandą ryto (ar nakties) 2b, 2d ir 2e klasės mokiniai su mokytojais ir vairuotojais pradėjo kelionę į Lenkiją, pajudėdami nuo Akropolio stovėjimo aikštelės. Dauguma mokinių, įsitaisę kėdėse kuo įmanoma patogiau ant savo pagalvių arba atsirėmę į draugą, šiltai apsikloję pledais, mėgino pratęsti sapną, kurį pradėjo namuose. Ypač saldžiai užmigo istorijos mokytojos. Po gerų 2 valandų  mes sustojome Kaune ir paėmėme gidę. Kitas sustojimas buvo pasienyje. Taigi mes jau Lenkijoje ir iki mūsų kito sustojimo Lomžoje, kur pusryčiavome, neapsiėjome be gidės pasakojimų. Gidė pradėjo kalbėti apie tradicinius lenkų valgius: koldūnus burokėliuose, šaltieną… Daugumai mokinių tikriausiai šitie valgiai nebuvo prie širdies, nes pusei autobuso pasidarė bloga, o kita pusė pravažiuodama  žiūrėdavo į Mcdonalds restoranus ir prašydavo sustoti, bet, deja… Taigi mes sustojome, kaip ir buvo planuota, pakelės bistro ir, daugelio džiaugsmui, ten nebuvo patiekalų, kuriuos vardino gidė autobuse. Atvažiavę į Varšuvą, dalyvavome pažintinėje ekskursijoje po senamiestį. Svarbiausi lankytini objektai, mano manymu, kuriuos turėjome įsiminti, yra šie:

• Karaliaus rūmai/Karališkoji pilis

• Pilies aikštė

•     Turgaus aikštė

• Akmeniniai laiptai

Siauroje gatvelėje statūs akmeniniai laiptai, kurie jungia senamiestį su netoliese esančia prieiga prie Vyslos upės.
 

• Varpas, kurį palietus, išsipildo visos svajonės.

•  Man patiko siena Dawna gatvėje.

Laisvalaikio metu, dauguma mokinių ėjo pavalgyti, o kiti – fotografuotis.  Po to ėjome iki vadinamosios „Stalino dovanos“ – Kultūros ir mokslo rūmų, kurie yra tapę vienu iš miesto simbolių.

Kai užkilome liftu į viršų, atsivėrė nuostabi Varšuvos panorama. Manau, mums pasisekė dar labiau, nes mes ten nuvykome, kai leidosi saulė. Buvo nuostabu, bet labai šalta. Mano manymu, iš čia atsiveria visiškai kitokia Varšuva.

Paskui turėjome vėl laisvo laiko, nes norinčių eiti į Karalių rūmus buvo tik keletas žmonių. Daugiausia tuo metu visi vaikščiojo po parduotuves, ieškojo lauktuvių ir, aišku, ėjo pavalgyti. Kai pasibaigė laisvas laikas, visi sulipome į autobusą ir pajudėjome viešbučio link. Viešbutyje gyvenome po 2 kambaryje. Ryte papusryčiavome ir vėl į autobusą, bet, aišku, kaip be nesklandumų? Vienas mokinys, kuris miegojo vienas kambaryje, pramiegojo. Taigi klasės vadovei  teko jį pažadinti, o visas autobusas laukė… Ir štai susivėlęs miegalius pasirodė autobuse. Jį pasitiko plojimai J. Pagaliau pajudėjome mažo ir seno miesto Olštyno link. Atvykę pasivaikščiojome jo gatvėmis. Po to patraukėme Mikolaikų vandens parko link, ten buvome 3 valandas. Tie, kurie nenorėjo eiti į vandens parką, galėjo pasivaikščioti po miestelį. Paskui pajudėjome į Klaipėdą. Kitas sustojimas buvo prekybos centre, ten visi mėgino išleisti paskutinius zlotus. Sakyčiau, kad kai kurie netgi šlavė lentynas (ypač saldumynų), prie kasų ėjo net su krepšeliais,  pridėtais iki viršaus. Po to sekė keletas sustojimų degalinėse. Paskui klasės vadovas Edmundas Kvederis kvietė mokinius, kurie kažkuo pasižymėjo, uždavinėjo jiems klausimus ir teikė prizus. Vieni žaidė žaidimus, kiti miegojo. Kaune išleidome gidę, ji buvo išlydėta iš autobuso plojimais. Kadangi kitą dieną bus vienos mokinės gimtadienis, o iki vidurnakčio liko 10 min, mes nusprendėme ją pasveikinti. Saldžiai miegodama, per mikrofoną išgirdo, kad ją kviečia, ji atsibudo ir visas autobusas  pradėjo dainuoti „Su gimimo diena“, ji nesitikėjo ir buvo maloniai nustebinta.

Šventinis „tortas“.

Taip linksmai mes pasiekėme Klaipėdą apie 2-3 valandą nakties.

Kelionė buvo nuostabi, dėkoju buvusiam (mes jo taip lengvai nepaleisim) klasės vadovui Edmundui  Kvederiui, kad suorganizavo šią kelionę ir visiems, kurie prie jos prisidėjo.

Jeigu paklaustumėte manęs, ar verta vykti į Lenkiją? Atsakyčiau – taip, vien dėl labai pigaus ir skanaus maisto. Ypač vaflių Varšuvos senamiestyje, kurių neįmanoma pamiršti…  J Be abejo,  ir gražios architektūros…

Kamilė Butkevičiūtė, 2e