Archive for gegužės, 2016

„Ąžuolyno“ gimnazijoje vyko paskaita apie Lietuvos kariuomenę

Posted by on Trečiadienis, 18 gegužės, 2016

Gegužės 12 dieną „Ąžuolyno“ gimnazijoje lankėsi ir mokiniams pasakojo apie Lietuvos kariuomenę, tarnybos būdus bei karjeros galimybes Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės štabo regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus vyriausiasis specialistas, kapitonas Aleksej Liachockij. Mokiniai sužinojo apie pagrindinius kariuomenės uždavinius taikos metu, svarbiausias vertybes, krašto apsaugos sistemą, sausumos pajėgų sudėtį, karines oro pajėgas, karines jūrų pajėgas, specialiųjų operacijų pajėgas, mokymo pajėgas Lietuvoje. Svečias pateikė naudingos informacijos mūsų gimnazijos mokiniams apie profesinę karo tarnybą, nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, tarnybą aktyviajame rezerve ir jaunesniųjų karininkų vadų mokymus. Mokiniai buvo susidomėję kario savanorio tarnyba. O paskaitos pabaigoje mokiniai galėjo apžiūrėti svečių atvežtus ginklus ir aptarti rūpimus ir aktualius klausimus.

Etikos mokytoja Laura Inčerauskaitė

„Žodis – galingiausias ginklas“

Posted by on Pirmadienis, 16 gegužės, 2016

Taip? Ne? Žodžiai – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mes jais išsakome savo jausmus ir mintis, nors kartais taip sunku ištarti net vieną žodį: atsiprašau, ačiū… Manau, kad fizinis skausmas niekada neprilygs psichologiniam, o žodis – aštriausia strėlė, kuri visada pataiko į taikinį – širdį-  ir silpniausią vietą – jausmus. Tai – galingiausias ginklas ir niekas to nepaneigs, bet kartais ir gerąja prasme, pvz.: spaudos draudimo laikotarpiu, jeigu ne lietuviškas žodis, užrašytas juodu ant balto, lietuviai, kaip tauta, tikriausiai būtų išnykusi: Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti,/Kas iš gyvenimo, jei gailiesi galėjęs gimti,/Žodis – niekas, jeigu pilkas,/ Kas iš tavęs, jeigu silpnas.“

 Žodžiai yra žmonių stiprybė, sistema taip valdo visuomenę, o ji priešinasi ir kovoja tokiu pat būdu. Kaip sakoma: „Geriau mirti stovint, negu gyventi klūpant“, svarbiausia- kovoti savo žodžiais už teisybę ir įrodyti, kad buvo verta, negu būti tuo debesiu, skriejančiu pavėjui be lietaus ir išnykti be ženklo, jog kažkada egzistavai. Yra viena pamokanti istorija. Jaunas vyras keliavo pėsčiomis ir dviračiu po Afriką, aplankydavo kaimą po kaimo ir meldėsi už žmones dėl jų gyvenimo. Nebuvo beveik jokio atsako. Po maždaug 18 mėnesių jis susirgo nepagydoma liga ir mirė. Jo draugams, misionieriams, besiruošiant laidotuvėms, į tą vietą pradėjo plūsti čiabuviai. Apstulbę misionieriai klausė: „Kodėl jam gyvam esant jūs nenorėjote jo klausyti, o dabar, kai jis mirė, jūs plūstate į jo laidotuves?“ Vietiniai gyventojai paaiškino: „Matote, tai, kad jis buvo pasirengęs ne tik gyventi, bet ir mirti dėl žodžių, kuriuos kalbėjo, įtikino mus, jog tie žodžiai yra tikri <…>“. Štai tikroji žodžio galia.

Kaip veiksmas ir atoveiksmis yra kita žodžio pusė, tamsioji. Vienu žodžiu galima sugriauti viską, ką kažkas ilgai statė, užgesinti taip sunkiai uždegtą šviesą. Kartais juk tik reikia įsiklausyti, suprasti, o ne berti bereikšmius žodžius. Vienas sako, o kitas neteisingai interpretuoja.  Jeigu žmonės šnekasi skirtingomis kalbomis, tokių galimybių dar padaugėja. Pavyzdžiui, persų kalboje  žodis „kompromisas“ neturi anglų kalbai būdingos teigiamos pusės „tarpinis abi puses tenkinantis sprendimas“, bet tik neigiamą prasmę: „Mūsų garbė buvo pastatyta į pavojų“. Panašiai ir su žodžiu „tarpininkas“, kuris reiškia, kad jo įsikišimas yra nepageidaujamas. 1980 m. JT Generalinis Sekretorius nuvyko į Iraną siekdamas išlaisvinti amerikiečių įkaitus. Šios pastangos buvo atmestos Irano radijui ir televizijai transliavus jo žodžius: „Atvykau čia kaip tarpininkas ieškodamas kompromiso.“ Reikia stengtis suprasti kitus, nors ir kaip bebūtų sunku.

Žodžiais mes prisiekiame ir pažadame  sunkiausiomis ir gražiausiomis savo gyvenimo akimirkomis. Atkeršyti ir sunaikinti, mylėti ir padėti… Deja, dažniausiai gražūs pažadai kažkur pranyksta, lieka tik skaudūs, kažkada daug vilties teikę žodžiai, kuriuos norėjosi sugauti ir niekada nepaleisti. Begalybė… Begalybė žodžių, turinčių ir neturinčių prasmės, bet niekada neišsakančių  to, ko nori. Vienas… Du… Trys… Taip, ne, gal, bet, kai, jei, brangi, svarbi, pikta, tobula, liūdna, kažkas, niekas – VISKAS… Žmonės parašo knygas, o aš? Aš galiu parašyti tik 500 žodžių, kažkam lemiančių kelią į sėkmę, kažkam paguodos, kažkam meilės, kažkam vilties, kažkam žinių, kažkam bereikšmių kelių minučių… Todėl gal tiesiog einu suvalgysiu saldainių, juk jie iškalbingesni už tūkstančius žodžių.

Kamilė Butkevičiūtė, 3e

Klaipėdos miesto mokytojų Stasės ir Juozo Kukulskių vardo komandinis matematikos konkursas įkvepia meilę matematikai

Posted by on Pirmadienis, 16 gegužės, 2016

„Pedagoginio darbo sėkmė pirmiausia priklauso nuo gero savo dalyko išmanymo, gebėjimo tas žinias perteikti mokiniams. Kitas svarbus dalykas – nuoširdus bendravimas su mokiniais  kaip lygus su lygiais, nežeminant, neįžeidžiant mokinio asmenybės.“ Tai Klaipėdoje ir respublikoje žinomų matematikos mokytojų Stasės ir Juozo Kukulskių žodžiai.

Abu mokytojai savo ilgus metus atidavė mokiniams, ugdydami   meilę matematikai: vienas – „Versmės“ progimnazijoje, o kitas – „Ąžuolyno“ gimnazijoje.

Tie, kuriems šie sutuoktiniai vedė matematikos pamokas, ir šiandien juos prisimena kaip humoro jausmo nestokojančius, savo darbui atsidavusius mokytojus. Ne vienas jų ugdytinis yra įvairių miesto, respublikos olimpiadų prizininkas.

Tačiau metai bėga ir ateina laikas, kai turi palikti savo darbo vietą. Klaipėdos mieste jau kelinti metai vyksta matematikos renginiai, skirti  pagerbti išėjusius į pensiją ir dirbančius matematikos mokytojus. Šiais metais, bendradarbiaujant su „Versmės“ progimnazija, „Ąžuolyno“ gimnazijos  matematikos mokytojų iniciatyva buvo suorganizuotas gražus renginys 5-11 klasių mokiniams ir jų mokytojams –  „Mokytojų Stasės ir Juozo Kukulskių vardo komandinis konkursas“.

Į konkursą užsiregistravo 14 komandų: „Versmės“, „Verdenės“, S.Dacho, „Vyturio“, „Smeltės“, Sendvario progimnazijos, „Ąžuolyno“, Vydūno, H.Zudermano, „Varpo“, „Žemynos“, „Vėtrungės“ gimnazijų.

Šventę pradėjo „Ąžuolyno“ gimnazijos šokių grupė „Auštra“, vėliau skambėjo  III gimnazijos klasės mokinio  Edgaro Mosiejaus daina. Suteiktas žodis mokyklos direktorei. Renginį vedė „Ąžuolyno“ gimnazijos III klasės mokinys Gilbertas Umbražūnas (respublikinės matematikos olimpiados III laipsnio diplomo laimėtojas, respublikinės fizikos olimpiados I laipsnio laimėtojas). Gilbertas svečius ir visus atvykusius į konkursą pasitiko Juozo Kukulskio žodžiais. Mokytojus pasveikino „Versmės“ ir „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Po pusvalandžio gražios pradžios komandos buvo pakviestos dviem valandom atlikti užduočių. Mokytojus  tuo metu mokė  dirbti su matematine programa „Geogebra“ mokytoja V.Šileikienė. Vėliau 5-8 klasių mokinai buvo pakviesti į aktų salę, kurioje varžėsi „Protų mūšyje“, o 9-11 klasių mokiniai su mokytoju Juozu Kukulskiu aptarė uždavinių sprendimo būdus.

Pagaliau konkurso kulminacija – skelbiami nugalėtojai. 5-8 klasių grupėje I vieta skiriama „Verdenės“ progimnazijos komandai, II vieta – „Smeltės“, III – „Versmės“ progimnazijų komandoms, 9-11 klasių grupėje I vieta – „Ąžuolyno“, II vieta – H.Zudermano, III – Vydūno gimnazija.

Šventė praėjo puikiai. Tikėkimės, kad ši šventė taps kasmetine tradicija.

 

„Ąžuolyno“ gimnazijos mokytoja Vilija Šileikienė

 

 

 

Ar sutinkate su Rudyardo Kiplingo mintim: „Jei istorija būtų dėstoma kaip pasaka, ji niekada nebūtų užmiršta“

Posted by on Pirmadienis, 2 gegužės, 2016

        Istorija ir pasaka – du visiškai skirtingi, bet kažkuo panašūs žodžiai. Istorija – tai faktas, o pasaka – svajonė, fantazija, niekada neišsipildžiusi istorija… Vien šis žodis mane panardina į rausvų debesėlių arba cukraus vatos apsuptą pasaulėlį. Kiekvieną mūsų gyvenimo sekundę  mes kuriame istoriją. O mūsų mintys – pasakas. Man labiau priimtina yra pasaka, ji kažko pamoko, bent akimirkai leidžia patikėti gėriu, neišsipildžiusia savąja svajone. Manyčiau, daugelis galėtų papasakoti  „Snieguolę ir septynis  nykštukus“, „Pelenę“, „Eglę žalčių karalienę“, tačiau ne Liublino unijos priežastis ar padarinius. O kodėl? Juk tai mūsų istorija! Iš tiesų  juk taip lengva kurti istoriją ir tapti ja. Kai kam reikia vienos frazės, pavyzdžiui: „Veni, vidi, vici“, kitam- neribotos valdžios, ūsų bei iškeltos rankos. Kažką panašaus padarykite – ir jūs jau istorijos vadovėlyje. Tapkite prezidentu, siekite aukštumų ir kopkite į jas. J Tik nekurkite lagerių, nežudykite žmonių, nors ką čia bepridursi, daugelis taip ir tampa žinomi: Stalinas, Hitleris, Muravjovas…

       O su pasaka viskas sudėtingiau. Taip, taip, sudėtingiau. Tai turi paliesti širdį, tą dvasinį mūsų pasaulį, tą „mažąjį  aš“, kuris yra giliai, giliai viduje nuo pat vaikystės, nesvarbu, kiek dabar žmogui bebūtų metų… O dažniausiai juk pasakos yra perduodamos iš lūpų į lūpas, ne taip, kaip istorija, kuri užrašoma, kad išliktų (būtų neblogai padaryti dar vieną  kopiją, kad neprarastume pusės faktų). Pasakos mūsų gyvenimui  suteikia vilties, svajonių išsipildymo ir galiausiai leidžia patikėti šiuo pasauliu. Ir visiškai nesvarbu, jog nesutiksi septynių  mažų, drūtų vyrukų su „Victoria Secret“ podiumo gražuole arba panelės, bėgančios iš Bekingemo rūmų ir pametančios savo „Louboutin“ batelį, kurį atrastų princas Haris (jis dar nevedęs J). Aš tiesiog noriu pasakyti, kad visiems daug įdomiau klausytis  kažko, kas suteikia šiam gyvenimui laimės bei džiaugsmo. Juk mus tikrai sudomintų toks pasakojimas: „Štai  seniai, bet ne per seniausiai, gyveno toks mažutis prancūzas su la-a-a-bai dideliais siekiais savo gyvenime- užkariauti visą pasaulį! Jis patyrė begales nuotykių, nužygiavo į Egiptą, Rusiją, net Lietuvoje buvo paviešėjęs, norėjo Onos bažnyčią išsivežti. Ne visada jam sekėsi, bet jis nenuleido rankų ir stengėsi įvykdyti savo užmojus. Deja, neturėjo saiko ir nesuprato, kada laikas sustoti ir nepervertinti savo jėgų. Veiksmo ir atoveiksmio dėsnis veikia ir čia. Todėl savo paskutines gyvenimo dienas praleido vienišas tolimoje saloje…“

               Ir mes, skaitydami pasakas, įsivaizduojame save kaip tą didvyrį,  kovojantį su slibinu, bet, deja ne sukilimo vadą, kuris, nors ir pateko į  istoriją, buvo pakartas. Kiekvienas turime savo istoriją, ji išskirtinė ir nepakartojama, kaip ir pasakos. Mes mėginame išspręsti visas problemas, padaryti tą dieviškąjį stebuklą be burtų lazdelės  kiekvieną mielą dieną, kad pabaiga būtų kaip pasakose: „Jie gyveno ilgai ir laimingai“. Jeigu mes pasakotume istorijas, savo kalba suteiktume viltį ateičiai, istorija įgytų kitą vertę, ne tik praeities įvykių,  ji pereitų į kitą dimensiją. Pasiektų mūsų dvasines vertybes, o ne tik žemiškąsias. Iš dulkės pavirsim į dulkę, kažkada kūrusį istoriją žmogų: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,/ Ir niekas manęs neminės!”

 

Kamilė Butkevičiūtė, IIIe