Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija

Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime pabūname vis skirtingame amplua: kūdikis, mokinys, studentas, darbuotojas arba darbdavys, senjoras, – tik šie periodai visiems skirtingai klostosi. Drįsčiau teigti, jog bene svarbiausias gyvenimo etapas yra mokykla, joje mes praleidžiame net dvylika savo gyvenimo metų. Tų, kurie mūsų vystymuisi patys svarbiausi, efektyviausi. Mokykloje formuojame savo asmenybę, sužinome, kas mums sekasi, o kas ne, įgyjame teorinių žinių ir dar daugybę gebėjimų, kuriuos pritaikome vėlesniais metais. Bet pripažinkime: patys to neatliekame, daug padaro už mus mokytojai – daug labiau matę gyvenimo ir supratę, jog jį skirs vaikų asmenybėms ugdyti. Taigi kuo vertingas, naudingas mokytojo darbas, kodėl jis reikalingas, ar verta būti mokytoju?

Pirmiausia mokytojas visada bendrauja su jaunais žmonėmis, kurie dar nėra ,,sugadinti“ gyvenimo, veržlūs, siekiantys tikslo, dažniausiai motyvuoti ir užsispyrę, todėl mokytojas irgi ką nors iš tokių žmonių pasiima. Pavyzdžiui, jis visada turi būti jaunatviškas, domėtis naujausiomis technologijomis ir jų pažanga, nuolat tobulėti, nes šiais laikais mokinys bet kada gali užduoti  klausimų, kurie nebus iš parengtos mokymosi programos. Žinoma, tikras iššūkis mokinį  sudominti: sausą informaciją pateikti įdomiai ir suprantamai.   Toks pedagogas atrodys visada jaunas bei bus autoritetas  mokiniams, jį gerbs ir galbūt atsiras tokių, kurie norės ateityje būti tokie, kaip jų mokytojas, nes dažniausiai vaikų autoritetai yra iš artimiausios jų aplinkos.

Nė viena valstybė neišsilaikys be mokytojų, nes asmenys, neturintys išsilavinimo, negalės vadovauti ir vystyti bei kelti šalies gerovės.  Todėl ši profesija, mano manymu, yra ypač svarbi, juk mokytojas  atsakingas už išsilavinusios kartos išugdymą. Mokytojas turi būti atsidavęs, supratingas, šiuolaikiškas, protingas, linksmas, kartais turi tapti psichologu, aktoriumi, o  kartais privalo „susidoroti“ su prastesniais mokiniais (atsisakančiais mokytis, daryti namų darbus), jam reikia laviruoti ir pasistengti, kad noras mokytis būtų didesnis. Dėl šių priežasčių  manau, kad mokytojo profesija yra nelengva, bet įdomi.

Įdomi, nes mokytojas, davęs kontrolinį darbą, kažkokį patikrinimą, gali pastebėti, kiek pastangų įdėjo, kiek mokinys dėl to stengėsi, kas buvo mokiniui įdomu ir kas visiškai nepatiko. Taip susipažįsti su jaunuoliu, gali daryti prielaidų apie savo darbą. Kaip nuostabu būna mokiniui, kai jis yra pagiriamas, kai pedagogas džiaugiasi jo pasiekimais ir pataria, kur reikėtų pasistengti ir kaip mokytis.  Tie mokytojai, kurie sako, kad mokiniai mokytis nemoka, bet nepataria, kaip tai daryti, sulaukia antipatijų.

Taigi mokytoju būti yra sudėtinga, bet  garbinga, smagu ir gera. Tu pamatai, kaip mąsto jauni žmonės, pats nuolat mokais ir iš jų  ir tiesiog tobulėji, daug atiduodi, kažkiek pasiimi, nuolat bendrauji. Labiau išmoksti bendrauti su savo vaikais, juos supranti. Senatvėje pagyvenę žmonės, kurie anksčiau buvo mokytojai, yra  labiausiai išprusę, malonūs, mokantys bendrauti. Žinoma, pedagogo darbas yra ypač sunkus, bet o kas gyvenime yra lengva?

Gabrielė Bračkutė, 3e

Rašinio konkursas „Socialinis jautrumas – aktyvios ir subalansuotos visuomenės tiltas“

Sveiki, mano vardas Aš. Gimiau ir užaugau Tobulajame Mieste. Esu kitokia, bent jau tokia buvau. Nevaldau kojų, visos savo apatinės kūno dalies. Norėčiau jums papasakoti savo istoriją, kaip iš kitokios tapau tokia. Tokia, kaip visi.

Tobulajame Mieste viskas yra nepriekaištinga. Gatvėse nematyti šiukšlių, elgetų. Visi gyventojai dirba, turi pakankamai pinigų, neliko bado, neprievalgio, socialinės atskirties. „Liberté, égalité, fraternité“. Jokių problemų. Čia aš ir mano dvynė sesuo Ji gimėme ir užaugome. Taip, turiu dvynę. Mudvi – Aš ir Ji – augome gražioje šeimoje, patyrėme laimingą vaikystę. Tėvai mus labai mylėjo. Mes buvome tobulos dukterys, vertos tos meilės. Puikiai sutariau su Ja. Kaip kitaip, juk Ji yra mano dalelė. Viską darėme kartu: valgėme, miegojome, žaidėme, mokėmės vaikščioti, kalbėti ir bendrauti. Gyvenimas buvo tobulas iki vieno netobulo atsitikimo.

Tuomet man buvo vienuolika metų. Nelaimingai susižeidžiau nugarą. Paprastai Tobulojo Miesto ligoninės gydytojai išgydo bet kokią ligą, žaizdą, ydą ar kūno netobulumą. Bet mano atveju kažkas nutiko (man taip niekas ir nepaaiškino kas) ir dėl to netekau gebėjimo valdyti kojų. Visus ištiko šokas. Panašūs dalykai Tobulajame Mieste nenutinka. Niekas nežinojo, kaip elgtis. Pirmosiomis savaitėmis nesikėliau iš lovos, tik prireikus Tėtis nunešdavo mane į tualetą. Taip leidau laiką iki tol, kol mano tobulasis Tėtis sugalvojo pritaisyti ratukus prie kėdės kojų ir taip stumdyti mane atsisėdusią. Kėdė ant ratukų pagyvino mano netikėtai invalide tapusios  gyvenimą.

Nevaldydama kojų, praradau labai daug. Net namuose visur buvo pilna kliūčių: daiktai, spintelės, per siauri tarpai tarp baldų pravažiuoti kėdei. Visas pasaulis tarsi susitraukė į porą kambarių pirmajame namo aukšte. Viršutiniai aukštai, kiemas, mašina, laukas – viskas tiesiog fiziškai nepasiekiama. Didžiausia pramoga būdavo, kai tėtis nunešdavo mane į mūsų automobilį, pasodindavo ir veždavo pasivažinėti be tikslo. Buvimas automobilyje, žvelgimas pro langą ir važiavimas į niekur man reiškė labai daug, nes tik taip ištrūkdavau į lauką. Mokykla tapo lyg visai kita planeta. Ateidavo kelios mokytojos į namus, galėjau bent šiek tiek pasimokyti. Be šių žmonių pradžioje dar ateidavo aplankyti buvę draugai, tačiau greitai ir jie nebesirodė. Net geriausia draugė mane paliko. Žmonėms paprasčiausiai buvo per sunku matyti tokią netobulą mergaitę. Mane visados palaikė tik mano šeima: Mama, Tėtis ir Ji. Iš Jos jaučiau stipriausią paramą, nes ji manęs nevertino kaip kitokios. Aš nebenorėjau matyti kitų žmonių, nes iš jų tik ir jausdavau sklindantį gailestį, nejaukumo ir nežinojimo kur dėtis jausmą.

Tad taip slinko mano dienos: vienodai ir nuobodžiai. Vienintelis geras dalykas, išlikęs iš praeities, buvo santykiai su Ja. Mano mielosios dvynės elgesys su manimi po nelaimės nepasikeitė, dėl to esu jai ypač dėkinga. Pokalbiai, laiko leidimas kartu palaikė mane labiau nei bet kokios tėvų kalbos apie gydymą ar naujus vaistus. Tačiau kartais matydama, kaip Ji išeina į mokyklą ar susitikti su draugais, ruošiasi važiuoti į ekskursiją arba su tėvais iki parduotuvės, imdavau jaustis keistai. Sukildavo tokia negerumo emocija, persmelkdavo pavydas, pagieža. Tokiomis akimirkomis savęs ir Dievo klausdavau, kodėl mane taip nubaudė, uždarė į narvu virtusius namus, o mano kita dalelė sesuo gyvena nuostabų, laimės kupiną gyvenimą. Negalėjau suprasti šios neteisybės. Jausdavausi nuskriausta iki sielos gelmių.

Taip bėgo metai. Pasaulis aplink mane keitėsi: Ji suaugo ir subrendo, Tėčio ir Mamos veiduose taip pat matėsi prabėgusio laiko pėdsakai. O aš toliau sėdėjau toje pačioje kėdėje su ratukais, kurią kadaise sumeistravo Tėtukas. Tuštuma mano sieloje plėtėsi taip pat greitai, kaip bėgo laikas. Nebeturėjau kuo džiaugtis. Jos gyvenimas man atrodė tobulas, tad stebėjimas iš šono mane varė dar labiau į neviltį. Mačiau, kaip keitėsi Jos išvaizda, stilius, mąstymas, Ji dalijosi pirmojo bučinio, pirmųjų santykių malonumais ir patirtimis, kurie prilygo svajonei. Supratau, kad man nelemta tai patirti. Aplinkoje, nepritaikytoje mano būsenai, neturėjau vietos. Laikui bėgant susitaikiau su šia mintimi ir tiesiog stengiausi džiaugtis kartu su seseria.

Tada atėjo akimirka, kai Ji turėjo išvykti mokytis toliau, į universitetą. Kaip manot, ar labai aš džiaugiausi? Mane draskė dvejopi jausmai: lyg ir buvau laiminga dėl sesers sėkmės, bet taip pat negalėjau atsikratyti begalinės nevilties ir pagiežos. Ak, kaip verkiau naktį prieš jai išvykstant. Ašaromis išsiveržė visus metus laikytos neigiamos emocijos: neviltis, panieka sau ir kitiems, savigrauža bei neatsakyti klausimai. Jos išvykimo rytą stengiausi išspausti bent nedidelę šypsenėlę. Visa šeima matė liūdesį mano akyse. Ir tada Ji pasakė žodžius, pakeitusius mano gyvenimą iš pagrindų. Ji tarė: „Aš radau tokių žinių apie Svajonių Miestą. Pagal informaciją internete, tame mieste visi randa tai, ko ieško. Pamaniau, gal tau reikėtų ten nuvykti. Gal jų gydytojai žino būdą, kaip tau padėti.“ Pradžioje sureagavau skeptiškai. Kaip aš galėjau išvis ten nusigauti? Iki artimiausios parduotuvės nueiti negaliu, nes tiesiog NEVAIKŠTAU. Tada Mama įkišo savo trigrašį: „Dukrele, manau, tai yra puiki galimybė. Tikrai. Aš su Tėčiu padarysime viską, kad tu ten galėtum nuvykti.“ Pasidaviau jų malonei. Nežinau, ko jie tikėjosi, bet kažkas mano galvoje kuždėjo, jog neverta ginčytis. Kam lemta nutikti, nutiks.

Štai taip aš atsidūriau Svajonių Mieste. Dabar čia ir gyvenu. Ši vieta yra rojus visiems. Taip, visiems iki vieno. Ir, mano tėvų apgailestavimui, jų gydytojai neišgydė manęs. Nutiko kitoks stebuklas. Pasirodo, aš nesu tokia vienintelė. Yra daugybė žmonių, kurie turi fizinių trūkumų, yra neįgalūs. Pastarasis žodis Svajonių Miesto bendruomenėje nėra įžeidimas, tai yra tiesiog faktas, pavadinimas. Visas miestas yra pritaikytas ypatingiems žmonėms. Šaligatviai ir gatvės pritaikytos neįgaliųjų vežimėliams, kiekviename pastate įrengti platūs koridoriai, tarpduriai, liftai. Įvairūs prietaisai ir kiti daiktai pagaminti taip, kad jais galėtų naudotis ir aklieji, ir fizinių negalių turintys asmenys, ir kurčnebyliai. Nepamirštas nė vienas asmuo. Štai tikrasis šio miesto tobulumas. Aš čia pasijutau sava, tokia kaip visi. Tarp gyventojų vyrauja taika, harmonija, sutarimas, tolerancija ir draugystė. Argi ne laimė gyventi tokioje nuostabioje vietoje? Natūralu, jog nebenorėjau grįžti namo. Pagaliau pasijaučiau lyg namuose. Ne fiziniuose namuose, o dvasiniuose, kuriuose esu priimta tokia, kokia esu.

Štai tokia mano istorija. Svajonių Mieste susipažinau su įdomiais žmonėmis, sužinojau netikėčiausių istorijų, dar sudėtingesnių nei manoji. Ir tada supratau, jog kiekvienas gali rasti savo vietą po saule. Savo tobulą erdvę, skirtą tik jam. Aš tokią radau.

  Pakalbinti Vilnietę Lindy Hop’o šokėją Pamelą Gaižutytę buvo sunkiau nei tikėjausi –  intensyviai šokant ir keliaujant po visą pasaulį atrasti valandėlę interviu nėra lengva. Tačiau – pavyko. Pradėkime nuo pradžių. Lindy Hop’as- dar 1920m. susiformavęs šokis, kai amerikiečiai nerūpestingai svingavo pagal džiazo muziką. Dabar Lindy Hop’as neretai priskiriamas gatvės šokiams, turint omeny jam būdingą improvizaciją ir savitą kultūrą. Tai ir sužavėjo mano pašnekovę- prieš beveik 10 metų atradusi šį šokį Pamela pasinėrę į retro stiliumi alsuojantį Lindį ir susiejo su juo savo gyvenimą nenutrūkstamomis gijomis.

• Kada pradėjote domėtis Lindy Hop’u ir kiek laiko jau šokate?
• Pradėjau domėtis Lindy Hop‘u būdama 15-kos ar 16-kos metų ir jau 8 metai kaip šoku. Su broliu Arminu klaidžiojom po Youtube platybes ir užtikome vieną iš Lindy video. Jis man pasakė, jog tokie šokiai man puikiai tiktų. Kadangi brolis visada buvo mano autoritetas, tai ir nepaleidau tos minties, jog reikėtų pabandyti.

• Kuo šis šokis jumis sužavėjo?

• Atsimenu, jog labiausiai žavėjausi per kraštus trykštančia energija ir tai, jog pats šokis dažnai susideda iš improvizacijos. Prieš tai šokau tautinius šokius, kur viskas koncentravosi į pasirodymus ir treniruotes – man tai nebuvo nei patrauklu, nei įdomu. Žinote, tie mokyklos būreliai- atsirandi ten pirmoje klasėje, už rankos atvestas, ir tada kažkaip praeina tie metai. Štai sukako 15 metų, pakeičiau mokyklą, ir mūsų tautinių šokių būrelis iširo. Galvojau – ačiū Dievui, juk šokėja tikrai nenoriu būti. Nors va tai tau- dabar visai kaip ir esu.
• Esate tarptautinių konkursų dalyvė ir laimėtoja. Kas jums padeda sėkmingai siekti savo tikslų?
• Manau, jog tai supantys mane žmonės padeda- man kažkaip vis pasiseka gauti palaikymą tiek iš šeimos, tiek iš draugų ir iš kitų šokėjų. Dabar kaip tik sprendžiu dilemą – jau kuris laikas bandau išsikelti naujus tikslus ir suprasti, ką noriu dar nuveikti su šokiu, o čia jau niekas negali padėti. Na, bet apie visus buvusius tikslus atsimenu, jog  daug svajodavau – ir garsiai, ir tyliai. Įsivaizduodavau, kaip vedu pamokas, kaip keliauju, kaip šoku kitose šalyse. Svajonės tikrai padeda- tada kažkaip dalykai „sukrinta“ į vietas. Apie pačius konkursus daug negalvodavau, bet jie pradžioje pasitarnavo man, kadangi daug pinigų neturėjau, gauti nemokamą įėjimą į kitus renginius dažniausiai galėjau laimėjusi konkursą. Tai padaryti pavykdavo, nes draugai  kaip nutrūktgalviai šaukdavo už mane. Aišku, laikui bėgant tie konkursai ir jų masteliai bei kategorijos pasikeitė, ir tikrai negaliu pasigirti , jog laurus pjaunu kaip šieną ar skinu  (kad ir kaip ten kas besakytų). Bet galų gale juk ne varžybos tikroji esmė- bent jau man (ir, kiek žinau, daugeliui) dažniausiai  visa tai tik dėl smagumo ir „savęs patempimo už ausies“, jog labiau tobulėčiau ir save išbandyčiau. Bet mes apie tikslus. Taip, tikrai galėčiau tiek daug žmonių išvardinti, kurie daug man padėjo, patarė, palaike, per Skype valandas kalbėdavo. Šokėjai, kurie priglaudė po sparnu, mokė,  dalinosi patirtimi bei savo žiniomis. Oi, galėčiau čia rašyti ir rašyti.

• Kai išvykstate šokti svetur, ar pastebite Lindy Hop’o kultūros skirtumų tarp užsienio ir Lietuvos?

• Tikrai taip. Pradėkime nuo to,  kiek kartų žmonės pripratę šokti vienas su kitu, kai tave pakviečia vakarėliuose- kai kuriose šalyse šokamas vienas šokis, kitose du. Tada apsirengimo stilius. Kai kur vis dar paplitęs sportinis stilius, kai kur itin vintažinis retro , toks čiki čiki . Kitur labai maišytas stilius- priklauso nuo mokytojų ir mokyklų, kokias pažiūras jie turi ir kokį pavyzdį rodo savo mokiniams, kaip ilgai scena gyvuoja tame mieste ir kiek žmones keliauja po svetur, kokias idėjas parsiveža iš kelionių. Anksčiau turbūt buvo didesnis skirtumas, bet dabar Lindy kultūra tampa vis labiau maišyta ar, gal geriau būtų sakyti, skirtumas mažiau pastebimas. Bet Lietuva aš labai didžiuojuos- šokėjai susitvarkę, dažniausiai pasipuošę, draugiški, labai talentingi ir turi gerą muzikos skonį. Svarbiausia- yra kultūringi šokių aikštelėje.

• Ką atsakytumėte kiekvienam, kuris sakytų, jog Lindy Hop’as- atgyvena?

• Net nežinau, nebuvau dar girdėjusi tokio posakio. Na, bet turbūt sakyčiau: „Manyk, kaip nori, aš manau, jog šis šokis turi tiek perspektyvų, kad dar toli gražu jam atgyventi.“ Lindy kaip ir kiekvienas šokis keičiasi, tobulėja ir ieško naujų nišų. Čia gal tas, kas mados vaikosi, taip pasakytų, bet, man atrodo, jog šokis su tokia turtinga istorija ir kultūra negali išeiti iš mados. Tuos žmones nusivesčiau į vakarėlį su šimtais šokančių žmonių ir vienu geriausiu bigbendų ir tada paklausčiau, ar dar taip mano.
• Kokius tris patarimus pasakytumėt žmogui, kuris sako: „ Aš nemoku šokti“?
•  Na, jeigu taip sako žmogus, kuris nori šokti, tačiau drovisi, pirmiausia patarčiau pabandyti. Aš irgi mėgstu sakyti, kad nemoku, tačiau taip būna tik tada, kai pradedu savimi abejoti. Tegul pabando- tai padaryti  gali vakarėliuose arba nueiti į keletą pamokų, arba paprašyti jau šokančių pamokyti, o tada jeigu patinka, bet nelabai išeina, nepasiduoti. Mačiau tiek stebuklų, kai vos pajudantys tampa padoriais šokėjais. Man pradžioje irgi sunkiai sekėsi, bet kažkaip išmokau.
  O paskutinį patarimą jau sunkiai čia krapštau… Hmmm… Daug muzikos klausyti! Kai jauti, supranti  ir myli muziką, tai labai labai padeda. Visi žinome tuos žmones, kurie kaip „apsinešę“ juda kartu su muzika be jokių mokytų žingsnelių (tik negalvokite apie išgėrusius dėdes ir tetas baliuose, nes gali būti ir baisoka- galvokite apie šiaip laisvas sielas, koncertuose krutančias).
  Daug nereikia, jog šoktum, gali tik linguot ar šiek tiek žingsniuoti ir jau šoki. Bet kartais žmonėms, matyt, reikia piruetų, kad galėtu pasakyti, jog moka šokti.

• Kaip manote, ar Lindy Hop’as Lietuvoje yra pakankamai populiarus?

• Sunku pasakyti, kurį laiką negyvenau Lietuvoje, nežinau, kiek tiksliai šokančių yra. Žmonės gatvėse atpažįsta šį šokį, tad turbūt visai populiarus. Žinoma, kuo daugiau šokančių, žinančių ir besižavinčių, tuo geriau.

• Ar nekilo minties atidaryti savo šokių studiją?

• Ne, ne , ne.

• Kokioje šalyje paskutinį kartą svečiavotės (ar dabar svečiuojatės)?

• Dabar esu lėktuve, pakeliui į Čekiją.

• Ar jūsų kelionės susijusios su Lindy konkursais ar tai didžiulė aistra pažinti pasaulį?

• Turbūt tik viena kelionė per visus dvejus ar jau trejus metus buvo susijusi su konkursu. Visus kitus kartus aš važiavau mokytojauti, į pasirodymus arba šiaip pašokti. Kelis kartus važiavau savo malonumui pakeliauti ir draugų aplankyti.

• Jau aišku, kad be Lindy negalėtumėt gyventi. Be ko dar neįsivaizduojate savo įprastos dienos?

• MUZIKOS!  Be muzikos- nežinau… Turbūt nebuvo dienos, jog neklausyčiau jos.

• Minėjote, jog mėgstate dienotvarkes. Sakoma, „mes planuojam, o Dievas juokiasi“. Ar visada pavyksta laikytis dienos plano?

• Čia gal tik taip įmantriai pasakiau. Nežinau, ar mėgstu dienotvarkes, kartais jos labai padeda, kai reikia repetuoti ir noriu daug nuveikti, kartais jas susikuriu savaitgalio pradžioje, prieš darbą. Šiaip tikrai turiu dienų, kai esu laisva kaip paukštis ir jokių dienotvarkių nesusidarinėju. Nors tikrai nuveikiu daugiau, kai jos būna, tačiau poilsiauti gera ir be dienotvarkių.

• Mintis, kuri padeda, kai liūdna?

• Galvoju taip- gerai būna ir paliūdėti. Svarbu žinoti, kad tai laikina, ir gali būti, kad jau kitą dieną viskas bus visai kitaip.

• Maisto produktas, kurio nevalgytumėt net negyvenamoje saloje?

• Oi, turbūt visų tų gyvų gyvių nenorėčiau paragauti –  sliekų, tarakonų ir kt.

Gabija Kavaliauskaitė, 4e

 P.S.  https://www.youtube.com/watch?v=ofdFj_giGWU – puikus pavyzdys, kaip  šoka P.Gaižutytė

Daugiau mano bendraamžių  įdomių straipsnių skaitykite šiuo adresu: www.textas.lt

„Su kultūra ir žmogumi viskas yra taip gerai, kaip kad seniai nebuvo“, –  įstrigo žinomo Lietuvos žurnalisto, režisieriaus, laidų vedėjo ir įgarsintojo Ryčio Zemkausko žodžiai per blitz interviu.  Balandžio pirmoji kai kam pokštų ir (ne)įtikinamų melų diena, tačiau Klaipėdos kultūros fabrike niekas nejuokavo (užbėgu įvykiams už akių – niekas ir neliūdėjo). Klaipėdiečiai kartu su Ryčiu Zemkausku ir režisieriumi  Valentinu Masalskiu dalyvavo diskusijoje apie kultūros ir publicistikos vietą informacinėje visuomenėje ir atskleidė opozicines nuomones iš televizijos ir teatro virtuvių. Nors diskusija  buvo prilyginta terapijai ir daugeliui jos dalyvių paaiškėjo tam tikri atsakymai apie kultūrą ir jos apraiškas šiuolaikinėse informacijos šaltiniuose, norėčiau pasidalinti dar keliomis Ryčio Zemkausko įžvalgomis apie XXI a. žmogaus ir kultūros santykio ypatybes.

• Šiuolaikinis žmogus ir pop kultūra – neatsiejami vienas nuo kito. Ar pritariate šiam teiginiui ir kaip tai vertinate?

• Manau, jog tai visiška tiesa. Pop kultūra ir yra pop, nes ji žinoma, gerai išreklamuota ir pateikiama kiekvieną dieną, o tai žavi šiuolaikinį žmogų. Ir tai nebūtinai yra blogai. Žiūrovas (kalbu apie televiziją) gali rinktis – pasiūla yra milžiniška. Tai, kad jis pasirenka pop kultūrą, nėra nei blogai, nei gerai. Tai jo pasirinkimas. Apskritai nesu linkęs skirstyti kultūrą į vienokią ar kitokią atšaką, tai slegia ir baugina. Kultūrą vertinu kaip visumą, kurią kiekvienas mato kitaip. Meluočiau, jei sakyčiau, kad pop kultūra man svetima – kartkartėmis naršau Vogue portale,  nes man gražu, nes nenoriu kiekvieną dieną būti sukrėstas ar šokiruotas kažko gilaus ar sudėtingo.
• Ar Lietuvoje kultūrinių renginių užtenka, jų paklausa yra pakankama?
• Be abejonės, taip. Kultūrinių renginių yra begalė – kartais, žiūrėk, nespėji nueiti į tris koncertus per savaitę, o norisi visur. Paklausa taip pat, mano nuomone, yra pakankama. Jau nekalbu apie jaunus žmones, kurių požiūris į kultūrą yra tik teigiamas ir jie yra ištroškę gero kokybiško reginio. Tačiau problemą galima įžvelgti visuomenės požiūryje į renginio vertę, jo kainą. Atsiranda žmonių, kurie kažkokiu būdu yra įsisąmoninę, jog kultūra neturi kainuoti brangiai. O ji kainuoja ir mokėti yra už ką. Turime išmokti dalintis – tai, ką gauname iš teatro vaidinimų, kino filmų, koncertų ir kitų pasirodymų, turime priimti atvira širdimi, tačiau nepamiršti, jog atlygis yra būtinas.
•  Kultūros pasaulio įtaka žmogui. Ką išugdo kultūra ir kokia jos įtaka?
•  Kultūros įtaka žmogui yra tokia, kokią jis pats nusprendžia gauti. Žmogus visada girdi tai, ką nori girdėti, ir net pati rimčiausia kultūros laida jam nepadarys įspūdžio ir nepaliks nieko atminty, jei jam tai neįdomu ir neaktualu. Mažiau turime laukti, kol kažkas mus lavins. Laikas atėjo lavintis patiems.

• Kuris teiginys apie televiziją teisingesnis – žiūriu, ką rodo, ar rodo, ką žiūriu?

• Tai absoliučiai du vienas nuo kito tiesiogiai priklausantys dalykai. Sunku pasakyti, nuo kurio galo viskas prasidėjo, tačiau faktas, jog žiūrovai palaiko komercinių televizijų laidų reitingus, todėl  tų laidų daugėja ir toks ratas sukasi iki šiol. Apskritai televizija sukurta pramogai – po ilgos, dažnai sunkios darbo dienos taip ir noris prisėsti ir spoksoti, bet mažai galvoti. Pasiūla visada atitinka paklausą ir natūralu, jog toks dėsnis veikia ir televizijos produkcijoje.
• Kaip įvertinti, ar kultūrinė laida televizijoje yra gera ir kokybiška?
•  Rodyti ją komercinėje televizijoje. Ten susidarys tikslūs reitingai ir suprasi, ar darai taip, kad žmonėms patiktų. Ir nemeluosiu – daryti taip reikia. Nes kitaip, kas tave žiūrės,kam tu būsi įdomus? Jeigu dirbsi pats su savo „chebra“, gal ir bus labai linksma, bet turbūt sunkiai išgyvensi. Aišku, kultūrinei laidai komerciniame kanale yra pavojus būti pamirštai arba gali kilti reikalavimai ją pakeisti kažkokia kanalui naudingesne linkme, bet tu gali klausyti arba neklausyti ir pateikti tai taip, kaip tau atrodo geriausiai. Po to stebėti žmonių reakcijas. Nesakau, jog komercija yra viršesne už nacionalinius kanalus, mokesčių mokėtojų finansuojamas laidas, tačiau ten aiškūs rodikliai, kurie gali bent kiek parodyti tavo produkto vertę.

• Ar XXI a. žmogaus kultūrinių vertybių skalė yra pasikeitusi?

• Aš esu linkęs manyti, jog XXI a. žmogus yra išlikęs lygiai toks pat. Tai, kad jo gyvenime svarbesnį ir didesnį vaidmenį atlieka technologijos, dar nereiškia, jog tai pakeitė patį žmogų. Vis dargi su dešimčia pirštų, ar ne? (juokiasi). Reikia nustoti demoralizuoti žmogų. Kultūrinės vertybės kinta su jų  išraiškomis, juk ir pati kultūra nestovi vietoje, tačiau drastiškų pokyčių aš pats nematau. Su kultūra ir žmogumi viskas yra taip gerai, kaip kad seniai nebuvo.

 Gabija Kavaliauskaitė, 4e

 P.S.  Daugiau mano bendraamžių  įdomių straipsnių skaitykite šiuo adresu: www.textas.lt

Kaip ir kasmet, po gražiausių metų švenčių Chorų ir jaunųjų dirigentų paramos fondas „Polihimnija“ ir jos prezidentas prof. Albinas Petrauskas sukviečia į Kauno „Vyturio“ gimnaziją, į konkursą „Dainuok ir keliauk“, pajėgiausius Lietuvos vidurinių mokyklų ir gimnazijų mišrius chorus. Šiemet konkurse dalyvavo septyni chorai. Tai Biržų „Saulės“ gimnazijos mišrus jaunimo choras „SOLIS ORTUS“, Kauno „Vyturio“ gimnazijos mišrus choras „Vyturys“, Kauno „Aušros“ gimnazijos mišrus choras „Aušra“, Klaipėdos Vydūno gimnazijos mišrus choras, Molėtų gimnazijos mišrus choras, Vilniaus Gabijos gimnazijos mišrus choras ir Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mišrus choras „Atžalynas“.

Konkurso dalyviai atliko laisvai pasirinktą programą ir privalomą kūrinį – G. Kuprevičiaus „Linksmasis solfedžio“. Skambėjo daug gražios ir įvairios chorinės muzikos, kolektyvai atliko ir 2016 m . Lietuvos moksleivių dainų šventės repertuaro kūrinius. Kol komisija vertino dalyvių pasirodymą, choristai galėjo savo žinias išbandyti viktorinoje ir laimėti daug įvairių knygų.

Džiugu buvo išgirsti, kad Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mišrus choras „Atžalynas“ laimėjo I vietą bei specialiuosius prizus už įdomiausią konkurso programą ir geriausiai atliktą dainų šventės kūrinį. II vietą konkurse laimėjo Klaipėdos Vydūno gimnazijos mišrus choras, III vietą – Biržų „Saulės“ gimnazijos mišrus jaunimo choras „SOLIS ORTUS“. Paskatinamąjį prizą -kelionę po Lietuvą- laimėjo Molėtų gimnazijos mišrus choras.

Chorui „Atžalynas“ nuo 1999 m. vadovauja „Ąžuolyno“ gimnazijos muzikos mokytoja ekspertė Dalia Pilipavičienė. Kolektyvas nuolat aktyviai dalyvauja įvairiuose mokyklos, miesto ir respublikos renginiuose, dainų šventėse. Ne kartą koncertuota Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje, dalyvauta Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje, sakralinės muzikos festivaliuose „Iš širdies į širdį“. Dainuota Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje kartu su vargonininku Bernardu Vasiliausku, džiazo festivalyje, „Žaismingos muzikos“ edukaciniame projekte, 2015 m. – projekte „Ilgiausias Lietuvos istorijoje vaikų chorų koncertas“ Vilniuje, III respublikiniame mokyklų chorų festivalyje „Chorų šventė“. Vaikų ir jaunimo chorų festivalyje-konkurse „Mes – Lietuvos vaikai“ 2001 ir 2008 m. laimėta I vieta.

Lietuvos vidurinių mokyklų ir gimnazijų mišrių chorų konkurse „Dainuok ir keliauk“ choras nuolat laimi prizines vietas: 2004 m. – antrąją, 2009 m. – trečiąją ir net 5 kartus – I vietą (2001, 2005, 2010, 2013, 2016). Šių laimėjimų dėka aplankė Paryžių, Prahą, Vieną , Budapeštą, Taliną, Panemunės pilis, koncertavo Vengrijos sostinės šv. Mykolo (Szt. Mihaly) katedroje.

Turbūt ne veltui šiemet choras apdovanojamas „Aukso paukšte“. Todėl visus prijaučiančius chorinei muzikai maloniai kviečiame į Lietuvos liaudies kultūros centro įsteigtos nominacijos „Aukso paukštė“  įteikimą-geriausiam vaikų arba jaunimo (moksleivių) chorui ir vadovui laureatui- Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos chorui „Atžalynas“ ir jo vadovei Daliai Pilipavičienei. Šventinis koncertas vyks balandžio 22 d. 18.00 val. Klaipėdos universiteto Menų akademijos koncertų salėje (K.Donelaičio g.4).

Diana Jakubauskienė,  Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos muzikos mokytoja metodininkė, choro „Atžalynas“ chormeisterė