Archive for category Kūrybiniai darbai

Tik mintys ir aš

Posted by on Trečiadienis, 2 gegužės, 2018

         Šešėlis 31732439_800021433540484_8047956547273228288_n

 

Vakar paliečiau

Ant sienos prikibusį

Savo trapumo šešėlį.

Ir traukiausi nuo jo.

 

Bet įkyrus šešėlis

Plaukė iš paskos.

Šliaužė grindimis.

Lipo sienom.

 

Slinkau vis greičiau,

O jis kartu.

Kol suklupau

Ant sielvarto akmens.

 

Nebeturėjau

Jėgų atsistoti.

Prie žemės slėgė

Sunki šešėlio dvasia.

 

Beviltiškai aš

Ištiesiau ranką

Į viršų.

Į mėlyną dangų.

 

Šiandien galiu

Atsistoti, pamiršti

Šešėlį, nes gniaužiu

Delne dalelę dangaus.

 

 

Skambesys naktyje

 

Tiek daug

danguje

žvaigždžių.

O aš čia –

viena.

Ne, su manimi

tūkstančiai balsų.

Skamba

ausyse dienos

riksmai.

Ir šurmulys.

Ir sprogsta

aidas galvoje.

 

 

Nenoriu tokio

triukšmo.

Prašau,

bent dabar.

Bent čia.

Užtenka

dienos garso.

Nebegirdžiu

net savęs.

Savo minčių.

Slaptų svajonių

Skambesių.

 

Aš noriu vėl

klausyti,

kaip tyli

naktis.

Pavargusi žemė.

Ir žvaigždės.

 

Bet…

Žvaigždės

nemoka tylėti!..

Ir pagaliau

tai girdžiu.

Kai tolsta

Triukšmas manyje.

 

Girdžiu tą pačią

tylią

žvaigždžių muziką.

Kaip visada.

Kai skęsta

užmarštin

dienos garsai.

Dabar aš vėl

galiu klausytis

tylios muzikos.

Savų svajonių

ir nakties

žvaigždžių.

 

 

Paklydusios akys

 

Tik nesurask

Mano akių.

Dar ne laikas.

Nes nepažintum.

Sakytumei,

Kad tai – ne mano

Šviesios akys,

Kurias laikei

Savu

Mėlynu ir amžinu

Žvilgsniu.

Mano akis

Norėjai išlaikyti

Tokias, kokios buvo.

Ir neleidai

Judėti.

Pabėgti joms ten,

Kur nepavytum.

 

Bet jos išsprūdo

Iš tavo

Gilaus žvilgsnio.

Dabar jos

Kaip drugelis

Aukštai

Išdidžios skraido.

Ne.

Jos sunkiai braido

Kaip amžinasis žydas

Ieškodamos tavęs

Su mėlynom

Ištikimom akim.

 

Ir pagaliau.

Po ilgos klajonės

Aš pamečiau

Netikrą

Klaidžiojantį žvilgsnį.

Nurimusiom,

Vėl šviesiom akim

Grįžtu.

Iš tolo atpažįstu

Tavo žvilgsnį.

Dabar jo mėlynumo

Begalybėj

Bunda nauja

Vilties aušra.

Agnė Valaitytė, 2c

 

 

Trečiokės poezija

Posted by on Trečiadienis, 2 gegužės, 2018

trec_eiler1 (paauglė pavasarį)

Mėnulis

 

Jis žiūri iš aukštai į mus,

Saugo beklaidžiojančią sielą.

Naktyje žvarbioj matau vienintelį jo veidą mielą.

Spindinčiom akim ir išsižiojus

Bežiūrint man tas vaizdinys lyg sielos rojus.

O jei norėčiau paliesti, drąsos turėti apkabinti tave,

Ar leistų, ar laikytų bjaurios būties sunki dalia…

Žavinga jo vienatvė, supanti be paliovos,

Paslaptingumo šydas lyg savaime,

Jis vienas toks, jo nieks nepakartos…

Kaip gera, kai vienatvę galima pasidalint perpus

Ir mažą gabalėlį, žiūrėk, jau artimas tu man esi žmogus.

…………………………………………………………………………………………………………………………………………….

Keturiolika

Ir jausmas, lyg nutrauktų pavadėlį,

Lyg nurengtų paskutinį drabužėlį,

Nuoga jūra ar nuoga joje,

Plaukus apkabinusi raudona skarele,

Aš tyliai plaukčiau valtele.

Irčiau sieksnį, mylią, varstą,

Saldusis daiktas greit apkarsta.

Ir amžiaus miegui tikras grožis

Lėtai atsigula į karstą.

Tarp kojų pirštų šaltas smėlis,

Pėdoje užstrigęs akių tavasis mėlis,

Nesiliaudamas mūs skardį vėjas tranko,

Jausmų banga atsimuša į krantą.

Tu, keturiolikta banga  atplaukęs,

Pavasario balsais į kairę ausį prisišaukęs

Be priedų ir nereikalingų konservantų,

Tik kelios pėdos smėly ir  jau naujoji mano mantra…

…………………………………………………………………………………………………………………………………………….

treciok_eil2Ir į žemę krinta veidrodžiais,

Nesustabdo mintimis,

Tačiau sustoja laikrodžiais.

Tokiuose ir mudu tyliai susirangom,

Pasirąžom, pasikasome paausį,

Sukame mes galvas ir galvosūkį.

Kvėpuojame į vienas kito nugaras,

Taip stipriai, kad jau traška stuburas.

Pasižiūrėkime į bendrą vaizdą,

Veidrodžiuose – dvi figūros.

Stačias tu, kampuota aš,

Bet lyg ir turime bordiūrus.

Jei figūras stumtume, prisiekę artumas,

Ragaučiau šaukštais laimės platumas.

Į šiaurę ar pietus, visai nebesvarbu,

Dienovidiniu ar lygiagrečiai,

Šachas juk keliauja su matu.

 

 

 Žvelgiu į praėjusį 100-metį…

Posted by on Trečiadienis, 14 vasario, 2018

        DSC_0058-1_mr1518542210840

Išvykstant (Tremtis)

Naktis – bežvaigždė, juoda –
Nuščiūva ir traukiasi.
Nes kai kam ,,šiąnakt“ virs ,,kažkada“,
Bet amžinai skaudės prisiminimuose.

 

Grėsmingi smūgiai į duris.
Baimė man suriša kojas.
Pikti riksmai suplėšo mintis,
O jie -,,skubėk!“- vis kartoja.

 

Jie vagia mano praeitį
Užtrenkdami namų duris.
Ašaros degina veidą,
Ir nežinau, kokia bus ateitis.

 

O gal bijau žinoti?..
Nes aš tokia – jau ne viena,
Matau – minia nenori pasiduoti.
Bet, deja, čia pasilikt nelemta.

 

Sausakimšame vagone
Dūsta kraujuojanti širdis.
Nerimas bėgioja akyse,
Kol tolyn neša ratų bildesys.

 

Nesuprantu, kas vyksta.
Tik tuštuma ir ilgesys viduje.
Ir žiaurią ateitį nujausdama
Gūžiuosi vagono kampe.

 

Naktis – pavargusi, šalta –
Su rytu apsikeičia.
Nes man žiaurus ,,šiąnakt“ virs ,,kažkada“,
Bet amžinai skaudės prisiminimuose.

 

 

          Mano miškas

 

Čia – tylu.
Tik ošia kartais
Keistu ritmu
Pavargėliai medžiai.

 

Man ramu.
Paleidžiu nekantrias mintis.
Dabar tik aš esu
Su savo praeitimi.

 

Ir išgirstu,
Kaip medžiai šnabžda.
Ir visa akimis regiu,
Nors jos ašarose skęsta.

 

Matau – tamsa.
Tarp medžių jis slapstosi.
Galiausiai kaunas.
Ir žūsta mano artimasis.

 

Buvau maža.
Tamsoj jį radau
Ant raudonų samanų.
Norėjau bėgti, bet suklupau.

 

Jo kraują
Dūsaudama gėrė žemė.
O mano veidą,
Kaip ir dabar, ašaros plovė.

 

Jau tamsu.
Ir laisto žemę
Pravirkęs dangus.
Tą pačią tylią žemę.

 

Aš jau einu.
Bet mažą kryžių išvystu
Ir dar trumpam sustoju
Tik trumpam, nes tamsu.

 

Aš išeinu.
Ir seną, pavargusį
Mišką palieku
Saugoti praeitį.

 

Dar grįšiu.
Ir paslaptingų medžių
Šnaresio klausysiu
Apie jų praeitį.

 

Čia tylu.
Tik retsykiais vėjas
Ir aš užklystu
Ir vaikštom tarp medžių senų.

 

           Laisvė

Ją išplėšė
iš mūsų rankų.
Paniekintą išvilko
Iš jos gimtų erdvių.
Ir uždarė palėpėj.
Surakino.
Neleido kalbėti.
,,Nebegrįši!“- grasino.

 

Tada jie atėjo
Pas mus.
Ir bandė Ją
išplėšti iš lūpų.
Iš kiekvienos širdies.
Kiekvieną dieną.
Valandą.
Minutę.
Ir taip daug
metų
jie mus maitino
užmaršumo nuodais.

Bet, žinot, nuodai –
netikri.
Bent jau mums.
Jie neveikė
viltingų širdžių
ir meilės Jai.

 

Mums pėdas badė
pasėtos
kraujo rožės.
Kiekvieną dieną.
Valandą.
Minutę.
Bet nepamiršom Jos.
Ji grįš, žinojom.

 

Taip.
Susigrąžinom Ją.
Pavargusią
ir liūdną.

 

Mes vėl Ją
užauginom.
Dabar saugom. Ji čia –
pati svarbiausia.

 

Ji pasakoja
savo istoriją
kiekvienais metais.
Vasario 16-ąją.
Tada mes ištariam
jos vardą.
Ir vėl. Kaip kadaise.
Laisvė.

                                              Agnė Valaitytė, 2c

Naujas mokymo būdas – sferinis kinas

Posted by on Trečiadienis, 27 gruodžio, 2017

Sferinis kinas – tai netradicinis ir įdomus mokymo būdas. Sferine projekcine sistema viso apvalios formos kupolo viduje išgaunamas neįtikėtinas vaizdas. Kupolo viduje susėdusiems žiūrovams vaizdas yra pateikiamas 360° kampu, todėl yra suteikiama galimybė ne tik žiūrėti, bet ir pasijusti neįtikėtinų bei neapčiuopiamų įvykių dalyviais. Sferinis kinas skatina mokinius įsisavinti kuo daugiau informacijos. Kad tai nebūtų tik „sausa“ teorija, mokomoji informacija pateikiama žiūrovams ne tik spalvingais vaizdais, nuostabiais garso efektais ir įtaigiais balsais, bet ir įdomesniu 360° kampo formatu.

Š. m. gruodžio 21d šis neįprastas kino teatras atvyko ir į mūsų gimnaziją. Filmas buvo apie Antrąjį pasaulinį karą, todėl daugumai mokinių ši pramoga buvo itin naudinga, nes filmo turinys glaudžiai siejasi su jų mokomąja medžiaga. Mokiniai, esantys kupolo viduje, buvo itin sužavėti. Jie teigė, jog toks edukacinis būdas yra tikrai naudingas žiniomis, sukelia daug gerų emocijų ir leidžia šiek tiek atsipūsti nuo įprastinių mokymo būdų.

 

Lukrecija Giedraitytė, 2e

Trečioje klasėje rašau dienoraštį…

Posted by on Antradienis, 14 lapkričio, 2017

 Gana

Gana to galbūt…

Paaukojau tavas abejones.

Kitiems jų irgi reikia –

Aš atiduodu tau, mielasis mano vaike.

Subjektyvioji dabartis,

Pasaulis ar kantrybės pakraštys…

Aš išmečiau maldas

Iš lūpų, kurios – atodūsį tą paskutinį…

Ironiška, juk tiek ilgai tikėjosi, kad turi dvynį!

Aš pažadu, jau pamiršau,

Paskutinį kartą mus mačiau, tačiau

Kvepiu aš nauju vėju.

Ak, ir kaip nepastebėjau,

Išsimaudžiau ežere naivybės ar naivumo,

Nešiau mudviejų solidarumą.

Gana tačiau, gana mačiau,

Tuos akmenis vandenyje nusimečiau…

Našta sunkioji, ar tu pasenai?

Viskas yra ir bus gerai.

 

Kodėl  vienetas visada yra vienas?

Vienetui jau nusibodo

Vienišam gyvent be proto.

Vienas vienas, kurgi du?

Dvejete, pabūk nors tu kartu.

Tiek, kiek vienetas prašytų, dvejetą nusipaišytų.

Kad ir kiek jis jam sakytų, šauktų,

Atsako jis nesulauktų.

Gamtos dėsnis, palikimas –

Tragiškasis vieneto likimas.

Lietus verkia, kriokia, lyja-

Vienišas manasis kampas tyli.

Kabo veidrodis ant sienos,

Bet atsakymas – tik vienas.

Egzistencine pasivadino dilema-

Paklausyk –  širdies manos daina!

Vienetas juk niekada nebuvo du.

Ko gi aš nesuprantu?

Pagavai

Pagavai žvilgsnį, pulsą, mintis…

Galvoje dabar niekas nesulaikys…

Ilgesio melancholija burnoje tirpo saldi

Arbatos puodelio ar tavų lūpų pakrašty…

Paskandinau pirštus plaukuos –

Ar paliksi truputį savosios galvos?

Pagavai tu ir metų laikus.

Laikas, tik jis ir gali šnekėt apie mus.

Pagavęs dar kartą ranka ant peties,

Neški atsakomybę manosios širdies.

Jei negali akimis nematyki vilties,

Tik kartą pritrauki  arčiau paskutinį

Pavasario mėnesienos alėjoj

Tu antspaudu pažymėjai krūtinę.

 

(Ne)priklausomybė

Kodėl turėti man yra svarbu?

Galiu ir be problemiškų darinių.

Širdgėla srūva mėlynuoju krauju-

Vis sapnuoju tą mėlį tavųjų akių,

Laukdama šiaurės ar palengvėjimo pašvaistės.

Tave išvydę plaukai beribėm

Trajektorijomis švaistės…

Kam man viso šito reikia?

Senamadiškai švaistėme tik savo laiką.

Pakėlei už ausų, tenai,  aukštai virš debesų,

Ką daryti, jei šios rūšies skausmo

Aš beprotiškai pasiilgstu?

Kodėl taip, kam ir ką? –

Mintyse klausiamoji lavina.

Bet būki geriau tik retorika,

Nesvarbu, ką , kam  ir kodėl…

Kantrybių kasomis pinsiu

Laimę sau ir vėl…