Archive for category Kūrybiniai darbai

Trečioje klasėje rašau dienoraštį…

Posted by on Antradienis, 14 lapkričio, 2017

 Gana

Gana to galbūt…

Paaukojau tavas abejones.

Kitiems jų irgi nereikia –

Aš atiduodu tau, mielasis mano vaike.

Subjektyvioji dabartis,

Pasaulis ar kantrybės pakraštys…

Aš išmečiau maldas

Iš lūpų, kurios – atodūsį tą paskutinį…

Ironiška, juk tiek ilgai tikėjosi, kad turi dvynį!

Aš pažadu, jau pamiršau, kada

Paskutinį kartą mus mačiau, tačiau

Kvepiu aš nauju vėju.

Ak, ir kaip nepastebėjau,

Išsimaudžiau ežere naivybės ar naivumo,

Nešiau mudviejų solidarumą.

Gana tačiau, gana mačiau,

Tuos akmenis vandenyje nusimečiau…

Našta sunkioji, ar tu pasenai?

Viskas yra ir bus gerai.

 

Kodėl  vienetas visada yra vienas?

Vienetui jau nusibodo

Vienišam gyvent be proto.

Vienas vienas, kurgi du?

Dvejete, pabūk nors tu kartu.

Tiek, kiek vienetas prašytų, dvejetą nusipaišytų.

Kad ir kiek jis jam sakytų, šauktų,

Atsako jis nesulauktų.

Gamtos dėsnis, palikimas –

Tragiškasis vieneto likimas.

Lietus verkia, kriokia, lyja-

Vienišas manasis kampas tyli.

Kabo veidrodis ant sienos,

Bet atsakymas – tik vienas.

Egzistencine pasivadino dilema-

Paklausyk –  širdies manos daina!

Vienetas juk niekada nebuvo du.

Ko gi aš nesuprantu?

Pagavai

Pagavai žvilgsnį, pulsą, mintis…

Galvoje dabar niekas nesulaikys…

Ilgesio melancholija burnoje tirpo saldi

Arbatos puodelio ar tavų lūpų pakrašty…

Paskandinau pirštus plaukuos –

Ar paliksi truputį savosios galvos?

Pagavai tu ir metų laikus.

Laikas, tik jis ir gali šnekėt apie mus.

Pagavęs dar kartą ranką ant peties,

Neški atsakomybę manosios širdies.

Jei negali akimis nematyti vilties,

Tik kartą pritrauki  arčiau paskutinį

Pavasario mėnesienos alėjoj

Tu antspaudu pažymėjai krūtinę.

 

(Ne)priklausomybė

Kodėl turėti man yra svarbu?

Galiu ir be problemiškų darinių.

Širdgėla srūva mėlynuoju krauju-

Vis sapnuoju tą mėlį tavųjų akių,

Laukdama šiaurės ar palengvėjimo pašvaistės.

Tave išvydę plaukai beribėm

Trajektorijomis švaistės…

Kam man viso šito reikia?

Senamadiškai švaistėme tik savo laiką.

Pakėlei už ausų, tenai,  aukštai virš debesų,

Ką daryti, jei šios rūšies skausmo

Aš beprotiškai pasiilgstu?

Kodėl taip, kam ir ką? –

Mintyse klausiamoji lavina.

Bet būki geriau tik retorika,

Nesvarbu, ką , kam  ir kodėl…

Kantrybių kasomis pinsiu

Laimę sau ir vėl…

Dailininkė ir fotografė Rūta Bartkutė

Posted by on Ketvirtadienis, 5 spalio, 2017

Rūta Bartkutė, 3c klasės mokinė, fotografija susidomėjo nuo vaikystės. Šiuo pomėgiu ją užkrėtė
tėtis. O piešti pradėjo septintoje klasėje, paskatinta Martyno Mažvydo progimnazijos dailės
mokytojos Ritos Lavrinenkovienės. Be fotografijos ir dailės, Rūta domisi muzika, dainuoja
gimnazijos chore „Atžalynas“. Jau 8-oje klasėje (2015 metais) buvo organizuota Rūtos darbų
paroda „Trapumas“. Parodos darbai papuošė ir tais metais vykusią Jūros šventę, šią parodą
eksponavo ir Pempininkų biblioteka. Po metų, Rūtai jau besimokant „Ąžuolyno“ gimnazijoje,
piešinius galėjo išvysti ir šios gimnazijos mokiniai. Rūta Bartkutė 2014 metais dalyvavo
respublikiniame iliustracijų konkurse „Tavo žvilgsnis“. Jos iliustracija, kaip viena iš geriausių,
pateko į knygą (https://issuu.com/vkif/docs/tavo_zvilgsnis_2014_final). Rūtos fotografija „Vanduo
ir dubuo“ laimėjo I vietą 2014 m. UAB „Klaipėdos vandenys “ surengtame konkurse, o
Klaipėdos policijos 2013 m. organizuotame piešinių/rankdarbių konkurse Rūtos darbas buvo
apdovanotas kaip vienas iš trijų geriausiųjų. Miesto fotografijų konkurse „Polėkis“ 2014m.
R. Bartkutės darbas „Medis“ laimėjo nominaciją „Už kūrybinį montažą“ ir Vyto Karaciejaus
autorinę knygą. Linkime Rūtai sėkmės kūryboje.

Skaistutės Vaičikauskienės kvilingo darbai

Posted by on Antradienis, 12 rugsėjo, 2017

20882619_1740460042648047_6925184956030600309_nMūsų mokyklos bibliotekos vedėja Skaistutė Vaičikauskienė kvilingo technika  (kvilingas  –  tai technika, kurioje naudojamos spalvotos įvairiai susuktos siauros popieriaus juostelės ir iš atskirų elementų klijuojamos kompozicijos) susidomėjo atsitiktinai. Pamačiusi internete darbų pavyzdžių,  nutarė pati pabandyti. Dabar, po daugiau negu 5-erių  metų, kvilingo technika atlikti Skaistutės Vaičikauskienės darbai puošia ne tik biblioteką, bet ir jos artimųjų namus. „Šis pomėgis reikalauja nemažai kantrybės, kruopštumo, bet suteikia naujų spalvų laisvalaikiui“,- teigia darbų autorė.

Kuo naudingas senasis Vakarų Europos civilizacijos paveldas?

Posted by on Pirmadienis, 11 rugsėjo, 2017

pavobuolysNemažai šiandieninių įmonių, modernių kompanijų bendrovių pavadinimai turi ryšį su senuoju Vakarų kultūros civilizacijos paveldu. Paimkime, pavyzdžiui, pačią populiariausią informacinių technologijų bendrovę „Apple“, kurios logotipas ir pavadinimas glaudžiai susijęs su bibline istorija – pasakojimu apie žmogaus nuopuolį. „Apple“ simbolis – atkąstas obuolys – būtent ir vaizduoja pirmųjų žmonių padarytą neatleistiną nuodėmę Edeno sode. Ši nuodėmė Adomui ir Ievai kainavo labai brangiai – Dievulis juos ištrėmė iš pačios geriausios ir švenčiausios vietos pasaulyje. Didelė pažinimo kaina! Visiškai tą patį galima pasakyti ir apie „Apple“ gaminius. Visi kompiuteriai, planšetės ar išmanieji telefonai kainuoja tikrai nemažus pinigus, tad žmonėms tenka pakloti nemenką sumelę. Prakąsto obuoliuko produktai taip nuodėmingai gundo žmogų, jog jam tampa nebesvarbu, kiek euriukų „emigruoja“ iš elektroninės jo sąskaitos.

Kodėl žmogus vis tiek juos perka „Apple“ gaminius? Na, o kodėl Ieva ir Adomas nusprendė atsikąsti draudžiamo vaisiaus? Rojaus obuolys, visai kaip ir „Apple“ produkcija, traukia modernų žmogų savo išskirtinumu, galimybe pažinti pasaulį. Tik dabar tai galima padaryti paprasčiau: norint greitai prisijungti prie informacinio lauko nebereikia graužti obuolio, užtenka į rankas paimti  iPod“, „iPhone“, „iPad“ ar „iMac“. Mažoji raidelė „i“ žymi ne tik internetą, bet ir individualumą, informatyvumą, įkvėpimą. Juk tai „veža“!  Ar tai nepanašu į Ievos ir Adomo norą ir trauką paliesti ar paragauti uždrausto rojaus vaisiaus nuo Pažinimo medžio? Tad mano nuomone, „Apple“ bendrovė pasirinkusi šį keistą, tačiau labai tinkantį vardą ir logotipą savo produktams nesuklydo. Savo gaminiuose jie būtent ir atkartoja rojaus obuolio unikalumą.

 

Simona Šimkutė, 3a

Tavo akys – mano riba tarp realybės ir svajonių

Posted by on Antradienis, 11 spalio, 2016

2 Žiūriu į jo akis, o matau visą pasaulį, tokį aiškų, ryškų, nuostabų. Visur geri, taikūs žmonės, ramuma. Ach, akimirkai, vienai trumpai akimirkai pamanau, kad iš tikrųjų yra galimybė, jog realybė neegzistuoja, tai buvo tik užkietėjusio pesimisto sapnas, kuriam nutrūkus supratau, kokia iš tiesų tikrovė yra žavi. Kaip gera! Iš tikrųjų juk čia nėra apgaulės, barnių, melo, nėra žmonių, kurie siekia vien naudos. Nėra rutinos, skubančių, vienas ant kito rėkiančių žmonių. Visi lėtai eina gatve, šypsosi, sveikinasi. Žvarbiame ore nušalusius delnus šildo iš kavinukės prigriebta kava, šlifuoja senamiesčio gatves ir nebando pasisavinti laiko – jis jiems nepriklauso. Čia žmonės laiko neskaičiuoja. Tiesiog gurkšnojimas vaikštant pasirodo daug 2.jaukesnis, negu šiltai sėdint kavinėje. O ir traukia jie ne namo, nėra kur skubėt. Nesvarsto apie gyvenimo prasmę, nes kiekviena sekundė būties, kiekvienas įkvėpimas, atodūsis – viskas yra jau savaime prasminga, tyra, nesavanaudiška. Šiame pasaulyje – nieko keisto šypsotis, būti laimingam, tam yra tiek daug priežasčių!

Bet jo akių kontaktas nutrūko. Vienu mirktelėjimu grįžtu į realybę. Daug stipresnė ir laimingesnė. Kodėl? Atsakymas paprastas: mano pasąmonėje susikaupė per daug negatyvo, greičiausiai todėl mano smegenys pačios surado neįprastą būdą, kaip įjungti džiaugsmui žalią šviesą. Priežasčių būti patenkintiems  gyvenimu – nereikia. Pabūkim, pabūkim čia ir dabar.

Laimingi. Bent jau paprasčiausiai pasistenkime. Atminkite, jog kai pabandysite nuteikti smegenis ir tuo patikėsite, jūsų vidus irgi patikės. Laimę ar liūdesį įsakysit pajusti, priklausys nuo jūsų minčių, nes visa ko pradžia yra mintys.

Todėl vėl pažvelgiu jam į akis, o matau visą pasaulį…

Gabrielė