Archive for category Kūrybiniai darbai

Skaistutės Vaičikauskienės kvilingo darbai

Posted by on Antradienis, 12 rugsėjo, 2017

20882619_1740460042648047_6925184956030600309_nMūsų mokyklos bibliotekos vedėja Skaistutė Vaičikauskienė kvilingo technika  (kvilingas  –  tai technika, kurioje naudojamos spalvotos įvairiai susuktos siauros popieriaus juostelės ir iš atskirų elementų klijuojamos kompozicijos) susidomėjo atsitiktinai. Pamačiusi internete darbų pavyzdžių,  nutarė pati pabandyti. Dabar, po daugiau negu 5-erių  metų, kvilingo technika atlikti Skaistutės Vaičikauskienės darbai puošia ne tik biblioteką, bet ir jos artimųjų namus. „Šis pomėgis reikalauja nemažai kantrybės, kruopštumo, bet suteikia naujų spalvų laisvalaikiui“,- teigia darbų autorė.

Kuo naudingas senasis Vakarų Europos civilizacijos paveldas?

Posted by on Pirmadienis, 11 rugsėjo, 2017

pavobuolysNemažai šiandieninių įmonių, modernių kompanijų bendrovių pavadinimai turi ryšį su senuoju Vakarų kultūros civilizacijos paveldu. Paimkime, pavyzdžiui, pačią populiariausią informacinių technologijų bendrovę „Apple“, kurios logotipas ir pavadinimas glaudžiai susijęs su bibline istorija – pasakojimu apie žmogaus nuopuolį. „Apple“ simbolis – atkąstas obuolys – būtent ir vaizduoja pirmųjų žmonių padarytą neatleistiną nuodėmę Edeno sode. Ši nuodėmė Adomui ir Ievai kainavo labai brangiai – Dievulis juos ištrėmė iš pačios geriausios ir švenčiausios vietos pasaulyje. Didelė pažinimo kaina! Visiškai tą patį galima pasakyti ir apie „Apple“ gaminius. Visi kompiuteriai, planšetės ar išmanieji telefonai kainuoja tikrai nemažus pinigus, tad žmonėms tenka pakloti nemenką sumelę. Prakąsto obuoliuko produktai taip nuodėmingai gundo žmogų, jog jam tampa nebesvarbu, kiek euriukų „emigruoja“ iš elektroninės jo sąskaitos.

Kodėl žmogus vis tiek juos perka „Apple“ gaminius? Na, o kodėl Ieva ir Adomas nusprendė atsikąsti draudžiamo vaisiaus? Rojaus obuolys, visai kaip ir „Apple“ produkcija, traukia modernų žmogų savo išskirtinumu, galimybe pažinti pasaulį. Tik dabar tai galima padaryti paprasčiau: norint greitai prisijungti prie informacinio lauko nebereikia graužti obuolio, užtenka į rankas paimti  iPod“, „iPhone“, „iPad“ ar „iMac“. Mažoji raidelė „i“ žymi ne tik internetą, bet ir individualumą, informatyvumą, įkvėpimą. Juk tai „veža“!  Ar tai nepanašu į Ievos ir Adomo norą ir trauką paliesti ar paragauti uždrausto rojaus vaisiaus nuo Pažinimo medžio? Tad mano nuomone, „Apple“ bendrovė pasirinkusi šį keistą, tačiau labai tinkantį vardą ir logotipą savo produktams nesuklydo. Savo gaminiuose jie būtent ir atkartoja rojaus obuolio unikalumą.

 

Simona Šimkutė, 3a

Tavo akys – mano riba tarp realybės ir svajonių

Posted by on Antradienis, 11 spalio, 2016

2 Žiūriu į jo akis, o matau visą pasaulį, tokį aiškų, ryškų, nuostabų. Visur geri, taikūs žmonės, ramuma. Ach, akimirkai, vienai trumpai akimirkai pamanau, kad iš tikrųjų yra galimybė, jog realybė neegzistuoja, tai buvo tik užkietėjusio pesimisto sapnas, kuriam nutrūkus supratau, kokia iš tiesų tikrovė yra žavi. Kaip gera! Iš tikrųjų juk čia nėra apgaulės, barnių, melo, nėra žmonių, kurie siekia vien naudos. Nėra rutinos, skubančių, vienas ant kito rėkiančių žmonių. Visi lėtai eina gatve, šypsosi, sveikinasi. Žvarbiame ore nušalusius delnus šildo iš kavinukės prigriebta kava, šlifuoja senamiesčio gatves ir nebando pasisavinti laiko – jis jiems nepriklauso. Čia žmonės laiko neskaičiuoja. Tiesiog gurkšnojimas vaikštant pasirodo daug 2.jaukesnis, negu šiltai sėdint kavinėje. O ir traukia jie ne namo, nėra kur skubėt. Nesvarsto apie gyvenimo prasmę, nes kiekviena sekundė būties, kiekvienas įkvėpimas, atodūsis – viskas yra jau savaime prasminga, tyra, nesavanaudiška. Šiame pasaulyje – nieko keisto šypsotis, būti laimingam, tam yra tiek daug priežasčių!

Bet jo akių kontaktas nutrūko. Vienu mirktelėjimu grįžtu į realybę. Daug stipresnė ir laimingesnė. Kodėl? Atsakymas paprastas: mano pasąmonėje susikaupė per daug negatyvo, greičiausiai todėl mano smegenys pačios surado neįprastą būdą, kaip įjungti džiaugsmui žalią šviesą. Priežasčių būti patenkintiems  gyvenimu – nereikia. Pabūkim, pabūkim čia ir dabar.

Laimingi. Bent jau paprasčiausiai pasistenkime. Atminkite, jog kai pabandysite nuteikti smegenis ir tuo patikėsite, jūsų vidus irgi patikės. Laimę ar liūdesį įsakysit pajusti, priklausys nuo jūsų minčių, nes visa ko pradžia yra mintys.

Todėl vėl pažvelgiu jam į akis, o matau visą pasaulį…

Gabrielė

Sustokime bent akimirkai

Posted by on Antradienis, 11 spalio, 2016

1.XXI amžiaus žmonių problema – rutina. Bet ne tai, kad ji yra, bet kas būna, kai jos nėra. Kitaip mes nė nemokame gyventi. Rytas su kava, darbas/mokykla/universitetas, šiek tiek kitos veiklos, namai. Ir taip kiekvieną dieną. Patys prisikuriame ir gyvename tarp daug taisyklių. Darbotvarkių. Normų. Nerandame laiko niekam: knygai, piešimui ar kitiems pomėgiams, brangiems žmonėms ar net sau. Tikras pasilepinimas yra veido kaukė, vonia ar net nagų lakavimas. Prabanga iškepti ką nors skanaus ir palepinti artimuosius. Neturime laiko!  Bet nesusimąstome, kad laikas nėra niekieno nuosavybė. Kaip jis gali kam nors priklausyti!  Tačiau gyvename taip, lyg gyventume amžinai, nepagalvojame apie akimirkos trapumą. Vieną akimirksnį mes čia, „apsikrovę“ neaišku kuo, kitą – niekada nežinai, kur jis nuves. Kaip svarbu nepamiršti, kad viskas laikina, kaip mes per mažai skiriame laiko sau, mylimiems žmonėms. Niekada negali žinoti, koks pašnekesys, pokalbis bus paskutinis. Mes per daug būname įsitempę, įniršę, todėl prisikaupusį pyktį išliejame patiems brangiausiems. Tačiau, jei kada susimąstytume, kad tai gali būti paskutiniai žodžiai, vargu ar skaudintume, įžeidinėtume, gyventume taip, kaip iš tiesų gyvename. Tačiau realybė paprasta ir žudanti – viską žinome, nieko nekeisime (panašiai su alkoholiu arba cigaretėm – visi žino, kad blogai, tačiau niekas neatsisako). Gyventi šia diena ir nors kartą negalvoti apie pasekmes reikia sugebėti (neretai tokius vadiname bepročiais). Neturime laiko džiaugtis gyvenimu. Visada kažko siekiame. 1Tikslai, svajonės. Bet pasiekiame, atsibosta, susigalvojame naujų. Vis kažko norime. Bet niekada nedėkojame. O reikėtų. Sustoti ir padėkoti (patys svarbiausi žodžiai yra „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“, kone retenybė, nykstantis dalykas, nebent norime kam nors įsiteikti). Padėkoti draugams, kad jie skiria laiko, kuris yra pats brangiausias vertės matas, – jo  gyvenime negalima susigrąžinti. Padėkoti Dievui už tai, kad turim tuos brangius žmones, į kuriuos galime atsiremti, kad pagaliau mes matome, girdime, galime mąstyti ir nesėdime invalido vežimėlyje. Galime kalbėti… Mes iš viso jaučiamės visagaliai, kai ko nors iš mūsų neatima. Tarsi visos negandos NEGALI atsitikti mums ir visą gyvenimą mus aplenks. O jei kas atsitinka – na kodėl būtent man?! Ir tada savanaudiškai pagalvojame, kad tai galėjo atsitikti kitam. Bet svarbiausia suprasti, jog viskas, ko trūksta mūsų gyvenime, yra supratimas, kad mums nieko iš tikrųjų netrūksta.

Gabrielė

 

„Žodis – galingiausias ginklas“

Posted by on Pirmadienis, 16 gegužės, 2016

Taip? Ne? Žodžiai – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mes jais išsakome savo jausmus ir mintis, nors kartais taip sunku ištarti net vieną žodį: atsiprašau, ačiū… Manau, kad fizinis skausmas niekada neprilygs psichologiniam, o žodis – aštriausia strėlė, kuri visada pataiko į taikinį – širdį-  ir silpniausią vietą – jausmus. Tai – galingiausias ginklas ir niekas to nepaneigs, bet kartais ir gerąja prasme, pvz.: spaudos draudimo laikotarpiu, jeigu ne lietuviškas žodis, užrašytas juodu ant balto, lietuviai, kaip tauta, tikriausiai būtų išnykusi: Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti,/Kas iš gyvenimo, jei gailiesi galėjęs gimti,/Žodis – niekas, jeigu pilkas,/ Kas iš tavęs, jeigu silpnas.“

 Žodžiai yra žmonių stiprybė, sistema taip valdo visuomenę, o ji priešinasi ir kovoja tokiu pat būdu. Kaip sakoma: „Geriau mirti stovint, negu gyventi klūpant“, svarbiausia- kovoti savo žodžiais už teisybę ir įrodyti, kad buvo verta, negu būti tuo debesiu, skriejančiu pavėjui be lietaus ir išnykti be ženklo, jog kažkada egzistavai. Yra viena pamokanti istorija. Jaunas vyras keliavo pėsčiomis ir dviračiu po Afriką, aplankydavo kaimą po kaimo ir meldėsi už žmones dėl jų gyvenimo. Nebuvo beveik jokio atsako. Po maždaug 18 mėnesių jis susirgo nepagydoma liga ir mirė. Jo draugams, misionieriams, besiruošiant laidotuvėms, į tą vietą pradėjo plūsti čiabuviai. Apstulbę misionieriai klausė: „Kodėl jam gyvam esant jūs nenorėjote jo klausyti, o dabar, kai jis mirė, jūs plūstate į jo laidotuves?“ Vietiniai gyventojai paaiškino: „Matote, tai, kad jis buvo pasirengęs ne tik gyventi, bet ir mirti dėl žodžių, kuriuos kalbėjo, įtikino mus, jog tie žodžiai yra tikri <…>“. Štai tikroji žodžio galia.

Kaip veiksmas ir atoveiksmis yra kita žodžio pusė, tamsioji. Vienu žodžiu galima sugriauti viską, ką kažkas ilgai statė, užgesinti taip sunkiai uždegtą šviesą. Kartais juk tik reikia įsiklausyti, suprasti, o ne berti bereikšmius žodžius. Vienas sako, o kitas neteisingai interpretuoja.  Jeigu žmonės šnekasi skirtingomis kalbomis, tokių galimybių dar padaugėja. Pavyzdžiui, persų kalboje  žodis „kompromisas“ neturi anglų kalbai būdingos teigiamos pusės „tarpinis abi puses tenkinantis sprendimas“, bet tik neigiamą prasmę: „Mūsų garbė buvo pastatyta į pavojų“. Panašiai ir su žodžiu „tarpininkas“, kuris reiškia, kad jo įsikišimas yra nepageidaujamas. 1980 m. JT Generalinis Sekretorius nuvyko į Iraną siekdamas išlaisvinti amerikiečių įkaitus. Šios pastangos buvo atmestos Irano radijui ir televizijai transliavus jo žodžius: „Atvykau čia kaip tarpininkas ieškodamas kompromiso.“ Reikia stengtis suprasti kitus, nors ir kaip bebūtų sunku.

Žodžiais mes prisiekiame ir pažadame  sunkiausiomis ir gražiausiomis savo gyvenimo akimirkomis. Atkeršyti ir sunaikinti, mylėti ir padėti… Deja, dažniausiai gražūs pažadai kažkur pranyksta, lieka tik skaudūs, kažkada daug vilties teikę žodžiai, kuriuos norėjosi sugauti ir niekada nepaleisti. Begalybė… Begalybė žodžių, turinčių ir neturinčių prasmės, bet niekada neišsakančių  to, ko nori. Vienas… Du… Trys… Taip, ne, gal, bet, kai, jei, brangi, svarbi, pikta, tobula, liūdna, kažkas, niekas – VISKAS… Žmonės parašo knygas, o aš? Aš galiu parašyti tik 500 žodžių, kažkam lemiančių kelią į sėkmę, kažkam paguodos, kažkam meilės, kažkam vilties, kažkam žinių, kažkam bereikšmių kelių minučių… Todėl gal tiesiog einu suvalgysiu saldainių, juk jie iškalbingesni už tūkstančius žodžių.

Kamilė Butkevičiūtė, 3e