Archive for gruodžio, 2014

Manto Indriliūno nuotraukos

Posted by on Trečiadienis, 31 gruodžio, 2014

Dar vos prieš kelias valandas lange sutviskusi saulė pakvietė mus laukan… Tad džiaugdamasis kartu su šeima patirtais įspūdžiais noriu pasidalinti pajūry tvyrančia, besileidžiančios saulės ir švelnios bangų mūšos palydima ramybe…MANT9092 (Custom) MANT9102 (Custom) MANT9108 (Custom) MANT9114 (Custom) MANT9129 (Custom) MANT9130 (Custom) MANT9156 (Custom) MANT9159 (Custom)

Pasimėgauti Kalėdų dvasia ir ne tik … į Berlyną

Posted by on Pirmadienis, 29 gruodžio, 2014

          Ankstų gruodžio 19 dienos rytą, kol visi tik svajojo apie saldų miegą, prasidėjo „Ąžuolyno“ gimnazijos įvairių klasių moksleivių kelionė į Vokietijos sostinę Berlyną. „Išsikovoję“ autobuse norimas vietas ir patogiai įsitaisę apie 4h ryto mes pajudėjome iš lietingosios Klaipėdos. Pirmasis mūsų sustojimas buvo Kaune, kur pasiėmėme kelionės vadovę  gidę Danutę ir važiavome toliau iki Lenkijos sienos. Pasienyje sustoję pasikeisti valiutos tęsėme savo išvyką ir ramiai klausėmės gidės pasakojimų: susižinojome apie  Lenkijos plotą, gyventojų skaičių, prisiminėme jos istoriją. Pusryčiavome nedideliame Lenkijos miestelyje Lomžoje. Kadangi mūsų kelionės tikslas buvo Berlynas, tad teko pervažiuoti visą Lenkiją. Iš viso kelionėje įveikėme  net 2340 kilometrų. Didžioji mūsų pirmosios dienos dalis buvo praleista autobuse, bet ir čia nebuvo nuobodu: žiūrėjome filmus, klausėmės muzikos, vieni dar ir knygas skaitė, vartė žurnalus, o kiti šnekučiavosi ar snaudė. Ir štai apie 7h vakaro mes atvykome į Lenkijos-Vokietijos pasienyje esantį miestelį Rzepin. Viešbutyje pasiskirstėme kambarius ir išsikrovėme mantą, vakarą praleidome kiekvienas savo nuožiūra – kas ėjo pasivaikščioti po naktinį miestelį, kas kambariuose su draugais kalbėjosi ar tiesiog ilsėjosi po ilgos kelionės.

Atsikėlę ir papusryčiavę su dideliu nekantrumu išsiruošėme į Berlyną, į kalėdinių mugių miestą. Gidė tęsė pasakojimą apie šalį, kol mūsų akys išvydo pirmuosius Vokietijos sostinės fragmentus. Netrukus pamatėme garsiąją 1,3 km ilgio betoninę Berlyno sieną, vis dar menančią baisius okupacijos laikus, Šaltojo karo metu skyrusios Rytų ir Vakarų Vokietiją. Šios sienos ruožas Šprė upės pakrantėje dar vadinamas Rytų galerija. Sieną puošia įvairūs padalintos Vokietijos ir jos susivienijimo epochą įamžinę paveikslai. Čia galima išvysti Rytų Vokietijos simboliu tapusį Trabant automobilį, besiveržiantį pro Geležinės uždangos simboliu tapusią sieną. Kitas žymus piešinys – Sovietų Sąjungos lyderio Leonido Brežnevo ir Rytų Vokietijos vadovo Ericho Honeckerio broliškas bučinys. Šią galeriją po atviru dangumi kūrė apie 120 menininkų iš 21 šalies. Taip pat lankėmės  vienoje žymiausių Berlyno aikščių, Aleksandro aikštėje. Iki 19 a. ši vieta vadinta Jaučių turgumi, kadangi čia rinkdavosi galvijų prekeiviai. O po Antrojo pasaulinio karo aikštė kardinaliai pakeitė savo išvaizdą: dauguma dabartinių pastatų yra pastatyti naujai. Žymiausias aikštės statinys – 365 m aukščio Berlyno televizijos bokštas. Bokštas, dėl savo formos pramintas „dantų krapštuku“, yra dar vienas Berlyno simbolis, kuris praktiškai matomas esant bet kurioje miesto vietoje. Aleksandro aikštė – buvęs Rytų Berlyno centras. Čia mes ir pasivaikštome, susipažįstame su nuostabia architektūra: Neptūno šaltiniu, senuoju Universitetu, biblioteka,  Marijos bažnyčia, einame Unter den Linden, viena gražiausių Berlyno gatvių, kuria kadaise buvo vykstama į karališkuosius medžioklės plotus. Mūsų laukia išvyka laiveliu Šprė upe. Maždaug valandos trukmės pasiplaukiojimas atveria mums nuostabius Berlyno vaizdus, senojo miesto panoramą. Būtent Šprė upės intakų juosiamoje saloje ir gimė Berlyno miestas – 13 a. čia įsikūrė pirmosios gyvenvietės, kurios vėliau išsiplėtojo į miestą, šiandien turintį pusketvirto milijono gyventojų. Šioje saloje dabar stovi Berlyno katedra, didžiausia protestantų bažnyčia Vokietijoje, o greta įsikūrę net keletas muziejų (iš viso Berlyne jų per 140!). Dėl to ši vieta pavadinta Muziejų sala.

Ne veltui sakoma, kad Vokietija – kalėdinių mugių karalienė. Ko gero, nė vienoje Europos šalyje nerastume tokios Kalėdų mugių gausos ir įvairovės. Berlyne per šventes veikia maždaug 50 skirtingų mugių skirtingose miesto vietose. Didžiausia įsikūrusi šalia Kaizerio Vilhelmo Atminimo bažnyčios. Kiekvienais metais šioje mugėje apsilanko daugiau nei 2 milijonai lankytojų. Mergaičių prašymu gidė šiek tiek keičia dienotvarkę ir mes patraukiame pirmosios kalėdinės mugės link.  Mugė tiesiog užburia savo kalėdine nuotaika, kviečia mus pasinerti į cinamoninių-imbierinių sausainių, meduolių, įvairių skonių riešutų, kalėdinių žaisliukų, karšto kalėdinio vyno ir punšo kvapus, sugrąžina mus į vaikystę ir kviečia pasisukti karuselėse, pačiuožinėti ant ledo, įsigyti originalių rankų darbo kalėdinių dovanų. Netoli mugės ir didieji prekybos centrai, į kuriuos patraukia dalis mokinių, norinčių ne tik apsipirkti, bet ir papietauti.

Po gardžių  pietų keliaujame toliau. Dabar mūsų laukia pagrindinis miesto simbolis – Brandenburgo vartai, kurie ir buvo, ir tebėra svarbių Berlyno istorinių įvykių liudininkai. Nuo 1791 m. šie didingi vartai tarnavo kaip muitinės postas. Anksčiau buvęs viso pasaulio susiskaldymo simboliu, dabar Brandenburgo vartai simbolizuoja vienybę. 1961 m., pastačius Berlyno sieną, vartai buvo uždaryti ir vėl atverti visuomenei tik 1989 m. nugriovus sieną. Mūsų visų nenorui, mus pasitinka lietus, tačiau tai nebesvarbu. Turime dar šiek tiek laisvo laiko ir einame link Reichstago – parlamento rūmų. Rekonstravus šį statinį, jis tapo naujojo Berlyno simboliu. Praėję patikrą mes įeiname į turistams atviras senojo pastato erdves ir pasivaikščiojame po kupolą – svarbiausią viso komplekto elementą. Be to, jis – svarbiausias šviesos ir energijos šaltinis. Kupolas dieną sugeria iš išorės sklindančius saulės spindulius ir veidrodžiais nukreipia juos į vidų, o naktį virsta kažkuo panašiu į šviesos skulptūrą. Apžiūrėję Reichstagą iš viršaus ir pasigėrėję amą atimančiais naktinio Berlyno vaizdais, keliaujame toliau, kur mūsų laukia dar viena kalėdinė mugė. Šalia jos Potsdamo aikštė – naujas finansų ir verslo rajonas, išsiskiriantis naujais, aukštais pastatais. Pasivaikščioję po mugę, pavakarieniavę ir įsigiję lauktuvių savo šeimos nariams bei draugams patraukiame autobuso link. Atsisveikiname su Berlynu ir grįžtame į viešbutį Lenkijoje.

Mums liko paskutinė naktis Lenkijoje, ryte mes vėl sėdame į autobusą ir keliaujame namų link. Lenkijoje sustojame papusryčiauti, papietauti, išleisti likusius zlotus ir štai po ilgos kelionės mes jau Lietuvoje. Kaune išleidžiame savo kelionės vadovę Danutę ir riedame toliau į Klaipėdą. Apie 12h vakaro sekmadienį grįžtame į Klaipėdą. Kelionė jau baigta, bet įspūdžių dar daug. Supratome, jog Berlynas – miestas, kupinas istorijos ženklų ir pėdsakų, svarbus kultūros centras ne tik Europoje. Joks kitas miestas Vokietijoje nėra toks turtingas paminklais ir muziejais, garsus įspūdingomis kalėdinėmis mugėmis, primenančiomis stebuklų pasakas, – tad aplankyti Berlyną buvo verta!

Visi labai dėkojame kelionės organizatorei 3d klasės mokinei V. Venckutei ir lydinčioms mokytojoms S. Riaukienei, V. Dulevičienei ir D. Tarnienei.

Neda Rylskytė 3d

Sutik Kalėdas sportuodamas

Posted by on Ketvirtadienis, 18 gruodžio, 2014

  Antradienio vakarą įvyko jau antrasis ir galbūt tradiciniu tampantis sporto renginys „Sutik Kalėdas sportuodamas“. Renginio organizatoriai, pavaduotoja ugdymui V. Rudokienė ir aktyvieji mūsų mokyklos kūno kultūros mokytojai, surengė įdomias  ir ypač nuotaikingas užduotis.
Susirinkusios penkios komandos dalyvavo baudų mėtymo,  medinių pačiūžų slidinėjimo, kamuoliuko metimo į taikinį, salės golfo ir kitose, daug šypsenų sukėlusiose rungtyse.  Kai kuriems fizinių jėgų pareikalavo čiužinių rungtis, tačiau geriausią rezultatą šioje rungtyje parodė sumaniausiai atlikusi šią
užduotį komanda. Visų rungtynių metu nebuvo aišku, kas šiais metais laimės, tačiau atlikus paskutiniąją užduotį viskas išaiškėjo – laimėjo 3f komanda „Jėga“, vedama nuostabiausio mokyklos kompiuterinės technikos specialisto A. Žukausko. Už pirmąją vietą jie gavo pakvietimus į boulingą. Labai aršiai kovojusi 3b klasės komanda „Zuikučiai fainučiai pabiručiai“ liko antroje vietoje, o prizinę trečią vietą su mokytoja  D. Tarniene priešakyje iškovojo jos auklėtinių iš 2d klasės komanda „Legionas“. Visos trys prizinės vietos gavo po didelį ir labai skanų šakotį. Puikiai pradėjusi rungtynes, tačiau atleidusi vadeles vėlesnėse rungtyse 3d klasės mokinių komanda „Burbuliukai“ su auklėtoja S. Riaukiene pasidalino 4-5 vietas su vienintele iš pirmų klasių pasirodžiusia 1 b komanda „Saulytės“, tačiau nuskriausti neliko, nes kiekvienas dalyvis gavo šokoladinių Kalėdinių senelių rinkinį. Po renginio dalyviai galėjo šnekučiuodamiesi vaišintis ypač skaniais sausainiais ir karšta arbata.
Renginys buvo labai smagus, skatinantis sportuoti ir būti aktyviems. Tikimės, šis renginys taps tradicinis ir vis daugiau komandų norės varžytis ir sutikti Kalėdas sportuodami.

Simona Varkojūtė 3 d klasė

DSC_5249_resizeDSC_5160_resize

DSC_5191_resizeDSC_5148_resize

Interviu su direktore

Posted by on Pirmadienis, 15 gruodžio, 2014

Direktore IKadangi artėja nuostabiausios metų šventės, nusprendžiau paimti interviu iš žmogaus, kuris galėtų apibūdinti „Ąžuolyno“ gimnazijos vidų bei puikiai pažinotų mokinius bei mokytojus. Taigi nusprendžiau paimti interviu… iš direktorės!

 

–          Ar laukiate švenčių?

–          Laukiu,- labai paprastai ir trumpai atsako direktorė.

–          Ką jums reiškia Kalėdos?

–          Labai graži šeimos šventė (pirmiausia šeimos šventė) ir labiausiai man ji susijusi su virsmu iš tamsos į šviesą. Labai nemėgstu niūraus rudens, kada išeini į darbą su tamsa ir grįžti su tamsa. Kalėdos man asocijuojasi pirmiausiai su šviesa, viena vertus, todėl, kad atsiranda labai daug gražių papuošimų ir daugiau šviesų, kartu pradeda ilgėti dienos ir artėja pavasaris.

–          Ar esate sau davusi pažadus Naujųjų metų išvakarėse?

–          Taip, yra buvę situacijų, kada Naujųjų metų išvakarėse kažką pasižadi. O dėl įgyvendinimo būna visaip .J

–          Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

–          Oh… Sunkus klausimas… Pastebėjau, kad mano pomėgiai priklauso nuo metų laiko ir darbo krūvio.  Aš labai mėgstu skaityti knygas, bet dažniausiai tai darau per atostogas J. Darbo metu nebūna tiek laiko, o aš labai mėgstu pradėjusi perskaityti iki pabaigos. Mėgstu gamtą, vaikščioti prie jūros, nuvažiuoti į mišką, keliauti pagal galimybes.

–          Jūs pasirinkote chemiją ar chemija pasirinko Jus?

–          Labai geras klausimas,- juokdamasi atsako direktorė. Ko gero, šitoje situacijoje pasakyčiau, kad labiausiai pasirinko mane mano buvusi chemijos mokytoja, nes mokykloje man sekėsi daug dalykų. Tiesiog chemijos mokytoja buvo tas žmogus, kuris paskatino daugiau laiko skirti chemijai.

–          Kodėl jums patinka mokytojos darbas?

–          Man neblogai sekasi rasti bendrą kalbą su mokiniais,  patinka dirbti su jaunais žmonėmis.

–          Kokias žmogaus charakterio savybes labiausiai vertinate? O kokių nemėgstate?

–          Vertinu atsakingus žmones, turinčius humoro jausmą, kurie moka bendrauti, kurie imasi darbo ir padaro iki galo… Nemėgstu dviveidžių, neatsakingų…

–          Pasakykite kokį nors  juokingą mokinio posakį, kuris visada pralinksmina.

–          Man labai sunku pakartoti. Kartais mes labai smagiai su mokiniais pasijuokiame, bet iš ko mes pasijuokiame… Nėra nė vieno posakio, kuris būtų labai įstrigęs.

–          Ar namuose laikote augintinį?

–          Taip, turiu akvariumą, – juokiasi direktorė. Auksinių žuvelių. Mano pareiga yra jas iš ryto pamaitinti. Bet kartais būnu prižiūrėtoja savo vaikų augintinių. Kai jie nori kažkur išvažiuoti, aš būnu jų šuniukų auklė. J

–          Ar pirkdama kūno priežiūros priemones žiūrite cheminę sudėtį?

–          Kartais, bet stengiuosi naudoti natūralesnes priemones. O pastaruoju metu perku ne kremus, o aliejus, kurie yra tikrai natūralūs.

–          Ar vaikystėje mėgote vadovauti?

–          Mmmmm… Vadovauti?  Taip! Nes turėjau jaunesnį brolį, tai bandydavau jam savo tvarką visą laiką įvesti. Iki to momento, kol aš buvau už jį fiziškai stipresnė. Kada jis už mane darėsi stipresnis, tai mano vadovavimas baigėsi. Nuo vaikystės aš buvau aktyvistė tiek su kiemo draugais, tiek mokykloje.

–          Ko palinkėtumėte ąžuolyniečiams ateinančiais metais?

–          Kiekvienam asmeniškai palinkėčiau gerų metų, kad išsipildytų visi troškimai. Visiems bendrai linkiu  gražaus sutarimo, bendravimo, įsiklausymo, tarpusavio supratimo. Norėčiau, kad gimnazijoje būtų mažiau nepatenkintų žmonių. Nors skeptiškai žiūriu į tokius gražius posakius pvz.: kaip antrieji namai, bet iš tikrųjų mes čia praleidžiame daug laiko, norėčiau, kad gimnazija būtų šilta, jauki ir tikrai drąsiai galėtume pasakyti: mes čia jaučiamės gerai!

 

Dėkoju direktorei, kad rado laiko pabendrauti  tokiu užimtu laikotarpiu. Linkiu visiems nuostabių ir  neužmirštamų švenčių bei ateinančių metų!

 

Kamilė Butkevičiūtė, 2e

Fantastiškasis Mantas Žemaitis

Posted by on Pirmadienis, 15 gruodžio, 2014

Jis ne tik Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos 2013 metų abiturientas, bet ir be galo nuoširdus, linksmas, veiklus žmogus, kurį mylėjo visi, būtent taip Mantą apibūdina jo buvusi auklėtoja A. Nemickienė.

 

Pirmiausia norėčiau, kad šiek tiek apibūdintum savo asmenybę: polinkius, pomėgius, troškimus.

mm

Didžiausias mano polinkis yra veterinarija. Nuo penktos klasės svajojau būti veterinaru ir gydyti įvairius gyvūnus. Niekas iš mano šeimos nėra susijęs su medicina ir tuo labiau gyvūnais, todėl močiute visad mėgsta pabrėžti: „Ir į ką tu toks atsigimei….“ Taip pat esu labai aktyvus, manęs visur daug, man patinka bėgti, lėkti ir nesustoti. Todėl džiaugiuosi, kad Kaune daug mokausi ir dar dirbu. Aišku, randu laiko ir draugams, ir vakarėliams. Didžiausias mano pomėgis yra miegas, retai sau leidžiu ilgiau pagulinėt lovoje, bet tos akimirkos būna neapsakomos. Beje, dažnai einu į spektaklius ar kokius įdomius kultūros renginius, domiuosi filmais bei IT technologijomis. Jei atvirai, man patinka domėtis viskuo, noriu būti kuo platesnių pažiūrų, nes tai padeda įdomiau gyventi. Svajoju pabaigti mokslus Kaune ir išvažiuoti kokiems metams į Borneo salą pas Dr. Birutę Galdikas, kuri įsteigusi orangutangų rezervatą arba į Afrikos safarį, o gal ir į Kongą padėti goriloms. O vėliau į Australiją arba Ameriką, kur yra didelė gyvūnų įvairovė, nes nenoriu būti ribojamas tik  šunų ir kačių.

Mokykloje buvai tiksliukas ar humanitaras?

Nebuvau nei toks, nei toks. Labiausiai patiko biologija ir ji gerai sekėsi. Per matematiką man būdavo linksma padirbėti su mokytoja Antanavičiene. Lietuvių kalbos pamokose buvau prastas gramatikos žinovas, bet gerai argumentuodavau, tik to tikriausiai nepasakytų mokytoja S. Brazienė, nes visada ginčydavausi su ja, bet ačiū ir už tai.

Kaip pasikeitė gyvenimas baigus mokyklą? Kaip sekasi studijuoti, suderinti mokslą su laisvalaikiu ir darbu?   Ką galėtumei pasakyti apie studentiško gyvenimo ypatumus?

Visiškai pasikeitė. Pradėjau naują gyvenimą Kaune. Šį miestą  žinojau tik iš antraščių laikraštyje: atsargiai: Kaune galite pamesti padangas duobėse. Iš pradžių buvo sunku, nes nieko nežinojau, buvo problemų su gyvenama vieta, nes „barake“  (aut. – studentų bendrabutis) nepatiko. Bet viskas susitvarkė po pusmečio ir dabar gyvenu puikiai įsikūręs vieno kambario bute. Studijos iš pradžių traumavo, nes terminai lotynų kalba, nežinomos sąvokos, viskas nauja. Bet dabar vadovaujuosi taisykle, kad nieko nėra neišmokstama. Laisvalaikio turiu mažai, nes po paskaitų einu į darbą, grįžtu vėlai, bet būna laisvų dienų. Tuomet nubėgi ir į universiteto „baliukus“, ir taip išeini į miestą pasilinksminti, tik po to žiūri, kad namo laikas, nes saulė jau teka.  Studentiškas gyvenimas man yra nerealus, mokausi sau, eini į įvairius profesinius renginius, dėstytojai į tave žiūri su pagarba, kaip į draugą, kolegą.

Kuo dirbi,  jei nėra paslaptis?

„Aviteloje“, IT skyriuje.

Ką galėtum pasakyti apie pačias veterinarijos studijas, šią profesiją ir apie LSMU akademiją?

Tai labai įdomios, reikalaujančios daug ištvermės studijos, duodančios ir daug praktikos ir daug teorijos. Jau esu budėjęs ir stambių gyvūnų (arklių) klinikoje, ir smulkiųjų klinikoje, ir Kauno zoologijos sode, kur stebėjom operacijas, maitinome gyvūnus, beje, zoologijos sode tepiau ruoniui nosį vaistais, nes buvo nusibrozdinęs, ir glosčiau žirafą. Veterinarija – pati geriausia profesija pasaulyje, nes gyvūnai yra mūsų draugai.   Beje, studijuojantys veterinariją savo žinias gali pritaikyti ir gydydami žmones (bent savo šeimos narius, nes juk žmonių gyvenime viskas panašiai, tik vaistų dozės skiriasi).

O LSMU tapo mano antraisiais namais, kaip kadaise „Ąžuolynas“.

Ir galiausiai, jeigu grįžtum į mokyklą, ką darytum kitaip?

Nieko nekeisčiau, taip pat mylėčiau savo auklėtoja A. Nemickienę, taip pat mokyčiausi, taip pat kiekvieną rytą sveikinčiausi su budėtojomis, kurių iki šiol nepamirštu. Taip pat kartais „nusiplaučiau“ nuo pamokų ir taip pat siekčiau to žmogiško santykio su mokytojais, kurio taip trūksta, nes mokytojai turi būti draugai. Nesigailiu dėl nieko, nes kiekviena akimirka yra žavinga ir jos nesustabdysi, nepakartosi.

Labai ačiū  už malonų pabendravimą. Nuoširdžiai tikiuosi, kad Tau pavyks viską įgyvendinti ir po kažkiek metų pasidalinti savo sėkme per „Karjeros dieną“ mūsų gimnazijoje.

 Interviu ėmė Saulė Jazilionytė, 3 b kl.