Archive for sausio, 2015

„Laukiu nesulaukiu kada galėsiu dingti iš Lietuvos“ (pamąstymai patriotiškumo tema)

Posted by on Šeštadienis, 31 sausio, 2015

    „Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu dingti iš Lietuvos“,- vieno mūsų jauno ąžuolyniečio parašyta frazė rašinyje.  Ši ir panašios frazės turėtų šokiruoti, provokuoti ir atkreipti visuomenės dėmesį, tačiau šiuolaikinėje Lietuvoje toks pasisakymas per pastaruosius 25-erius laisvės metus tapo ganėtinai įprastu dalyku. Kaip ir visa kita, taip ir šis reiškinys turi savas priežastis. Būtent patriotizmo stoka, bei jam darantis įtaką žmogaus sąmoningumas nulemia tokių nuomonių paplitimą. Girdint tokias frazes daugeliui patriotiškų, pilietiškų bei aktyvių žmonių turėtų kilti pyktis. Tai natūralu, tačiau prieš pradedant karščiuotis verta pabandyti suprasti prieš savąją šalį nusistačiusiųjų mąstymą, įsigilinti į jų motyvus.

Suprantama, jog kiekvienas žmogus – jaunas ar senas, vyras ar moteris – trokšta laimės. Ji – tai pasaulio variklis, verčiantis mus visus nesustojant judėti globalioje sistemoje – tinkle ir ieškoti būdų, kaip ją suteikti sau bei kitiems. Be abejonės, kiekvieno individo supratimas, kas ta laimė yra, skirtingas. Jei žmogus mano, jog savoje šalyje pastarosios negali sėkmingai siekti, jis turi visišką laisvę ir teisę jos ieškoti svetur.  Šis reiškinys – emigracija, primenantis bėgimą išdegus akis, yra viena iš opiausių Lietuvos problemų. Tačiau būtent sąmoningumo, todėl ir pilietiškumo stoka, leidžianti laisvai lietis įvairioms prieš tėvynę nukreiptoms frazėms, nesuteikia supratimo, jog kitoje šalyje žmonės taip pat dirba, gal net, daugelio imigrantų atveju, sunkesnėmis sąlygomis nei gimtinėje. O ką jau bekalbėti apie šeimos, draugų nebuvimą… Jums gali kilti klausimas, jog jei laimės paieškos yra žmogaus laisvė ir teisė, ar galime jį smerkti? Iš individualiosios pusės – ne, tačiau turiu pabrėžti, jog valstybę sudaro visuomenė iš pavienių asmenų – individų, kurių nors ir mažiausios pastangos turi didžiulę reikšmę tolesnei valstybės raidai. Tik vieninga, patriotiška ir aktyvi visuomenė gali harmoningai judėti progreso link ir susikurti tokias sąlygas, kokių trokšta. Tą puikiai suprato ir savo žodžiais perteikė J. F. Kenedis:  „Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei.“ Šis pasakymas puikiai atskleidžia sąmoningo, patriotiško žmogaus mąstyseną. Tokie lyderiai kaip J. F. Kenedis ar V. Landsbergis padėjo pilietiškumo ir patriotizmo pavyzdžio pamatus, įkvėpė pokyčiams. Jų pavyzdžiu sekę žmonės gebėjo sėkmingai išgyventi sunkmečius, pasipriešinti primestoms ideologijoms, kaip komunizmas ir pradėti tokius judėjimus, kaip Sąjūdis, padėjusius atkurti nepriklausomybę. Tačiau kaip J. Macevičius „Kasdieniškoje knygoje“ yra pasakęs: „Vėliavą ne taip sunku iškelti, / Kaip sunku per kasdienybę nešti“. Laisvės idėja ir troškimas išsilaisvinti suvieniję Lietuvos gyventojus lėmė ir visos Sovietų Sąjungos iširimą, tačiau laisvė 50 metų jos nepatyrusiai šaliai užgriuvo pečius ir parodė, kiek daug dar nenuveikta. Vienus ji palaužė ir lėmė padidėjusius emigracijos mastus, na, o kitų patriotiškas rankas sustiprino ir vis dar padeda nešti jaunos Lietuvos laisvės vėliavą į šviesią jos žmonių ateitį. Taigi, meilė tėvynei tiesiogiai priklauso nuo žmogaus sąmoningumo, savęs suvokimo jos bendruomenėje. Patriotiškumo nebuvimas žmogų verčia panašų į mankurtą-asmenį be atminties ir identiteto. Tačiau meilė niekur nedingusi – ji plevena daugelio širdyse, įkvepia optimizmo ateities darbams ir yra laisvės bei vienybės garantas.

 Karolis Jonušas 3E klasė

Žygis ‚‚Klaipėdos sukilimo keliais‘‘ privertė susimąstyti

Posted by on Antradienis, 27 sausio, 2015

Šių metų sausio 16-17d. keturioliktą kartą buvo surengtas naktinis pėsčiųjų žygis ‚‚Klaipėdos sukilimo keliais“, skirtas 1923-ųjų metų sausio 15-osios Klaipėdos sukilimui atminti. Tąkart ne valdžia, o patys vietiniai gyventojai nusprendė, kad nori būti Lietuvos piliečiais. Sukildami prieš prancūzus, parodė, kokia svarbi jiems yra lietuviška tapatybė. Sukilėliai nebuvo stipresni ar pranašesni už savo priešininkus, tačiau dėl nuoširdaus atsidavimo, stiprios valios ir nenumaldomo noro kovoti už savo laisvę ir įsitikinimus, už savo lietuviškos savimonės išlaikymą, jiems pavyko įveikti stipresnį varžovą.   10418861_771419276239353_2578111520986053237_n

Šiais metais žygis buvo skirtas 1923 metų Klaipėdos sukilimo karinio vado Jono Budrio atminimui. Jo ir kitų žygio dalyvių atminimą susirinkusieji pagerbė tylos minute starto vietoje – Palangos sporto centro salėje. Stiprybės, ištvermės, būti garbingais garbingo krašto istorijos tęsėjais žygeiviams linkėjo Palangos meras Šarūnas Vaitkus, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, Palangos vikaras Romas Starkutis susirinkusiuosius palaimino, o Vakarų (jūros) šaulių rinktinės vadas Arvydas Daukantas palinkėjo žygiuoti su šūkiu „Mes nugalėsim!”Memel-Nord muziejaus darbuotojas apsireng

Ir štai  prasidėjo neeilinis žygis. Mes kartu su visais beveik dviem tūkstančiais dalyvių priešakyje pradėjome savo 26 km kelionę įvairiais kelio ruožais (smėliu, takeliais ir asfaltu). Visas kūnas tvinkčiojo nuo ilgos naktinės kelionės sukelto jaudulio, galvoje skambėjo jausmų kupini žodžiai: ‚‚Greičiau! Greičiau!’’ Keliaujant akys visą laiką buvo nukreiptos į kelią, o mintys sukosi tik apie užsibrėžtą tikslą – nueiti šią ilgą distanciją. Be to, noras varžytis reikalavo tai padaryti daug greičiau už kitus. Tačiau akys vis dažniau nukrypdavo į mus supančius vaizdus. Į skulptūras, grafų Tiškevičių išpuoselėtą rūmų aplinką, Birutės kalną, tvenkinius, audringą jūrą. Net širdį suspaudė uragano Felikso, neseniai prasiautusio vakarų Lietuvoje, padaryta žala pajūriui ir Olandų kepurės skardžiui. Šiaip ne taip perėję pakrantės smėlėtą kelio ruožą, bent 15 km žygiavome kvapą gniaužiančiais pajūrio regioninio parko miškais. Atrodo, tarsi atgiję iš paties Antano Baranausko poemos eilučių aprašyti Anykščių šilelio vaizdai, kur gamta, tiesiogine to žodžio prasme, kvėpuoja tau į nugarą. Net ir žiemos metu miškas buvo pilnas gyvybės, kurią suteikė vėjo judinamos šakos, mėnesiena bei žygio dalyvių balsai. Sužavėtas miško nustoji galvoti apie kelionės tikslą ir prisimeni jos prasmę. Juk tuo pačiu keliu keliavo ir mūsų tautiečiai, norėję, kad Klaipėda vėl priklausytų tikriesiems šios žemės gyventojams – lietuviams.  Nepaisydami visų sunkumų, kuriuos patyrė, stengėsi šią, tuo metu, atrodytų, neįmanomą svajonę įgyvendinti. Taip ir mes dabar miname prieš 92 metus tų sukilėlių įspaustas pėdas smėlyje. Mes bandome atkurti tai, kas įvyko prieš daug metų. Juk apie tai dar galėtų papasakoti mūsų seneliai ir proseneliai, kurie visa tai patys išgyveno. Jie papasakotų apie nepalaužiamą drąsą ir norą būti Lietuvos dalimi. Ir kaip jiems tą norą pavyko įgyvendinti.

10930904_771419322906015_4515421175727774427_n

Kelionės pusiaukelėje buvo punktas, kuris privertė pasijausti tikrais kareiviais. Turėjome galimybę paragauti šiltos kareiviškos košės, pabendrauti su kareiviais bei Šaulių sąjungos nariais, taip pat galėjome sušilti prie užkurto laužo liepsnos. Pailsėję tęsėme savo kelionę. Vieną stipriausių įspūdžių paliko karinio – istorinio objekto ‚‚Memel-Nord‘‘ įtvirtinimų liekanos, ten įsikūręs muziejus. Nors buvo beveik rytas, o saulė jau ketino lįsti  iš už marškos, muziejaus darbuotojai kiekvieną užėjusįjį stengėsi nukelti į tuos laikus, kai iš šių įtvirtinimų tebuvo likusios tik liekanos, o jie išdidžiai ir karingai styrojo pajūryje, rodydami savo šeimininkų galią. Tyrinėdamas bunkerį, pasijauti kaip tikrai grįžęs atgal į praeitį, o staiga iššokęs vokiškai kalbantis vyras su nacių uniforma tik sustiprina šį jausmą. Nesinorėjo palikti šios stebuklingos vietos (ir jos gan patogių suoliukų), bet pareiga šaukė grįžti į kelią ir tęsti savo maršrutą bei vėl prisiminti viską, kas per vieną lemtingą mūsų istorijai dieną nutiko šioje teritorijoje.

Nors kojos jau buvo kaip švininės, ryžtas nenuslūgo ir troškimas pasiekti finišą su kiekvienu žingsniu vis didėjo. Maršrutą su savo grupe įveikėme beveik per 8 valandas. Pasiekus galutinį postą euforija užliejo visą kūną, ir jauteisi, tarsi iš praeities būtum sugrįžęs laiku. Mūsų darbą kiek sumenkino paklydėlė mintis: nuėję tokį kelią sukilėliai dar ir šaudyti turėjo! Tačiau gavę diplomus vis tiek labai didžiavomės – juk ne kiekvienas gali pasigirti tuo, ką mes išgyvenome žygyje. Kelionėje patyrę neužmirštamų pojūčių pagaliau galėjome grįžti į jaukius namus, defaultpas dėl mūsų besjaudinančias šeimas ir gauti užsitarnauto poilsio.

Įveikę šį žygį galime pasakyti, kad tai nebuvo vien atstumas nuo taško A iki taško B. Tai nebuvo vien tik darbas, už kurį gauni diplomą, kuris parodys, kad esi aktyvus asmuo ir gal net padės įstoti ten, kur svajoji mokytis. Tai ne tik kelionė, kurioje susirandi naujų draugų. Tai buvo daug daugiau. Ši žygis kiekvienam turėjo ypatingos reikšmės, bet svarbiausia, ji priminė kiek daug reikėjo paaukoti, kad dabar būtume tai, kas esame – viena tauta – viena Lietuva!

Daila Sabaliauskaitė ir Greta Mikalauskaitė, 3 c klasė

BLIC INTERVIU su mokytoja Irma Bartninkienė

Posted by on Penktadienis, 23 sausio, 2015

1. Svajonė, kai buvau maža<

Svajonės keitėsi kartu su mano amžiumi, tačiau įsimintiniausias noras- būti ledų arba saldainių pardavėja.

2. Trys silpnybės

Negaliu atsispirti maisto gaminimui, esu tikra maisto gurmanė. Esu išranki, tačiau skaniai pavalgyti- būtinybė. Taip pat negaliu pasipriešinti pagundai įjungti sofos režimą- taip patinginiauti dažniausiai tenka savaitgaliais. Trečia pagunda- knygos. Jeigu turėčiau pakankamai laiko, daugiau skaityčiau grožinės literatūros kūrinių. Skaitydama norėčiau įvaldyti greitojo skaitymo techniką.

3. Šalis, kurioje norėčiau gyventi (jeigu ne Lietuvoje)

Tai neabejotinai būtų viena iš Skandinavijos šalių, o tiksliau – Švedija. Ten esu buvusi ne kartą ir įspūdžiai išliko tik patys geriausi. Tad ten gyventi, kodėl gi ne?

4. Mėgstamiausia frazė

Nusišypsok pasauliui ir pasaulis nusišypsos tau.

5. Prisiminimai iš studijų laikų

Patys linksmiausi, o kartu ir įdomiausi laikai buvo tada, kai studijų metu atlikinėjau praktikas. Ne  kartą buvau viena tarp didelės grupės vaikinų. Buvo tikrai linksma!

6. Trys žmogaus charakterio ydos, kurios labiausiai nepatinka

 Melavimas

 Apsimetinėjimas

 Pyktis

7. Jeigu laimėčiau milijoną…

Pasigerinčiau buitį ir keliaučiau, keliaučiau, keliaučiau. Aplink pasaulį!

8. Vieta, į kurią norėčiau sugrįžti

Roma. Ji mane sužavėjo ir iki šiol degu noru sugrįžti atgal.

9. Mėgstamiausia muzikos grupė

Esu didžiulė grupės „The Beatles“ gerbėja.

10. Negalėčiau gyventi be…

Šeimos ir visų savo artimųjų.

11. Tik atsikėlus , aš…

Pagalvoju: kaip aš tingiu keltis…

12. Jeigu turėčiau laiko mašiną, nukeliaučiau į …

Praeitį. Tam, kad ištaisyčiau kai kuriuos dalykus, kurių dabar tikrai nedaryčiau.

PRASIDĖJUS NAUJIESIEMS LINKIU…

Visapusiško supratimo. Tik suprasdami vienas kitą mes jausimes laimingi.

Klasės vadovę kalbino Gabija Kavaliauskaitė, 3e klasė

Olimpiadininkų ir aktyvistų kelionė į Vilnių paliko daug gerų emocijų…

Posted by on Penktadienis, 16 sausio, 2015

Kas yra pasakęs, kad „Ąžuolyne“  būti aktyviam neapsimoka? Tikrai ne tie mokiniai, kurie gruodžio 22 dieną  vyko į kelionę, skirtą aktyviems ąžuolyniečiams –  olimpiadų ir kitokių konkursų laimėtojams, seniūnams bei Mokinių parlamentui. Taigi gruodžio 22 dienos  ryte visi susirinkome prie mokyklos ir išvažiavome į Vilnių,  kur vyko įdomi ekskursija po Vilniaus senamiestį ir jo įžymesnes vietas. Po ekskursijos turėjome  laisvą laiką, per kurį galėjome nuveikti, ką tik norime, nors oras tikrai nebuvo mums palankus. Po laisvo laiko su didelėmis emocijomis visi susirinkome į Lietuvos nacionalinio dramos teatro mažąją salę, kur žiūrėjome režisierės  Kamilės Gudmonaitės  sukurtą spektaklį „Sapnas“ (A. Strindbergo pjesės motyvais). „Jaunieji spektaklio kūrėjai sprendžia esminės žmogaus tapatumo problemas pasaulyje, kuris čia, sapne, yra groteskiška mokykla. „Dukart du“ tampa žmogaus gyvenimo prasmės klausimu, o žodžiais išsakyta mintis netenka dalies tiesos ir supaprastina ją. Tai kova tarp logikos ir iracionalaus žmogaus prado, kurio taip bijoma mūsų „sveikame“ pasaulyje. Erdvė ir laikas – neegzistuoja. Fantasmagoriški sapno veikėjai mėgina atidaryti duris, o kiekviename žmoguje nukryžiuojamas jo Kristus. Plonytėje riboje tarp sapno ir nubudimo ateina giliausios mintys, nevaržomos logiško kasdienybės mąstymo. Kas yra durys? Gal durų nėra? Ar du kart du tikrai yra keturi? O ar galima suskaičiuoti iki begalybės?“ Taigi po įdomios  kelionės, kuri sukėlė daug teigiamų emocijų, visi linksmi iškeliavome namo.

Edgaras Mosiejus, 2cVilniaus senamiestyjeScena iš spektaklio