Archive for sausio, 2016

Tikėti ir neklausti

Posted by on Trečiadienis, 20 sausio, 2016

Ledu sukaustytos kojos velka mano kūną per apnuogintą, achromatinį miškų pasaulį, kurio niūrios dvasios tyliai šnabždas vėjuose apie praeitį, dabartį ir ateitį. Tik Selenė, jojanti per dangų, dar nušviečia nūdieną sidabriniu tviskesiu anų dienų. Priešais iš merdinčios Balanidės gilių žaizdų sruvena kraujo upės, garuojančios kalte, pagieža ir neapykanta, o jos aklos, gęstančios akys lyg paguodą sielai siunčia veidrodinę viziją, ištapytą brutaliais vaizdais. Štai nakties šešėly pasislėpę koptai tempia nekaltą moterį Caeserium link, kur kriauklėmis nuplėšę drabužius jai gyvai išdrasko odą, o vėliau  sukapotas galūnes degina liepsnų kaitroje. Griūna senųjų šventyklų pamatai, o bibliotekų knygos, pergamentai, įamžinę mintis didžių žmonių,  tirpsta ugnyje it vaškinės žvakės. Vieno dievo veidas keičiamas kitu, žmonijos kultūra paskęsta amžių tamsioje ūkanoje, už juodų abitų žviegia kūdikis, traukiamas iš motinos saugių įsčių. Ar išties jis paliestas nuodėmės ab incunabilis? Stabą keičia žvaigždė, ją – kryžius, jį – pusmėnulis arba atvirkščiai. Alkai, ąžuolai, žalčiai – visi jie, paliesti įniršio, akyse pradingsta, o jų vietoje išdygsta kryžiaus sėklos. Iš kalaviju perkirstų gyslų nepaliaujamai teka kraujas, kuris užlieja žemę ir orą persmelkia geležimi. Flagelantai, tikėdami, kad sustabdys Europoje siaučiantį marą, plakasi rimbais vis smarkiau ir smarkiau. Ant inkvizitorių laužų dega gausus būrys moterų, o tarp jų ir drąsioji Žana d‘Ark. Čekų dvasios tėvas Janas Husas, bandydamas šias blogio šaknis išrauti kaip V. Šekspyro Hamletas, taip pat sudeginamas. Aplink girdžiu vyrų ir moterų šauksmus, aimanas, raudas. O kažkur saugiose menėse šypsosi dominikonai ir kiti, laimingas Johanas Tecelis vis kartoja miniai: „Vos dėžutėj pinigai suskambės, siela iškart iš skaistyklos išskries.“ Aplink auksas, kraujas, liepsnos  ir valdžia – ar tikrai šventam tikėjimui dar gali likti vietos? Dar viena atverta Pandoros skrynia…

Tokie regėjimai lyg kokią Kasandrą mane aplanko gana dažnai, ypač kai akis ir ausis pasiekia  žinios apie kataklizmus iš Artimųjų Rytų. Jau geriau egzistuoti be šių gebėjimų, kad nereikėtų žinoti tokių baisių žmonijos nuopuolių, širdies kankinti dėl mirčių ir justitia nebuvimo. Nėra didesnės šventvagystės už religijos pavertimą politine priemone. Toks tikėjimas patampa tikrų tikriausia diktatūra, pasireiškiančia necivilizuotu žvėriškumu, norinčiu daugiau valdžios, turtų ir kitų materijos gėrybių. Religiniai fanatikai-žvėrys, nešantys šventą žodį igni et ferro,  tik paliudija savo tikybos sakralumo fiktyvumą. Tokių  pavyzdžių  pasaulyje gausu, bet liūdniausia tai, kad žmonija nepasimokė iš istorijos ir nusprendė  gėdingas klaidas uždangstyti ar pamiršti. Šis pasirinkimas žmones sugrąžino vėl prie tų pačių klaidų. Gal tai ir  į naudą mums, nes repetitio est mater studiorum! Visgi gal ir nereikėtų jų kartoti, jei dažniau savęs paklaustumėme, ką mes tikime: ar gailestingus, žmogų gerumo mokančius, taiką propaguojančius dievus; ar karą, žudynes sėjančias dievybes, kuriomis prisidengusios žmogiškos būtybės siekia egoistinių tikslų. Ar mes tikime esant aukščiausią gėrį, ar vilką po avelės kailiniais? Tikriausiai visą sakralinę idilę sunaikina asmenys, kurie, naudodamiesi naivių žmonių tikėjimu, lobsta, vadovauja,  skandina kraujyje maištaujančius ir visas šias nuodėmes slepia po Apatės mantija. Mes pavirstame vergais tikybos savo, o šventumas, ką tikime, apdergiamas purvu. Taip skaudu matyti vėl pasaulyje suvešėjusį religinį vandalizmą. Po hidžabu pasislėpę gyvuliai Mosule sunaikino Babilono kultūros zenitą  menančias šedu statulas, X amžių siekiančią Šv. Jurgio vienuolyno bažnyčią, krikščionių kapines, šiitų mauzoliejus, sudegino senovinius rankraščius, suniokojo Hatros ir Nimrudo miestus. Šimtai jazidizmą išpažįstančių nekaltų moterų ir mergaičių paversta vergėmis, prievartaujama, žudoma. Argi dievams reikalinga ši chaotiška destrukcija? Toks didis blogis yra aklai tikėti ir neklausti arba kitaip vergauti religijai,  patapusiai įrankiu valdyti kvailai miniai. Dažniau paklauskime savęs, ką mes tikime, ir neužmirškime jau padarytų klaidų, kad nereikėtų jų taisyti ateities kartoms in saecula saeculorum.

Sniego samanų paklotė tirpsta ir staiga išnyra marmuro korintinės kolonos, baltas kupolas. Ar aš Akademo giraitėje? Ar aš Rojuje? Ne, tai Paryžiaus Panteonas. Žanas Žakas Ruso  tyliai beria žodžius man į ausį: „Visa tai, kas ardo visuomeninę vienybę, neturi vertės; visos institucijos, kurios stato žmogų prieštaravimam su pačiu savimi, neturi vertės.“ Dūžta veidrodis į šipulius. Ar bandau sujungti tas šukes į bendrą visumą, betgi veltui… Aš tik paprastas žmogus. Garuoja kraujo lašas okeane. Ratas sukasi toliau.

Julius Dinapas, 4 c

 

Žmogaus dvasia prieš žemiškojo pragaro pabaisas

Posted by on Penktadienis, 15 sausio, 2016

„Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos.
Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“
Mato 10,28

Nebežinojau, kiek laiko bėgau. Kojos jau seniai pavargo, gėlė raumenis, ir turėjau labai stengtis, kad neužkliūčiau už susirangiusių it žalčiai medžių šaknų. Vaizdas liejosi akyse, jis lydėsi kaip tie laikrodžiai Dali paveiksle. Pro ašarotas akis regėjosi tik neryškios medžių apybraižos, skęstančios tirštoje, beveik apčiuopiamoje tamsoje. Skausmas krūtinėje darėsi nepakeliamas; rodėsi, kad kiekvienąsyk man įkvepiant nematoma ranka smogia peiliu į širdį. Bet aš vis tiek judėjau pirmyn. Sustoti nevalia. Sustoti, vadinasi, pražūti.
Akimirkai migla akyse prasiskleidė, ir aš pamačiau šalia savęs lekiant kažkokius žvėris – lyg ir lūšį, liūtą, vilkę. Jie nenumaldomai artėjo, skuodė tiesiai į mane. Iš panikos mano kojos tarsi įaugo į žemę: nebegalėjau pajudėti. Žinojau, kad pati pasmerkiau save mirčiai, bet nebejaučiau prasmės priešintis. Pragarišku raudoniu degančios žvėrių akys vis artėjo, artėjo… Užsimerkiau, tikėdamasi, kad mano sąmonė išblės dar prieš plėšrūnams suleidžiant į mane dantis.
Stovėjau, laukiau, bet nieko neįvyko. Net skausmas krūtinėje nebuvo išblėsęs. O juk sako, kad mirusieji nejaučia skausmo! Neryžtingai pramerkiau akis. Apsidairiau. Aš vis dar buvau tame niūriame miške, tik lūšis, liūtas ir vilkė buvo išnykę. Šiurpi vizija išsisklaidė, ir aš prisiminiau.
Mane persekiojo ne žvėrys, bent jau teoriškai jų taip nepavadintum. Tai buvo žmonės, įtikėję esą dievai. Jie vijosi mane su lazdomis ir akmenimis, ir už ką, už kokius nuopelnus, nežinojau. Niekas ir nesivargino paaiškinti. Jaučiausi kaip medžiojamas gyvulys. Tenorėjau iš visų likusių jėgų sušukti: „Ecce homo!“ Juk aš viena iš jūsų, aš irgi žmogus! Bet tai ne išeitis – jau žinojau, kad maldavimai man nepadės. Drebančiomis kojomis ėmiau svirduliuoti tolyn. Sustoti nevalia. Sustoti, vadinasi, pražūti.
Medžiai aplink mane ėmė retėti, atrodė, kad miškas tuoj turėjo baigtis. Širdyje įsiplieskė viltis: gal už miško rasiu kokią gyvenvietę, kažką, kur galėčiau pasislėpti? Nejučia ėmiau lėkti vis greičiau, atkakliai veržiausi per girią, o medžių šakos lyg botagai čaižė man veidą. Pagaliau išnėriau iš tankmės. Kritau ant kelių. Išsigelbėjimas čia pat. Jis tiesiai prieš mane.
Vėl tamsuma. Amorfinė, visgi neįtikėtinai materiali. Ji vilnijo kaip jūros bangos, kėsindamasi mane įtraukti. Aš klūpėjau prie bedugnės krašto.
„Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį.“
Tarsi užhipnotizuota stebeilijausi į priešais mane atsivėrusią kiaurymę. Viskas. Bėgti nebėra kur. Išsigelbėjimas čia pat, bet jis ne toks, kokio tikėjausi. Jėgos mane visiškai apleido. Įsikniaubiau veidu į delnus. „Atleisk, Dieve, už silpnumą…“ Pakilau paskutinį kartą.
Staiga pasijutau krintanti. Rėkiau visa gerkle, tačiau bedugnės šniokštimas užgožė mano balsą. Kiekvieną sekundę darėsi vis karščiau, atrodė, oda lyg koks paltas nuslys nuo kaulų. Galiausiai trenkiausi uolėton žemėn – švelniau, nei tikėjausi, bet vis tiek skaudžiai.
Virpėdama atsistojau ir apsidairiau. Duobėje buvau ne viena: aplink knibždėte knibždėjo būtybių, iš dalies panašių į žmones. Tik jų akys buvo tokios tuščios, kad vargiai galėjai patikėti, jog jos dar išties kažką matė. Visos žmogystos krutėjo it skruzdės skruzdėlyne: kilnojo akmenis, tąsė rąstus, kasė žemę. Regis, ant tų uolų jie statė niekingas trobiūkštes, barakus – visai taip, kaip kadaise Jėzus Bažnyčią.
„Sizifai kaip niekad laimingi, – už manęs pasigirdo balsas, – juk dabar jie žino, kad darbas išlaisvina ir daro gyvenimą saldų.“ Apsigręžiau ir pamačiau vyriškį. Iš pirmo žvilgsnio, jis niekuo nesiskyrė nuo anų gyvių: toks pats aptriušęs, sulysęs, purvinas. Tačiau akyse dar degė kažkokia kibirkštėlė – gal tikėjimas, gal užsispyrimas, gal stiprybė? Man taip bespėliojant, Vergilijus tęsė: „Na, o jei kuris kolega užsimirštų, visada turime savo viešpačius, maloniai priminsiančius.“ Ir išties: šalia stypsojo padarai su akmenimis ir lazdomis ir ragino tingesniuosius. Kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį. Matyt, čia buvo susirinkusi tikra dievų kompanija, mat dirbančiuosius itin noriai vaišino smūgiais.
„Kas jie tokie ir kokia čia vieta?“ – vis dar apstulbusi, paklausiau. „Šią vietą būtų galima įvairiai pavadinti, bet taikliausias apibūdinimas būtų toks – pragaras. Vieta, kur žmonės nustoja būti žmonėmis. Ana tie – tiek mušantieji, tiek mušamieji – visi kažkada buvo žmonės. Vieni pasidavė aklam primityviam įniršiui, žemiems instinktams, kiti atsidavė baimei ir nevilčiai, prarado tikėjimą ir troškimą gyventi.“ – „Ar ir aš tapsiu viena iš jų?“ – „Tavo valia rinktis. Bet patarsiu: keliauk iš čia, kol nevėlu, kol siela dar sveika.“ – „Tačiau kaip? Ir kur aš eisiu?“ – išsigandusi šnabždėjau. O žmogus, ironiškai, tačiau be galo liūdnai šyptelėjęs, atitarė: „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus.“
Vyriškio žodžius nusinešė vėl pasigirdęs šniokštimas. Atsimerkusi suvokiau esanti prie tos pačios bedugnės. Matyt, pragaro vaizdai buvo tik dar vienas kraupus miražas, vis dėlto jie giliai įsirėžė atmintin. Įsiutę šūksniai vis artėjo. Turiu nedelsdama apsispręsti.
Aš galėčiau šokti į bedugnę. Aš galėčiau viską pabaigti taip, kaip noriu, savo valia. Aš turiu teisę pasirinkti, kaip mirti. Tai būtų paprasta. Pernelyg paprasta. „Kančia reikalauja daugiau drąsos nei mirtis“, – regis, taip sakė Napoleonas. Juk mirti, pasiduoti – taip lengva. Apleisti paskutinę viltį, liautis tikėjus, išsižadėti žmogiškumo.
Bet aš nepasiduosiu. Šįsyk būsiu drąsi.
Lėtai apsigręžiu ir laukiu. Sieloje taip ramu. Yra dalykų, patvaresnių už kančią ir mirtį. Todėl pasiduoti nevalia. Verčiau mirti, bet nepasiduoti.
„Ir mus užliejo vėl dangus žvaigždėtas.“

Evelina Engelaitytė, 4c

Pasitikome Naujųjų metų šventes prisimindami istoriją

Posted by on Trečiadienis, 13 sausio, 2016

Gruodžio 23 dieną „Ąžuolyno“ gimnazijos I-II klasių mokiniai susirinko smagiai švęsti
artėjančias šventes. Kiekviena klasė šia proga rengė pasirodymus, tačiau skirtingomis temomis,
ne taip, kaip įprasta buvo iki šiol. Būtent dėl to renginys tikrai buvo įdomus ir smagus. Ant
scenos išvydome visko: nuo akmens amžiaus gyventojų ir Egipto faraonės Kleopatros iki pat
Antrojo pasaulinio karo kareivių bei net gavome galimybę pažvelgti į ateitį. Visi mokiniai
pasistengė paruošti kuo linksmesnius bei originalesnius pasirodymus ir jiems puikiai pavyko
vainikuoti metų pabaigą mokykloje. Tikėkimės, ateinantys metai taip pat atneš kuo mažiau nusivylimų ir bus tokie pat sėkmingi.

Goda Skiotytė, 2d

12402190_10207019815832313_4177159933523560948_o 12489463_10207019816832338_8855724295838999372_o 20151223_132341 20151223_134114 20151223_140843 20151223_142717

Dalinkime gerumą

Posted by on Trečiadienis, 6 sausio, 2016

20151217_144721   Mūsų gimnazijoje yra graži tradicija. Kiekvienais metais prieš šventes „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiniai savanoriai, bendradarbiaudami su Raudonojo Kryžiaus darbuotojais, lanko vienišus senelius. Mokiniai pas senelius vyko su pačių darytais kalėdiniais atvirukais ir Raudonojo Kryžiaus dovanėlėmis, kad atneštų ir į senelių namus šventinio jaukumo ir kalėdinės dvasios. Mokiniai, apsilankę pas senelius, pasidalino savo mintimis apie savanorystę: „Savanoriavimas – tai galimybė pažinti save. Tik atsidūręs situacijoje, kur reikalinga pagalba, parama, pasiaukojimas ir už tai nesiūlomas joks atlygis, žmogus gali suvokti, ar yra tam pajėgus. Ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Jis supranta, ar gali daryti gerus darbus ir už tai nieko neprašyti. Nors, ko gero, galima ginčytis, ar savanoris tikrai už savo veiklumą negauna nieko mainais. Juk jis vis dėlto tobulėja morališkai, auga, mokosi ir susipažįsta su pasauliu bei žmonėmis. Senelių lankymas yra viena nuoširdžiausių ir gražiausių veiklų, 20151217_150221kuriose dalyvauja savanoriai. Mes nešame seneliams ne tik maistą, bet ir draugiją, šilumą, jaunatvišką nuotaiką. Smagu ateiti pas humoro jausmo nestokojantį senuką (kaip man ir vienam mano draugui teko), kuris atidaręs duris pirmiausiai paliepia mums mesti lauk visus maišus, o tada pakviečia arbatos ir pasakoja pačius įvairiausius savo gyvenimo nuotykius. Klausantis plečiasi akys ir kyla begalės klausimų, po kurių atsiranda dar daugiau įdomių istorijų. Taip galima ir kelias valandas išsėdėti! Jei iš pradžių atrodo, jog eini daryti gerų darbų – atiduoti savo jėgas kitiems – apsilankymo pabaigoje imi galvoti visiškai atvirkščiai ir norisi dėkoti, spausti ranką, apkabinti senelį už 12398985_1782089072018590_703531191_nturiningą popietę. Gera jaustis, kad esi kažkam reikalingas. Ir kas sakė, kad savanoriai nieko negauna mainais? Kartais net pasijunti tikru savanaudžiu, kai beveik nieko nedarydamas gauni šitiek meilės, draugiškumo ir neįkainojamos patirties.“

Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie lankė vienišus senelius, neliko abejingi šiai gimnazijos gražiai tradicijai.

Pasaulyje vyksta tik tie stebuklai, kuriuos savo darbu, tikėjimu ir meile sukuriame patys…

Laura Inčerauskaitė, etikos mokytoja

IMG_562520151217_162350