Archive for kovo, 2015

Kaziuko mugė Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijoje

Posted by on Antradienis, 17 kovo, 2015

100_3090  Kovo 14 d. gimnazijos antro aukšto fojė vyko mokinių Kaziuko mugė. Dalyvauti kviečiami buvo „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiniai bei svečiai iš „Baltijos“ gimnazijos. Dalyviai pateikė labai spalvingą ir įvairų prekių asortimentą. Galėjote įsigyti keptų pyragų, kitokių konditerijos gardumynų, megztų šlepečių, skarelių bei rankų darbo papuošalų. Mugė vyko per pertraukas, po 4, 5 ir 6-tos pamokos. Klientais tapo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Mokiniai su malonumu gardžiavosi draugų keptais desertais. Panelių dėmesį traukė rankų darbo skarelės bei papuošalai. Apklausiau dvi mūsų mokyklos mokines – Guodą ir Rimą. Buvo įdomu sužinoti jų nuomones apie šį renginį. Jos džiaugėsi galėdamos pamatyti, ką gali pagaminti jų draugai, bei paragauti skanėstų. Paklaustos, ar ką nors įsigijo, iškart parodė papuošalą ant rankos, nusipirktą apyrankę, bei patvirtino, jog paragavo ne vieną kepinį. Atvykę svečiai iš „Baltijos“ gimnazijos džiaugėsi, kad buvo pakviesti į džiugų pavasario renginį .

Pati dalyvavau šioje mugėje – pardavinėjau savo kurtus papuošalus su natūraliais akmenėliais. Galiu pasigirti – vos spėjau atsakinėti į pirkėjų pateikiamus klausimus! Puiku, jog mūsų mokykla ugdo mokinių verslumą ir skatina juos kurti. Prieš savaitę kartu su savo komanda dalyvavome 100_3096\

 

 

Klaipėdos Moksleivių mokomųjų bendrovių mugėje, kuri vyko Klaipėdos kultūros fabrike. Suprantama, mūsų mokyklos mugė neprilygo MMB renginio masto, tačiau vis tiek galime džiaugtis šia iniciatyva ir mokinių verslumo ugdymu mokykloje. Mat mugė praėjo sėkmingai, daugelis pardavėjų liko patenkinti, nes pardavė daugiau nei tikėjosi.

Gabrielė Grigaitė, 2d

100_3092

Šimtadienio kronikos arba renginys per vieną dieną…

Posted by on Penktadienis, 13 kovo, 2015

Šių metų pradžioje trečiokai kartu su savo klasės vadovais sujudo – nenumaldomai artėjo vienas didžiausių gimnazijoje organizuojamų renginių – jo didenybė Šimtadienis (taip, taip, jis nusipelnė garbingos didžiosios Š raidės). Mintyse vis dar sprendžiu dilemą, kam – dvyliktokams ar mums, vienuoliktokams – šis renginys svarbesnis. Abiturientams jis primena (ne)labai skaudžią tiesą, jog finišo tiesioji jau čia pat, o mūsų laidai suteikia galimybę pažaisti organizatoriais. Nors pasirengimo šiai šventei žaidimu ir nepavadinsi – nemažai jėgų, minčių, laiko visi kartu atidavėm šiam darbui. Tai buvo tikrų tikriausias trečiokų susivienijimas dėl vieno bendro tikslo – sukurti gražų, įsimintiną ir geriausią šimtadienį per visą „Ąžuolyno” gimnazijos gyvavimą.

Visi reikalai reikaliukai prasidėjo likus geram mėnesiui ar kiek daugiau iki didžiosios šventės. Tada dar nesupratom, kad laikas, kai turi daug ką padaryti, bet dar nežinai, nei kaip, nei su kuo, nei kada, tirpsta be galo greitai. Pačiose giliausiose fantazijų kertelėse suskubom ieškoti vienintelės ir nepakartojamos idėjos. Nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad tai buvo turbūt viena sunkiausių užduočių, su kuria mes susidūrėme, tačiau neilgai trukus aplankė nušvitimas.

MONOPOLIS.

Prasidėjo tikrų tikriausias sujudimas: šimtadienio susirinkimai, kuriuose (kaip ir, beje, visame Šimtadienio šventės scenarijaus kūrime ir organizavime) dominavo mokiniai-aktyvistai su savo mintimis ir idėjomis, patarinėjo ir konsultavo mokytojai, atidavę šventės organizavimo vairą į mūsų rankas. O ir sekėsi mums neblogai. Mėnesį netilo Facebook’o slaptos grupės „Šimtadienis 2015” siena, pasirodo, netilo ir kai kurie organizatoriai, kurie iš didelio susijaudinimo netyčiom garsiau diskutavo šimtadienio tema prie tų, kuriems visa renginio tematika turėjo išlikti paslaptyje. Tačiau tai dar nereiškia, kad visos kortos buvo atverstos. Dvyliktokai net negalėjo įsivaizduoti, kaip tiksliai viskas atrodys tą lemtingąją vasario 20-tąją. Deja, liekant vis mažiau laiko, vis dar neįsivaizdavome ir mes.

Klasėse įnirtingai buvo ruošiami vis kitokią Monopolio strateginę vietą atitinkantys pasirodymai: studentų bendrabutis, policijos akademija, kalėjimas, bankas, santechnikai, oro uostas, vis daugėjo žmonių, kurie įsitraukė į Šimtadienio organizatorių būrį. Ir štai labai greitai atėjo penktadienis, vasario 20 diena. Šioje vietoje ir pasidarys aiškiau, kur pasireiškė gebėjimas, „kaip suorganizuoti renginį per vieną dieną”. Be abejo, negaliu paneigti, jog ir iki tol buvo įdėta be galo daug pastangų ir noro, jog šventė pavyktų. Bet užtat dar kartą įsitikinau, kad kai jau žmones „prispiria reikalas”, yra dirbama ir krutama taip, kad jie net patys nežinojo, jog gali. Atrodo, tą dieną, kol viena pusė, t.y. abiturientai, įkūnydami vis įdomesnius ir originalesnius personažus lakstė per klases ir mėgavosi laisvės akimirka, kita pusė, tai yra mes, trečiokai, turėjome atlikti paskutinius potėpius ir uždėti galutinius šventės akcentus. Tačiau tie paskutiniai prisilietimai buvo visai ne paskutiniai, o greičiau pagrindiniai ir patys svarbiausi potėpiai Šimtadienio šventėje.

Per gerą penketą valandų (o gal net daugiau) įprasta, niekuo neišsiskirianti aktų salė pavirto į tikrus Monopolio dvasia alsuojančius rūmus. Kiek tam prireikė lipnios juostos, ją klijuojančių rankų, statybinės plėvelės, žirklių, o ką jau kalbėti apie išmonę ir privalomus ingredientus – spontaniškumą ir originalumą… Pasirodo, jog šių visų savybių (ir įrankių!), ačiū Dievui, nepritrūko tą dieną. Nepritrūko ir kantrybės visoms klasės iš naujo parepetuoti, sudėlioti jau tikrus, didelius ir paskutinius taškus ant i.

Na ir ką. Prasidėjo Šimtadienis. Į salę įsliūkinau maždaug ties antros klasės pasirodymu. Aplinkui mane buvo daug trečiokų, persirengusių įvairiais personažais (pati turėjau garbės būti rusė-policininkė). Vieni kartojo mintyse scenarijų, kiti blizgančiomis akimis, lyg žiūrėtų į ką tik savo gimusį kūdikį, stebėjo renginį. O iš tiesų, tai ir buvo tikrų tikriausias kūdikis. Kai abiturientų minia prapliupdavo juoktis, pajausdavome palengvėjimą: „Viskas gerai. Jiems juokinga. Vadinasi, viskas gerai.” Visai kaip su kūdikiu, netikėtai pradėjusiu krykštauti.

Žinoma, ne viskas buvo tobula: susidūrėme su keliais nemalonumais, netikėtumais arba, kaip mes mėgstame pavadinti, „techniniais nesklandumais”, kurie slapta bandė sugriauti arba išvesti iš rikiuotės mūsų visą organizatorių komandą. Bet mes susitvarkėme ir su gaisru, ir su krentančiomis dekoracijų detalėmis, o svarbiausia susitvarkėme patys su savimi, susikaupėme dėl vieno bendro tikslo ir kartu siekėme rezultato. Nežinau, ar man spręsti, bet, manau, mes jį pasiekėme. Ir pasiekėme tikrai gerą.

                                  Gabija Kavaliauskaitė 3e klasė

DSC_9203DSC_9196 DSC_9191 DSC_9171 DSC_9148

DSC_9121

Ir susipažinimas, ir pažinimas, ir nuotykiai kartu…

Posted by on Pirmadienis, 9 kovo, 2015

druskininkaiNors vasario 17- 18 dienomis buvo šalta, bet mums, 1a ir 2c klasių mokiniams, šilumos visai netrūko, nes susibūrę iškeliavome į pačią Dzūkijos gilumą. Anksti rytą rinkomės prie mūsų gimnazijos ir, nors vieni kitų dar gerai nepažinojome, buvome kupini lūkesčių ir trykštantys energija susipažinti bei kartu keliauti. Pakeliui į Lietuvos kurortą –drusk Druskininkus, užsukome į Grūto parką, liudijančio apie mūsų šalies buvimą SSSR sudėtyje laikotarpį savo skulptūromis ir kitomis to meto agitacijos priemonėmis. Galėjome pasidžiaugti didele atrakcionų aikštele bei zoologijos sodą primenančiu parkeliu. Pasiekę Druskininkus ir įsikūrę viešbuty, apsilankėme Vandens parke ir praleidome ten daug smagaus laiko. Vakare mūsų laukė jauki salė, kurioje galėjome susipažinti, žaisti žaidimus ir netgi laimėti konkursą, kuriam teisėjavo mūsų brangiosios auklėtojos, mama Jurga bei geraširdis vairuotojas. Vakarą vainikavo puiki 1a klasės berniukų rengta diskoteka, po kurios dar niekas nenorėjo eiti miegot. Tačiau esame mokiniai iš „Ąžuolyno” gimnazijos, todėl klausėme savo mokytojų ir vasario 18 dienos rytą buvome žvalūs kaip niekada. Po pusryčių visi susiruošėme į ekskursiją po mažą, bet pilną lankytinų vietų Druskininkų miestelį. Gidė, pasipuošusi XIX a. damos drabužiais: ištaiginga geltona suknia, senovine samanine skrybėle ir plačiu paltu, aprodė mums Druskininkus ir pasakojo apie įspūdingą gydyklų istoriją. Užsukome į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejų, kur turėjome galimybę peržvelgti jo darbų reprodukcijas, kai kuriuos originalius darbus ir išgirsti pasakojimą apie jo asmenybę bei kūrybą. Sėdę atgal į autobusą nekantriai laukėme paskutinės išvykos dalies- „Snow Arenos”. Kas su padangom, kas su slidėm, o kas su snieglentėm – visi nekantravo šokti į šiltus sportinius rūbus ir lėkti trasa. Po poros valandų sporto, nors ir pavargę, bet pilni įspūdžių, džiaugsmingai šaukėme, jog norėsime grįžti atgal čia dar ne kartą. Išvyka artėjo į pabaigą, bet visų dar laukė kelionė namo, kuri nė vienam neprailgo, nes linksmybės tęsėsi ir autobuse. Grįžę namo visiems savo artimiesiems pasakojom ekskursijos smulkmenas, o jau kitą rytą atkeliavę į mokyklą jomis dalinomės ir su draugais. Tikimės, jog kelionė kiekvienam patiko ir paliko dar ilgai neblėstančių prisiminimų.

Miglė Ružinskaitė, Daumantas Banys, 2c kl.

Miglės Ružinskaitės (Druskininkai) ir Martyno Tamkevičiaus  (Kelionė į Druskininkus)  filmai apie kelionę į Druskininkus.