Archive for balandžio, 2015

„Tiesiog labai myliu matematiką…“

Posted by on Ketvirtadienis, 30 balandžio, 2015

Roma PetrosieneKadangi šių mokslo metų pradžioje „Ąžuolyno“ gimnaziją paliko puikus mokytojas ir klasės vadovas Edmundas Kvederis, 2e klasėje įvyko keletas pokyčių… Vienas iš jų buvo toks, jog mes gavome naują klasės vadovę, puikią matematikę, įdomią bei mielą asmenybę – Romą Petrošienę. Štai todėl ir nusprenžiau paklausinėti jos keleto mane dominančių dalykų.

  • Apibūdinkite save 3 – 5 žodžiais.
  • Manau, esu pareiginga, geranoriška, mylinti žmones ir labai mylinti savo šeimą.
  • Kodėl pasirinkote būtent matematiką? Kas paskatino tai padaryti?
  • Veikiausiai mane paskatino buvę mokytojai. Labiausiai man tuomet patiko fizika. Vis dėlto su matematikos mokytojais mokykloje taip nepasisekė. Daugelį dalykų išmokau pati. Reikėjo įdėti daug darbo, pastangų ir užsispyrimo, tačiau man tai vis tiek labai patiko. Turbūt paveldėjau polinkį į matematiką iš mamos.
  • Ko, Jūsų manymu, be sugebėjimo skaičiuoti, išmoko matematika?
  • Žinoma, loginio mąstymo! Proto mankšta – tai didžiausia matematikos nauda.
  • Kokia buvote mokinė?
  • Na, nieko ypatingo papasakoti negaliu (juokiasi). Buvau nedrąsi, rami, pirmūnė… Tačiau netradicinė. Dalyvaudavau ir įvairiuose sporto renginiuose bei varžybose, atstovaudavau mokyklai skirtingose rungtyse. Buvau pirmūnė ir per kūno kultūros pamokas (juokiasi).
  • Ar buvo mokykloje dalykų, kurie Jums nesisekė?
  • Ne (juokiasi). Tikrai turėjau užsispyrimo.
  • Ar be matematinio talento turite dar kokių nors užslėptų gabumų?
  • Na, pirmiausia, tai nemanyčiau, jog turiu matematinį talentą. Tiesiog labai myliu matematiką. Net kai turiu laisvo laiko, mėgstu pasiimti uždavinyną į rankas ir spręsti. Rodos, net siela atsigauna! Na, o kitiems pomėgiams ar gabumams tobulinti, dirbant gimnazijoje, nebelieka laiko. Tačiau kai ateina vasara, įninku į detektyvinių istorijų skaitymą.
  • Įvardykite keletą savo mokinių savybių, kurias vertinate .
  • Manau, jog tai yra geranoriškumas, šiltas žvilgsnis, norėjimas bendrauti, šiltos šypsenos, aktyvumas. Kalbant apie savo mokinius, jaunimą, nesutinku su gana dažnais pasisakymais, jog šiandienos jaunimas – niekam tikęs. Tikrai ne! Labai žaviuosi nūdienos jaunuoliais, jie tokie aktyvūs, visur dalyvauja! Ir kaip jie viską spėja? (juokiasi)
  • Kaip manote, kokia yra didžiausia Jūsų charakterio stiprybė?
  • Na, visuomet stengiuosi padaryti viską taip gerai, kaip tik įmanoma. Tik nežinau, ar tai tikrai visada gerai… Juk visur geriausias būti negali.
  • Kokia būtų Jūsų didžiausia silpnybė?
  • Kartais kai kuriuos pasakymus, ypač mokinių, priimu per daug asmeniškai – „per daug imu į širdį”. Tačiau šią savybę jau baigiu išgyvendinti.
  • Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
  • Tenka šiek tiek padirbėti darže, taip pat labai mėgstu vairuoti. Keliauju su vyru žvejoti prie Nemuno, ten apie 4.00 ryto labai patinka pasitikti saulę.
  • Kokia buvo didžiausia Jūsų svajonė, kai buvote mokinė?
  • Tapti mokytoja . Svajonė išsipildė (juokiasi).
  • Kokią šalį norėtumėte aplankyti labiausiai?
  • Norėčiau nuvykti į Romą (juokiasi). Taip pat galbūt pavyktų nuvykti į Paryžių.
  • Kokia yra gražiausia vieta, kurioje Jums yra tekę apsilankyti?
  • Prie Nemuno krantų ketvirtą valandą ryto, pasitinkant saulę…

 

Klasės vadovę kalbino Aira Čeponaitė, 2e

„Ąžuolyno“ gimnazijai – geros mokyklos vardas

Posted by on Ketvirtadienis, 30 balandžio, 2015

Vertybes amžinas suraskim:
Tėvynę, mokslą ir dorovę!

       Š.m. Balandžio 28 dieną Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos sieną papuošė naujas ženklas – „Gera mokykla 2015“. „Geros mokyklos “ nominacija suteikiama mokykloms, kurios labiausiai atitinka sudarytą koncepciją ir pasižymi lyderyste, strateginiu valdymu, dideliais lūkesčiais dėl mokymosi pasiekimų, bendromis vertybėmis, tikslais. Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros nuomone, iš 35 konkurse dalyvavusių mokyklų Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija patenka į išrinktųjų aštuonetuką.

             Šia proga gimnazijos bendruomenė surengė koncertą, sveikinimo žodžius tarti atvyko Klaipėdos miesto meras V. Grubliauskas, Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) direktorius Gražvydas Kazakevičius ir Švietimo skyriaus darbuotojai.

             GABIJOS PAGOJUTES fotoSveikinimo kalbą sakęs V. Grubliauskas sveikino uostamiesčio gimnaziją, tapusią viena iš „Gerosios mokyklos“ ambasadorių Lietuvoje, džiaugėsi, jog tai šventė ne tik gimnazistams, mokytojams, administracijai, tačiau ir visam miestui. Meras priminė, jog su išskirtine garbe ateina ir išskirtinė atsakomybė, kuri „Ąžuolyno“ gimnazijos bendruomenei tikrai ne svetima. V. Grubliauskas teigė, jog tai misija ir įsipareigojimas, kurie puikiai skatins judėti pirmyn.

GABIJOS PAGOJUTES foto2

             NMVA direktorius Gražvydas Kazakevičius, tardamas sveikinimo žodžius, sakė: „Gera mokykla – prasmės, atradimų ir mokymosi sėkmės siekianti mokykla, grindžianti savo veiklą bendruomenės susitarimais ir mokymusi.“ Pasak direktoriaus ir penkių komisiją sudariusių narių, išrinkti, kuri mokykla verta tokio vardo, lengva nebuvo, tačiau galiausiai pavyko. Savo kalbą sakydamas Gražvydas Kazakevičius teigė, jog svarbiausia orientuotis į mokinius, vėliau klausė gimnazistų, ar „Geros mokyklos“ koncepcijoje minimi dalykai atitinka mokyklos kasdienybę. Salėje nuvilnydavo šūksniai ir aplodismentai, kurie byloja, jog tokio vardo gimnazija verta. Baigiamieji NMVA direktoriaus žodžiai įkvėpė: „Sveikinu su švente – pirmyn į ateitį!“

            GABIJOS PAGOJUTES foto75 „Ąžuolyno“ gimnazijos direktorė V. Prižgintienė džiaugėsi savo mokiniais, puikiais darbuotojais ir sakė, jog visa bendruomenė įdės dar daugiau darbo, kad galėtų išlaikyti tokį titulą.

             Viso renginio metu gausiai susirinkusių žiūrovų akis džiugino tautinių šokių ansamblio „Auštra“ surengti pasirodymai, muzikos garsais širdis virpino choras „Atžalynas“ ir mokyklos ansamblis. Visą koncertą vainikavo širdingas mokyklos himno giedojimas.

         GABIJOS PAGOJUTES foto68    Gimnazija gavo nominaciją patvirtinančius dokumentus ir jau minėtąjį ženklą, kuris puikuojasi mokyklos vidinio kiemo pusėje.

Filmą apie renginį galite pažiūrėti adresu: https://youtu.be/uTOrSXxXhqQ

 

Vaiva Pralgauskaitė, 3a

Patyčios čia ir dabar

Posted by on Trečiadienis, 22 balandžio, 2015

patyciosKai yra pradedama kalba apie patyčias, daugelis net nesusimąstę tikina viską žinantys ir suprantantys, tad net nematantys prasmės šia tema diskutuoti. O iš tikrųjų prasmė yra. Ir labai didelė. Žmonių, patiriančių patyčių, skaičius nemažėja, kaip ir nemažėja besikreipiančių Pagalbos linijos telefonu paauglių. Nemažėja ir supratimo stoka, kai mokiniai painioja nekaltą pajuokavimą su sąmoningu noru įžeisti. Jeigu kažkas sarkastiškai pasakytų, jog patyčių tema sena kaip pasaulis ir jau visiems nusibodusi, jie būtų teisūs. Tiesa, ne dėl nuobodulio, nes kvaila manyti, jog aktuali problema, lemianti vis daugiau žmonių savižudybių, gali būti nuobodi, bet dėl senumo. Patyčias patirdavo net patys iškiliausi valdovai, karaliai ar karvedžiai. Štai Prancūzijos generolas Napoleonas Bonapartas dėl savo žemo ūgio susilaukęs dvaro pono replikos atsakė: „Jūs ne aukštesnis už mane, o tiesiog ilgesnis. Tame nieko gera nematau.“ Žymusis prancūzų valdovas panaudojo vieną iš geriausių reagavimo į patyčias būdų : nesutriko ir šmaikščiai atsakė, taip neparodydamas „skriaudėjui“ , jog skaudžiai priėmė repliką ir išgyveno. Be abejo, yra ir dar daugiau technikų, kaip reaguoti į patyčias, tačiau pirmiausia kiekvienas iš mūsų turime atskirti, kada patyčios vyksta. Tada mes galėsime joms pasipriešinti ir parodyti, jog kova su patyčiomis – tai kova, kuri turi pabaigą. Ir tikimės, jog gerą.

Mūsų gimnazijoje kovo mėnesį vyko „Savaitė be patyčių“, kuri, net neabejoju, galėtų tapti mėnesiu, o gal net metais be patyčių… Vyko įvairiausi renginiai, skirti prisiminti, kas yra patyčios, kaip su jomis kovoti, buvo kalbama, piešiama ir rašoma. Paleisti į orą balionai simbolizavo paleistas ir tuo pačiu momentu pamirštas blogas mintis, emocijas, nepageidaujamus jausmus ir sunkius išgyvenimus… Klasės valandėlės metu klasės vadovai vedė diskusijas patyčių tema, buvo rodomi patyčių prevencijai skirti trumpametražiniai filmai. Vyko paskaita, kurios metu buvo kalbama apie šiuolaikinį XXI a. patyčių pobūdį- patyčias elektorinėje erdvėje.

Norėdama sužinoti daugiau apie šios „Savaitės be patyčių“ tikslus, norus ir ateities vizijas, kalbinau „Ąžuolyno“ gimnazijos socialinę pedagogę Editą Prankevičienę.

 

  • „Savaitė be patyčių“ „Ąžuolyno“ gimnazijoje. Kokie jos pagrindiniai tikslas(-ai) ?

Pagrindinis tikslas – įtraukti visą bendruomenę- tėvelius, mokinius ir mokytojus. Norime, kad šie suprastų, jog tai (patyčios) mums yra aktualu ir kad mes siekiame visais būdais sumažinti jų mastą. Nors mūsų gimnazijoje patyčių mastas yra išties labai nedidelis, mokiniai turi seses ir brolius iš kitų mokyklų, su kuriais galės pasidalinti mintinis, idėjomis ir žiniomis, išgirstomis būtent čia vykdomoje „Savaitėje be patyčių“.

  • Bandymas pasipriešinti patyčioms dažnai yra lyginama su kova prieš vėjo malūnus dėl didelio ir sunkiai aprėpiamo patyčių masto. Ką apie tai manote Jūs?

Mano nuomone, sumažinti patyčias yra įmanoma, tačiau visiškai jų išvengti- ne. Viena didelė priežastis yra ta, jog daugelis net nesupranta, kad iš jų yra tyčiojamasi, todėl su tuo net nebando kovoti, o tiesiog susitaiko arba prisitaiko.

  • Ar patyčių mastas Lietuvoje didelis ?

Paskutiniais duomenimis, mes vėl esame viena iš pirmaujančių pagal didelį patyčių mastą šalių. Ir lentelės viršuje jau laikomės porą dešimtmečių.

  • Ar mokytojas turėtų jaustis atsakingas už jo klasėje vykstančias patyčias?

Už tai , kas vyksta mokykloje, yra atsakingas kiekvienas jos narys – mokytojas taip pat. Jeigu jis nekreiptų dėmesio, į tai, kas vyksta, tai parodytų be galo didelį abejingumą, ko, kalbant apie patyčias, būti jokiu būdu negali.

  • Kokia mūsų gimnazijos vizija, kalbant apie patyčias?

Norėčiau, jog mes būtume viena iš tų gimnazijų, kur patyčios sąvoka būtų aiškiai suvokiama. Tada sumažėtų ir pačių patyčių, nes vaikai atsargiau rinktų žodžius ir suvoktų pasekmes.

  • Ką kiekvienas patiriantis patyčias (auka) ir kiekvienas, suradęs patyčių objektą, (skriaudėjas) turėtų žinoti?

Turėtų žinoti, kad su jais bus kalbama. Ne tik su abejomis vaikų pusėmis, bet ir jų tėvais. Viskas bus išaiškinta- surasime priežastį ir išspręsime problemą.

 

Naudingos nuorodos:

Jaunimo psichologinės paramos centras
http://www.jppc.lt

Vaiko raidos centras
http://www.raida.lt

Paramos vaikams centras
http://www.pvc.lt
http://www.vaikystebesmurto.lt/

Jaunimo linijos laiškai
http://www.jaunimolinija.lt/laiskai/

Egzaminų stresas
http://www.egzaminai.lt

Valgymo sutrikimai
http://www.valgymosutrikimai.lt

Vaikų literatūros centras
http://www.lnb.lt/clc/index.html

Informacija apie patyčias
http://www.bepatyciu.lt/

Protą lavinantys žaidimai
http://www.arjaupenktadienis.lt/

Gabija Kavaliauskaitė, 3e

Naktis mokykloje

Posted by on Pirmadienis, 20 balandžio, 2015

10950693_827084753993853_7516546569880189866_o   Kovo 10-osios vakare mokiniai gausiai rinkosi į mokyklą netradiciškai paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos – Kovo 11-osios. Tai pirmą kartą mokyklos parlamento surengta nakvynė, kurioje dalyvavo daugiau nei 100 moksleivių.

11046591_606409226160355_3355230640856118771_oKiekvienas užsiregistravęs dalyvis buvo paskirtas į tam tikrą kuopą: mėlyną, baltą, raudoną, žalią ar violetinę. Kiekvienai kuopai buvo duotas linksmas ir juokingas sąšaukos garsas, kuriuo galėjai prisikviesti išsibarsčiusius ar paklydusius draugus. Nuolatos buvo girdėti „cyp cyp cyp“, „mū mū mū“, „kriu kriu kriu“ ir kt. Kuopa turėjo du vadovus, kurie organizavo prisistatymą, susipažinimą. Susitelkę žaidėme įvairius žaidimus, lavinančius atmintį ir leidžiančius geriau įsiminti kuopos narių vardus. Be to, turėjome sukurti savo šūkius ir vėliavas. Su šia atributika rodėme vikrumą, sumanumą ir išradingumą orientacinėse varžybose, o žinias apie Lietuvos istoriją ir kultūrą – protų mūšyje, po kurio buvo pristatytos kiekvienos kuopos vėliavos ir susigalvoti šūkiai. Tačiau nebuvo pamiršta svarbiausia, ko mes susirinkome tą naktį mokykloje: vidurnaktį visi draugiškai, susikabinę už rankų, sugiedojome Lietuvos himną, taip paminėdami Nepriklausomybės atkūrimą.

11025213_606340416167236_8594315926989966476_oNebuvo laiko liūdėti: nuo vidurnakčio net keturias valandas galėjai užsiimti pasirinkta veikla: dainuoti karaokę, žiūrėti filmus, šokti, žaisti komandinius žaidimus arba tiesiog šnekučiuotis su draugais kabinetuose prie puodelio arbatos, o ištikimi sportui galėjo dalyvauti krepšinio, stalo teniso ar rankų lenkimo varžybose. Pamažu darėsi vis tyliau, daugelis ketvirtą valandą ryto susivyniojo į savo miegmaišius ir bent kelias valandas nutarė pamiegoti po ilgos dienos. Ištvermingiausieji liko aktų salėje, šnekučiavosi, žaidė žaidimus.

11043149_606410312826913_4180000319861811882_oAnksti ryte visi buvo pažadinti iš saldžių sapnų rytinei mankštai aktų salėje. Nereikėjo nei pritupinėti, nei tampytis ar daryti kitokių pratimų, kurie daromi mankštinantis. Visi salėje pamažėle pasiskirstę poromis įsijungė į šokį, po kurio fojė laukė karšta, garuojanti arbata su sausainiais.

„Organizuoti sekėsi puikiai, gimnazijos vadovus gana greitai prikalbinome, – sakė Dovilė Kasparavičiūtė, viena parlamento atstovių, paklausta apie renginio organizavimą. – Žinoma, sunkumų ir nedidelių problemų iškilo: nelengvai pavyko surasti mokytojų ar kitų suaugusiųjų, kurie galėtų būti kartu su mokiniais per naktį. Tačiau renginys pavyko, kiek žinau, visiems patiko. Mėginsime šį renginį padaryti tradicinį.“

Ši nakvynė buvo ne tik galimybė linksmai praleisti laiką, susipažinti vieniems su kitais, bet ir būdas labai neįprastai, kitoniškai paminėti svarbią Lietuvai istorinę datą.

Rūta Prušinskaitė, 2b

Laiškas mamai

Posted by on Penktadienis, 17 balandžio, 2015

Respublikinio rašinio konkurso „GYVYBĖ – DOVANA, BRANGINKIME JĄ“ II vietos laimėtojos I b klasės mokinės Dovilės Baguckytės rašinys „Laiškas mamai“.

Labas, Mamyte,

kaip laikaisi? Ar dar prisimeni mane, savo mažąją mergaitę, kuri iš tavo gyvenimo dingo taip pat greitai kaip ir atsirado? Dar atsimenu tą karštą vasarą… Ach, kaip buvo gera su tavimi maudytis jūroje ir gulėti ant degančio smėlio. Jau buvo prabėgusios penkiasdešimt dvi dienos, kaip aš gyvenau tavo pilvelyje, kuris man buvo toks malonus ir šiltas. Dar trumpą laiką pabuvusi kartu, bet jaučiau, kaip stipriai tave myliu, ir tikėjau, kad tu man jauti tą patį. Vieną dieną viskas sugriuvo, kai vos išaušus rytui išvažiavome nematytu keliu, ir nuojauta man tyliai kuždėjo apie pavojų. Atsimenu, kad tavo akyse kaupėsi ašaros, o širdis virpėjo iš nežinojimo, ar elgiesi teisingai. Aš bijojau, o tavo prašymu sukeltas skausmas greitai užklupo mano kūną ir sielą. Staigus susigniaužimas ir begalinė tamsa užgožė mano, dar mažos mergaitės, pasaulį. Taip prasidėjo mano gyvenimas, vienišo angelėlio, kuris vis blaškosi nerasdamas sau vietos ir kurio tu tikriausiai niekada nenorėjai suprasti. Dar saugiai gulėdama tavo pilvely, mamyte, pradėjau svajoti, kaip gera bus tave apkabinti savo švelniomis rankytėmis, kurios bus tokios mažos palyginti su tavosiomis. Dabar aš, mažas angeliukas, skraidau po pasaulį ieškodama sau vietos, bet niekas manęs nemato ir negirdi…

Vakarais vis skrendu link namų, kurie kadaise buvo ir mano. Palengva, ką tik pramoktais žingsniais, įsliūkinu į Jūsų su tėveliu kambarį ir atsigulu šalia tavęs. Kaip norėčiau jausti bent kokią šilumą, mažus apkabinimus ar mažą bučinį kakton prieš miegą… Kartais man atrodo, kad prabudusi tu mane matai, nori paliesti, bet nepavyksta, ir vėl tavo skruostukais nurieda po sūrią ašarą. Bet vis suabejoju, galbūt tai tik sapnai ar svajonės. Mamyte, kodėl taip pasielgei? Kodėl neleidai man gyventi ir vos prabudus ryte atbėgti prie tavęs dar lovoje ir labai stipriai apkabinus pasakyti paprastą „Ačiū, Mamyte. Ačiū, kad esi kartu ir leidi man džiaugtis gyvenimu. Aš tau padėsiu, kai tik paūgėsiu.“ Galėjau tau žadėti, jog laikui bėgant būtum su pasididžiavimu ištarusi mano vardą. Tiesa, įdomu, koks jis būtų buvęs. Man labai būtų patikęs Ieva, o gal Lina, bet dabar tai jau nebesvarbu.

Žinai, Mamyte, net ir angelėliai moka verkti, tik jie neturi kas apkabintų ir paguostų. Aš turėjau tiek svajonių… Vieną rytą nusprendusi paskraidyti, pamačiau ką tik pražydusius medžius ir gėles didžiajame parke, kur tu susipažinai su tėčiu ir kur saulutė vis šviesdama kaitindavo jūsų veidus, kai gulėdavote ant švelnios žolės. Laikas greitai bėgo, aš jau žadėjau skristi pas tave, kad dar kartą pamatyčiau tavo mėlynas akis. Niekada tau nebuvau reikalinga. Tą dieną vis nesugebėjau palikti šio parko ir už jo buvusio paplūdimio, kur raudona saulė, nušviesdama dangų, vis leidosi į neapsakomai užburiančią jūrą… Dar niekada nemačiau tokio nuostabaus vaizdo, kai raudonas dangus susilieja su jūra, o debesys kaip kalnai tolumoje nusidažo šiltomis spalvomis, kurios taip primena vasarą. Bet aš jos nesulaukiau. Šį vaizdą matau pirmą kartą, nors galėjau matyti kiekvieną dieną.

Besėdėdama parke ant didžiausio medžio šakos išgirdau triukšmą, kurį sukėlė pro šalį einantys jauni žmonės. Jie burnoje laikė kažkokias lazdeles, kurias šįryt mačiau tėčio kišenėje. Rodos, jie tai vadino rūkalais. Norėjau nekreipti dėmesio, bet jie vis drumstė ramybę ir blaškė mintis. Viena kibirkštėlė nulėkė nuo to kvailo pagaliuko ir išgirdau skausmo balsą, tą patį aimanavimą, kurį girdėjau tądien, kai pati netekau savo gyvenimo. Lūžo medžiai ir liepsnose skendo gėlės, kuriomis šį rytą taip žavėjausi. Kelios minutės ir nuo neatsargaus elgesio pražuvo visas grožis. Bent jau ugnyje norėjau jausti šilumą, norėjau padėti tiems balsams, kurie šaukėsi. Jie mirė… Mirė taip, kaip miriau ir aš. Taip norėjau nuskristi pas tuos jaunus žmones ir pasakyti, ką jie padarė, pasakyti, kad padėčiau kartu viską ištaisyti, bet jie negalėjo manęs girdėti. Pasijaučiau mažu bereikšmiu padarėliu. Tiesa, tokia ir buvau…

Jeigu tik būčiau dabar gyva… Išgelbėčiau parką su pasakiško grožio sodu, kurį jūs, tėveliai, taip mėgote. Nuo šio momento mano svajonės vis kilo aukštyn su mintimis, jog jeigu tik gyvenčiau, galėčiau tiek daug pakeisti. Galbūt mano rankose būtų pasaulio ateitis, galbūt užburiantis parkas dabar būtų dar gražesnis, jeigu tik būčiau galėjusi nors sušukti ir mano balselį išgirstų. Aš tiek daug svajoju, o visos mintys telpa į žodį – gyventi. Noriu turėti savo kiemą, kuriame auginčiau mažą šuniuką ir ištisą dieną su juo žaisčiau, o vakare nueitume į tą parkelį, kurio dabar jau nebėra, ir stebėtume netoli prie jūros besileidžiančią saulę. Vakare, man grįžus, mane pabučiuotum ir apkamšytum, kartu su tėčiu palinkėtum labos nakties, o aš, kaip ir dabar, ateičiau pas tave į kambarį ir atsigulčiau šalia.

Mes būtume buvusi laiminga šeima… Ryte atbėgčiau tavęs pabučiuoti, savaitgaliais paruoščiau pusryčius… Ir toliau žaliuotų tie medžiai, kurie taip šaukė pagalbos liepsnose, o ir dangus neverktų, kai saulutė pasislėptų pailsėti. Auginčiau didelį sodą ir turėčiau margų gėlių, kurias tau parneščiau ir pamerkčiau vazose ant virtuvinio stalo. Mamyte, tu buvai mano gyvenimo priežastis ir nesuprantu, kodėl aš tau nepatikau, kodėl tu nutraukei mano gyvybę, kodėl įsikišai į tai, ką turėjai palikti Dievo valioje? Juk aš turėjau gimti ir likti tavo dukra, kuria tu turėjai taip didžiuotis. Aš pakeisčiau gamtą, nebeleisčiau jos teršti, mes būtume tiesiog laiminga didelė šeima, turėčiau brolių, seserų, bet…. Tu iš manęs atėmei šias svajones, todėl aš išskrendu kaip mažas liūdnas angelas, nes galbūt kitur mane pamatys, galbūt kitur mane pagaliau kažkas mylės.

Vis tiek tave mylinti ir jau iškeliaujanti   Tavo dukra