Archive for gruodžio, 2015

Gyvenimas susideda iš smulkmenų

Posted by on Trečiadienis, 30 gruodžio, 2015

images(1) Žinot, kaip būna – išgirsti kalbant apie karą, apie ligas, apie nelaimes ir galvoji, jog jos kažkur ten, kur tavęs nėra, kur tavo artimų nėra, kur nėra nieko, kas su tavimi susiję. Ir gyveni, naiviai galvodamas, kad tavo pasaulis (arba greičiau pasaulėlis) visada vaivorykštės spalvomis nudažytas, kvepiantis mamos blynais, kur didžiausia nelaimė būna koks nors šešetas iš matematikos. Deja…

Kai vieną saulėtą popietę parėjusi namo ir atsisėdusi virtuvėje ant kėdės pradėjau entuziastingai mamai pasakoti apie naujausią kulinarinę knygą, kurioje slypi paslaptis, išlaisvinanti visas moteris nuo nuolatinės ir jau beveik norma tapusios frazės „aš per stora“ ir, svarbiausia, žadanti tai padaryti taikant vos vieną mažą taisyklę (nieko blogo prieš tą knygą neturiu, tuo labiau, autorė tikras autoritetas), buvau neįprastai mamos užsipulta ir netgi subarta žodžiais ir visokiais klausimais, liečiančiais visą tą kūno tematiką. Ir aš visiškai nesupratau mamos reakcijos iki to laiko, kol ji pasakė, kad vienas pažįstamas serga. Ir serga ne bet kuo, o anoreksija. Ne kartą teko girdėti apie šį sutrikimą, net matyti vaizdus, kuo visa tai žmogaus kūną paverčia. O svarbiausia, jog kažkur girdėta priežastis, kad meilės ir palaikymo stygius tam turi labai daug įtakos, pasitvirtino. Tas žmogus nuo pat mažų dienų buvo savotiškai „neišmylėtas“, tėveliai, nors ir kaip stengėsi, nesugebėjo suderinti savo karjeros ir šeimos ambicijų. Šeima griuvo, o kas atsitiko su karjera, aš nebegirdėjau. Bet visoje šioje situacijoje man labai svarbus vienas vakaras, kurio metu aš pati galėjau prie jo sutrikimo prisidėti. index(1)Įprastas renginys, truputis mano organizavimo, truputis mano dalyvavimo, šiek tiek ir mano pažįstamo. Ir štai, besibaigiant visam tam lengvam balaganui, lipu laiptais žemyn ir susiduriu su jo šypsena ir jo žvilgsniu. Ir žinot ką aš padarau? Savo sumauto susireikšminimo prispausta (mat prie renginio teko ne tik prisidėti, čia ką tik šlaisčiausi su mikrofonu ir laksčiau po sceną garbanas atgal mėtydama), aš nusuku akis, apsimetu, kad nematau, ir užkalbinu kažką, su kuo man tada patogu bendrauti. Ir dabar, praėjus šitiek laiko, ir, deja, po šių nemalonių naujienų apie jo ligą, aš suprantu, kokią didelę klaidą tada padariau. Galbūt jam tai ir buvo viskas, ko trūko, kad taptų šiek tiek laimingesnis – šilto ir supratingo žvilgsnio, apkabinimo, keleto paskatinančių žodžių. Tačiau greičiausiai tai buvo dar vienas lašas į jo kantrybės pasaulio nemeilei taurę, kuri buvo pildyta visą jo gyvenimą. Ir aš bijau, jog tai galėjo būti vienas paskutiniųjų lašų, kurie priartino jo ligą. Kalėdos jau praėjo, greit Naujieji, todėl noriu jums visiems labai nuoširdžiai palinkėti dažniau prisiminti ir jausti šalia esantį, o ne tą, žiūrintį kitoje veidrodžio pusėje. Juk gyvenimas ir susideda iš smulkmenų – šypsenų, komplimentų, apsikabinimų ir nebylių žvilgsnių, kurie sako, kaip labai myli šalia esantį.

Klaudija Lukošiutė, 3e

Pamąstymai, perskaičius B.Sruogos „Dievų mišką“

Posted by on Trečiadienis, 30 gruodžio, 2015

index(1) Kova su savimi dėl savęs

Kiekvieną rytą mes atsikeliame turėdami begalę pasirinkimo galimybių. Norime – išlipame iš lovos kaire, norime – dešine koja, norime skubame į darbą važiuodami autobusu, norime- automobiliu, norime grįžę namo dalinamės įspūdžiais su artimaisiais, norime- mėgaujamės vienuma su savimi. Visi pasirinkimai mūsų rankose ir dienos rūpesčių įsupti net nesusimąstome, jog gali būti kitaip. Gali būti taip, kad kažkada žmonės ne tik galėjo, bet ir privalėjo rinktis, tik tarp šiek tiek svarbesnių dalykų. Na, pavyzdžiui, tokių, kurie nulemtų, gyvensi ar mirsi. Na, pavyzdžiui, tokioje vietoje, kaip 1943 metų Štuthofo koncentracijos stovykloje. Ne itin jaukus, mirties mašina pramintas dievų visai užmirštas kampelis, kur kaliniai kiekvieną rytą keldavosi su nerimastinga baime. Baime, kad šiandien teks pamiršti savo žmoniškumą, bet priminti kitam žmogui, kas yra skausmas. Baime, kad šiandien reikės rinktis. Būti žmogumi arba budeliu. Tai, kad dramaturgo ir prozininko Balio Sruogos romane „Dievų miškas“ aprašyta koncentracijos stovykla buvo pilna velnius primenančių prižiūrėtojų, nieko nestebina. Savos nacijos garbinimo ir fašizmo ideologijos paveikti esesininkai viso lagerio gyvavimo metu nesikuklino ir visaip įrodinėjo savo gerą „fizinį pasiruošimą“- kaliniai kentėjo ne tik nuo lazdų ar rimbų, bet ir nuo iš pirmo žvilgsnio nekaltų kėdžių ar virtuvės įrankių.

Dievu_miskasBet mes ne apie tai. Lageris jau iš esmės buvo vieta su savomis taisyklėmis ir „moralės“ normomis. Jas nustatinėjo ne tik mano minėtieji prižiūrėtojai aka mefistoteliai, bet ir patys lagerio gyventojai. Turint omeny, kad to, ką mes vadiname normaliomis gyvenimo sąlygomis, ten paprasčiausiai nebuvo, galime tik įsivaizduoti, kokia konkurencija ir išlikimo kova tvyrojo tarp kalinių. Taisyklė „Kas pirmesnis, tas gudresnis“ čia negaliojo, nes paprasčiausiai ir skubėti nebuvo kur- maisto, šiltų rūbų ar mielo žodžio tu vienaip ar kitaip negausi. Tačiau lagery gimsta nauja aksioma: „Kas kitus užmuša, pats ilgiau gyvena.“ Ir kas baisiausia, ji puikiai pasitvirtino. Ką tik atvykęs į lagerį naujokėlis dar bando prisitaikyti, geruoju su visais sutarti, tenkintis tuo, ką turi. Tačiau to anaiptol negana. Naujokėlis greitai supranta, kad su savo dorove, teisingumu ir draugiškumu kasa sau gilią duobę, į kurią, jeigu greitai nepasikeis, įkris kaipmat. Tada tas naujokėlis pasirenka. Pasirenka tapti visaverčiu lagerio kaliniu, tikru pavyzdžiu kitiems, pamiršta, kad kažkada buvo gerbiamas mėsininkas ir batsiuvys, ir bumt! Pradeda nuo lazdos per galvą kitam ir baigia oficialiomis budelio pareigomis lageryje. Ir ne dėl to, kad būtų blogas žmogus iš prigimties. Ne dėl to, kad jam nerūpėjo kiti. Dėl to, kad lageris jį tokiu pavertė. Žiauriu, blaiviai nemąstančiu gyvuliu, kuris tiesiog norėjo gyventi ir bijojo mirti. Tik vienetai, tarp jų ir pats memuarų autorius Balys Sruoga, išliko koncentracijos stovykloje iki pat jos žlugimo neprarasdamas žmoniškumo ir netapdamas dar vienu mirties mašinos sraigteliu, pagreitinančiu fatališką naikinimo paskirtį. Ar tai dvasios stiprumas, ar gebėjimas atsiriboti nuo esamos situacijos, galime tik spėlioti, tačiau privalu teigti, jog lagerio neįmanomos gyventi sąlygos natūraliai leido gyventojams pasiskirstyti į žudomus ir žudančiuosius, lyg atlikdamas tik režisūrinį vaidmenį ir pats likdamas už kulisų.

Taigi turbūt net neverta svarstyti, kad pasirinkimo laisvę turėjome mes kiekvienas. Tiek aš, atsikėlusi šį rytą, gruodžio 14-ąją, tiek kaliniai 1943 metais, kažkurią vieną iš nebeatskiriamos visumos tapusių dienų. Pastarieji rinkosi tarp nužmogėjusios sielos, bet plakančios širdies krūtinėje ir mirties. Skaitydama „Dievų mišką“ iš naujo supratau, kiek žmogus gali paaukoti dėl savo gyvybės. Pasiruošęs palaidoti savo paskutinius žmogiškuosius likučius tam, kad egzistuotų tokiomis bjauriomis sąlygomis, užuot pabandęs išlikti orus. Tačiau prigimtinė mirties baimė vedė tamsiais klystkeliais, kurie žmogų pavertė budeliu. Lagerio pragaro stovyklautoju. Ir nesvarbu, norėjo jis to, ar ne.

 

Gabija Kavaliauskaitė, 4e 

Kai skaičiai šoka…

Posted by on Trečiadienis, 16 gruodžio, 2015

Lapkričio 16 – 20 dienomis gimnazijoje vyko matematinių renginių savaitė. Jaunesniųjų klasių mokiniai galėjo išreikšti savo „matematinį kūrybiškumą“, prisidėdami prie „Matematinės puokštės“ parodos (kurioje šiais metais puikavosi tikrai žavingi kūriniai!). Tuo tarpu vyresniųjų klasių mokiniai galėjo pademonstruoti savo išmonę, į parodą atiduodami darbus apie funkcijas arba erdvinius kūnus tarp mūsų (jeigu pastaruoju metu „šlifavote“ mūsų gimnazijos koridorius pro antro aukšto fojė, veikiausiai pastebėjote ne tik meniškus, bet tuo pačiu metu su matematika(!) susijusius darbus). Na, bet turbūt daugiausiai matematinių linksmybių patyrė (jei tokia linksmybių rūšis iš viso egzistuoja…) pirmų gimnazijos klasių mokiniai. Mūsų mokyklos mažiausieji (teneįsižeidžia tie mažuliukai J) dalyvavo matematikos viktorinoje (smagumėlis!), kurią vedė ne bet kas kitas, o… Manau, jog ir taip visiems aišku – Gilbertas. Užduotis viktorinai ruošė šaunieji matematikos mylėtojai Rokas Pečkus ir Augustinas Makevičius. Kompetentingos komisijos pirmininke tapo nuostabi ir nepakartojama Aušrytė Butkevičiūtė. Visą renginį kuravo mokytoja Roma Petrošienė (tiems, ko ji nemoko, pasufleruoju – matematikos asė). Viskas prasidėjo nuo to, jog matematikai „pajuokavo“. Menkai kas tuos juokus salėje, be pačių matematikų, suprato, bet kodėl gi ne? J Pirmame etape vyravo algebros užduotys. Neskamba taip sudėtingai, tiesa? Na, jūs klystate. O toliau viskas tik dar labiau sudėtingėjo. Viktorinos dalyviai perėjo prie geometrijos (Viešpatie, apsaugok), o po to prie užduočių, kurios man atrodė kaip absoliuti terra incognita (taigi tikrai jau, net nesupratau, kas ten buvo). Kol komisija sprendė dalyvių likimą, žavingoji Roberta Milašauskaitė pristatė savo projektą apie loginius uždavinius. Visos viktorinos laimėtojais tapo 1c (sveikinu juos iš visos širdies). Tai buvo įdomi savaitė. Net gražu žiūrėti, kaip žmones pradžiugina matematika . Matematikai, esami ar būsimi, – įspūdingi žmonės. O matematika… Na, kai nesuprasit, ką tie skaičiai ant lentos reiškia, bent pabandykit įsivaizduoti, jog jie šoka. Sakoma, kad matematikai būtent tai ir mato…

Aira Čeponaitė, 3e

Paulius Lukošius : ,,Norėdamas tobulėti, privalai išlipti iš savo komforto zonos“

Posted by on Trečiadienis, 16 gruodžio, 2015

12366955_1140957465922410_1556201138_nNuo Rugsėjo 1- osios praėjo beveik 4 mėnesiai ir mokslo metai, galime sakyti, jau įpusėjo. Ir tikrai tikiu, kad su nauja mokymosi aplinka spėjo apsiprasti ne tik ,,Ąžuolyno“ gimnazijos pirmokėliai, bet ir šiemet gimnaziją pabaigę abiturientai. Teko pastebėti, kad šiais metais keletas abiturientų pasirinko studijuoti užsienyje, todėl labai įdomu, kaip šiems sekasi mokslo šaknų ragauti  svetur. ,,Ąžuolyno“ gimnazijai visada bus smalsu, kaip jos mokiniai laikosi palikę mokyklą. Tad štai, dabar Olandijoje studijuojantis Paulius Lukošius, daugelio apibūdinamas kaip vienas aktyviausių ir organizuočiausių savo laidos mokinių, sutiko pasidalinti savo nauja patirtimi, ir ne tik.

  • Kaip laikaisi Pauliau? Ar jau pasiilgai Lietuvos, šeimos ir draugų? O gal cepelinų?12386608_1140957569255733_1602215461_n
  • Pradėsiu nuo to, kad viskas sekasi tikrai puikiai! Savo studijų kryptimi ir kokybe esu patenkintas, jaučiuosi, kad tikrai esu ten, kur ir norėjau būti. Na, praėjo dar tik 3-4 mėnesiai, 100 procentų sakyti, jog tai yra tai, ko ieškojau, dar anksti, bet ateities perspektyvos daug žadančios. Lietuvos tikrai pasiilgau, šeimos ir draugų, žinoma, taip pat! Lietuvoje tu visada jausies savas, laukiamas, čia tavo namai ir aplinka, o namo grįžti visada noris! O dar šiuo kalėdiniu laikotarpiu tai dar labiau jaučiasi, na, bet nieko, jau greitai!! O cepelinų nepasiilgau visai, nes niekada jų ir nevalgiau. Galbūt labiau pasiilgau to, jog kažkas gamina už tave ir tau visai nereikia dėl to rūpintis.
  • Ko labiausiai pasiilgai iš „Ąžuolyno“ gimnazijos?
  • Pirmas dalykas, šovęs į galvą, tai – nerūpestingumas. Mokykloje tau viskas paduota į rankas, atverčiama knyga ir parodomas skyrius, kurį turi perskaityti. Jei neperskaitai, jauti spaudimą iš mokytojų, o po to gal ir iš tėvų, o tai verčia tave pasitempti. Čia viskas kitaip! Tavęs niekas nespaudžia, esi pats atsakingas už savo darbus ir veiksmus, niekas neprieis ir nepasakys: „Ei, paskubėk, rytoj deadline (t.y. paskutinė atsiskaitymui skirta diena). Jei nepadarei kažko laiku, – tavo bėdos, niekieno kito. Taip pat ir su literatūra – pats turi susirasti šimtuose puslapių tai, ko tau reikia. Todėl džiaukitės mokytojų pagalba, kol dar turit progą, nes ateis sunkesni laikai. Žinoma, pasiilgau ir mokytojų, kurie tikrai įdėjo didžiulį indėlį į mūsų mokymosi procesą, ir ne tik. Galiu pasakyti, kad labiausiai pradedi tai vertinti šiek tiek vėliau, kai viskas nusistovi. Tada pamiršti visus pykčius, jei jų ir buvo, ir lieka tik geriausi prisiminimai! Ir net nebežinai, kaip atsidėkoti, nes atrodo, jog paprasto „ačiū“ nebeužtenka. Dabar grįžęs kaip tik ruošiuosi aplankyti gimnaziją ir mokytojus.
  • Ar galėtum pasidalinti savo pasiekimais ,,Ąžuolyno“ gimnazijoje ir už jos ribų? Ar turi kokių išskirtinių pomėgių?
  • Na, negaliu pasakyti, kad turiu kažkokių ypatingų pasiekimų. Manau, aktyviai dalyvavau gimnazijos bendruomenės veikloje ir stengiausi prisidėti kuo galiu prie geros atmosferos kūrimo gimnazijoje. Nedalyvavau jokiose miesto olimpiadose, kaip daugelis Ąžuolyno gimnazijos mokinių yra pratę, niekada ir nebuvau kažkoks supertiksliukas, nemėgau nei matematikos, nei chemijos, nei fizikos. Prisidėjau prie kai kurių gimnazijos renginių, organizavau juos, nes tai man patinka. Šiuo atveju tu veiki tyliai, lieki antrame plane, bet kai matai žmonių pasitenkinimą, – tai viską atperka! Galiu atiduoti tam visą save, nes tai be galo mėgstu. Kas mane pažįsta, tas supras, o ypač mano laidos mokiniai. Kai kažką darau, tai darau su didžiuliu užsidegimu ir visada siekiu tik geriausio, tai ir yra mano varikliukas.
  • Kodėl pasirinkai studijuoti būtent Olandijoje? Ar rinkaisi pagal kokius nors kriterijus?       
  • Studijuoti Olandijoje pasirinkau dėl to, jog ieškojau geresnės studijų kokybės ir naujos aplinkos. Studijų kokybe Lietuvoje esu tikrai patenkintas, ten tikrai gali rasti puikių universitetų, kuriuos pabaigus darbdaviai studentus graibstyte graibsto. Tačiau pasirinkau studijuoti tokį dalyką, kurį dar reikia gerokai patobulinti Lietuvoje, o užsienyje radau tam gerą alternatyvą. Studijuoju laisvalaikio vadybą (verčiant iš anglų kalbos), o į tai įeina vadybos ir ekonomikos pagrindai ir renginių organizavimas. Teko domėtis ir sužinoti, jog Lietuvoje to mokoma iš knygų, sausos teorijos, o tai tokioms studijos nėra pats priimtiniausias variantas. Dėl to išvykau studijuoti į Olandiją, kur beveik viskas yra paremta praktika, ir šiuo sprendimu esu tikrai patenkintas! Dar viena priežastis – tai lyg iššūkis sau. Mano nuomone, norėdamas tobulėti privalai išlipti iš savo komforto zonos (šiuo atveju tai būtų tavo tėvų namai, aplinka, kur viskas pažįstama). Ir visa ta patirtis, kurią gali vėliau panaudoti, yra be galo vertinga!
  • Kodėl pasirinkai būtent šią sritį? Ar sudėtinga mokytis svetima – ne lietuvių kalba?
  • Pasirinkau šią sritį, nes jau seniai pastebėjau, kad be to gyventi negaliu. Visada patikdavo imtis iniciatyvos, mesti naujus iššūkius sau. Taip pat ir mano charakterio savybės tam turėjo įtakos: žmonės sako, kad esu organizuotas, aktyvus, moku suburti žmones aplink save, dėl to tai tapo dar paprasčiau. Kultūra pradėjau domėtis dar visai anksti, būdamas šeštoje klasėje: domino fotografija, įvairūs kultūriniai renginiai, o po metų užsirašiau į teatro pamokas, kur ir susiformavo mano asmenybė. Dėl to galiu būti dėkingas režisierei Živilei Dargytei ir visai trupei. Tad galiu pasakyti, jog mano sprendimui studijuoti būtent šią sritį įtakos turėjo tikrai nemažai veiksnių. Mokytis anglų kalba nesudėtinga, jei tik esi tam tinkamai pasiruošęs. Anksčiau turėjau tokį kompleksą, jog nesijausdavau laisvai, kalbėdamas angliškai, ir tai labai trukdė mano progresui. Žinojau, kad reikia kažką keisti, tačiau vis atidėliodavau, kol galiausiai užsirašiau į anglų kalbos kursus. 1,5 metų ėjau į papildomas anglų kalbos pamokas ir tai man labai padėjo. Tai kainavo daug pastangų ir laisvo laiko, tačiau be šių pamokų užsienyje būčiau pražuvęs, o dabar received_1140828885935268jaučiuosi tikrai laisvai ir galiu pasakyti, jog nejaučiau jokio kalbos barjero, kai atvykau čia. Manau, jog viskas priklauso tik nuo pasiruošimo ir vidinės motyvacijos.
  • Kas labiausiai tave sužavėjo gyvenant Leeuwardene, Olandijoje? O gal yra dalykų, kurie Tave net nustebino?
  • Galiu pasakyti, kad sužavėjo tikrai nemažai dalykų. Žmonės čia visai kitokie: jie labiau atsipalaidavę, paprastesni bei atviresni, visi laisvai reiškia savo emocijas. Visuomenė Olandijoje kitokia nei Lietuvoje, ir tai visai suprantama – jie nepatyrė to, ką patyrė mūsų tėvai ir visa Lietuva, būdama SSRS sudėtyje. Tai galiu pasakyti, jog tas žmonių atvirumas tikrai žavi! Kartais įdomu stebėti ir lyginti visuomenių skirtumus, žmonių charakterius bei gyvenimo būdą.
  • O koks jaunimas Olandijoje? Ar labai daug skirtumų tarp Lietuvos ir Olandijos jaunuolių?
  • Na, kadangi lietuvių jaunoji karta jau užaugo laisvoje Lietuvoje, tai dėl to jų požiūris, charakterio savybės per daug nesiskiria nuo užsieniečių jaunuolių. Kalbant apie motyvaciją mokytis, tai visada bus tokių, tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, kurie geriau praleis pasreceived_1140828645935292kaitą ir pamiegos ilgiau, todėl išties sunku vertinti.
  • Gal jau esi pramokęs olandų kalbos? Jei taip, gal galėtum pasidalinti keliais žodžiais ar frazėmis?
  • Moku gal kokius penkis žodžius, bet norėčiau išmokti daugiau, vis dėlto gyvensiu čia dar trejus metus, tai, manau, tikrai prireiks, nors visi olandai angliškai kalba labai puikiai. Pasidalinti negaliu, nes žinau, kaip frazės tariamos, o ne rašomos.
  • Ką planuoji veikti ateityje? Kokių tikslų sieki savo gyvenime? Ir kaip manai, koks geriausias kelias jų link?
  • Na, planų turiu įvairių, tačiau planuoti dar anksti. Pirmas žingsnis – išsirinkti universitetą, į kurį norėčiau išvykti su mainų programa. Antras – rasti įmonę, kurioje galėčiau atlikti praktiką vienerius metus. Planuoti ilgesniam laikui nenaudinga, nes niekada nežinai, kaip gali pasisukti tavo gyvenimas, kokių pasiūlymų gali sulaukti ir kaip tai pakeis tavo ateitį. Ko dabar norėčiau? Po studijų dar kelerius metus pakeliauti po pasaulį, susipažinti su kitomis kultūromis, žmonėmis, praplėsti savo akiratį ir gauti daug naudingos patirties, kurią vėliau galėčiau panaudoti Lietuvoje. Taip, planuoju grįžti į Lietuvą, konkrečiai į Vilnių, nes mano akyse ši valstybė atsigauna nepaprastai greitai. Matau Lietuvoje labai daug perspektyvų ir galimybių, o tai tik paskatina norą būti to dalimi. Taip pat noriu panaudoti visą sukauptą patirtį ir įpūsti šiek tiek naujo vėjo. O geriausias tikslas tam pasiekti yra vidinė motyvacija, užsidegimas ir, žinoma, pastangos. Kad ir kaip banaliai skamba, kad ir kiek kartų tai esame girdėję (bet neįsigilinę), tačiau privalai mokytis iš visų savo klaidų, nesvarbu, kokia jų kaina bebūtų.
  • Ką galėtum patarti dabartiniams abiturientams ir jaunesniems mokiniams, planuojantiems studijuoti užsienyje?
  • Tikrai pagalvoti, ar yra tam pasiruošę, pasverti galimybes Lietuvoje ir užsienyje, nepamiršti ir finansinės pusės, nes gyventi užsienyje kainuoja tikrai nemažai. Tačiau nuoširdžiai palinkėsiu rasti savo kelią ir specialybę, kuri būtų lyg aistra ir priverstų judėti tolyn!

 

Paulių Lukošių kalbino Emilija Šlajutė, 2e

Savaitė be fizikos kontrolinio – antgamtinis stebuklas, o 4 atsiskaitymai per dieną – tik formalumas arba „Iš 11-okės užrašų“

Posted by on Trečiadienis, 16 gruodžio, 2015

628ohgjwovBandau sugalvoti kažką gilaus ir nuoširdaus, tačiau man dabar galvoje tik mokykla ir pažymiai. Todėl lapas lieka tuščias, net nepaliestas, beveik kaip per kontrolinį. Visi sakė: 11-oje klasėje bus lengviau, pasirinksi dalykus, kuriuos nori, beveik nevaikščiosi į pamokas. Deja, dabar suprantu, kad visi melavo ir nemėlynavo. Nauji veidai, ate ate chemija ir sveika – fizika A, kai savaitė be fizikos kontrolinio – antgamtinis stebuklas, o 4 atsiskaitymai per dieną – tik formalumas. O jokios mokslų fėjos juk nėra, kad padėtum po pagalve namų darbus ir juos atliktų už tave. Mokinaisi ilgai, bet tikriausiai vis tiek nepakankamai. Pažymiai krenta perpus. Dar supratau, kad 7 nėra toks prastas pažymys, o 8 – tikrai gerai, 9 – mokeisi ir supratai. O 10… Ačiū Dievui, yra kūno kultūra ir šokiai, kurie primena, kad tokie pažymiai dar egzistuoja. Tai tiek. Džiaukitės mažiukai, kol nesat 11-okai, miegokit, kiek galit, nes paskui jau viskas, kad ir dabar – miegosiu 5 valandas ir į mokyklą. Viskas iš naujo: kontroliniai, juokai, sprendimai, pertraukos – mokyklos rutina. Sėkmės dvyliktokai, neįsivaizduoju, kaip jūs išgyvenot.

              Kamilė Butkevičiūtė, 3e