Archive for category Gimnazisto požiūris

Bendravimas tarsi stebuklas…

Posted by on Trečiadienis, 23 gegužės, 2018

Trečiadienį, gegužės 16-ą dieną, turėjome galimybę apsilankyti Giruliuose įsikūrusiuose Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių globos namuose ir pradžiuginti vaikus dainomis, linksmais žaidimais ir muilo burbulų fiesta.

Šaunu, kad susirinko gana didelė grupė mokinių iš pirmų, antrų ir trečių klasių. Įžengus pro Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų duris, buvo nedrąsu tiek mums, tiek mažiesiems, tačiau jau po kelių akimirkų visų veiduose švietė šypsenos, žaidėme žaidimus, gaminome lėles iš siūlų, šokome, visi kartu dainavome ir klausėmės dainų, akomponuojamų gitaros akordų. Artimiau susipažinę su vaikais, supratome, kokie jie smalsūs, nuoširdūs, geranoriški, bet drauge trapios ir pažeidžiamos asmenybės, kupinos svajonių. Sužavėjo susidomėjimo kupinos vaikų akys pažvelgus į mums, rodos, įprastą transporto priemonę – sunkvežimį. Supratome, kaip nuostabu būtų pažvelgti į pasaulį mažųjų draugų akimis, matyti stebuklus paprastuose, kasdieniškuose dalykuose. Ir tuomet darsyk įsitikinome, kad šiuolaikinę visuomenę yra sukaustę visiškai nepagrįsti stereotipai, kad vaikų namų globotiniai dažniausiai būna agresyvūs, pikti ir nenuspėjami. Be galo džiaugiamės įgyta patirtimi, suteikusia teigiamų emocijų ir palikusia šiltą prisiminimą mūsų širdyse.

 

Goda Gintalaitė, Saulė Skinkytė, 2d

Kalėdos-tai ne dovanų išpakavimas, tai širdies atvėrimas (Dženisė Mediterė)

Posted by on Pirmadienis, 16 sausio, 2017

2016 m. gruodžio 15 d. „Ąžuolyno“ gimnazijoje vyko kalėdinis ir naujametinis renginys tėvams. Tėveliai, broliai ir sesės susirinko pamatyti kalėdinių stebuklų. Per šią šventę galėjome išvysti mūsų mokyklos chorą, kaip visada sukuriantį didybės jausmą, ansamblius, „Auštros“ šokių kolektyvą,  šokėjus: Dominyką ir Dovilę. Visų tėvelių ir mokinių džiaugsmui vieną šokį sušoko ir mūsų mokyklos mokytojos (tarp jų ir direktorė), audringi plojimai lydėjo jų šokį. Renginį vainikavo paskutinė choro daina su iššovusiais konfeti!

Linkiu, kad visiems 2017 metai būna kloti auksiniais konfeti lapeliais! :)

Kamilė Butkevičiūtė, 4e

Kalėdų laukiant

Posted by on Antradienis, 13 gruodžio, 2016

Ar visi gebėtumėme atsakyti į klausimą, kas yra savanorystė? Be abejo, jog taip. Šiuolaikiniame pasaulyje ši sąvoka tampa vis dažnesnė, vis daugiau žmonių tampa jos dalimi. Visoje planetoje savanoriai yra gerbiami, į juos žiūrima palankiai. Bet ar tikrai visų nuomonė apie gerus darbus darančius žmones yra vienoda? Sutikime, kad ne. Visada atsiranda tokių, kurie smerkia tuos, kurie padeda kitiems be atlygio ir tuo džiaugiasi.

Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiniai taip pat prisideda prie gerų darbų. Vienas iš mūsų žygių ir tapo apsilankymas Girulių vaikų globos namuose.

Atvykę į šiuos namus, kuriame  gyvena likimo nuskriausti vaikai, mes maloniai nustebome, kai pamatėme tikrai geras gyvenimo sąlygas. Teritorija didelė, joje pilna įvairiausių sūpuoklių ir kitų įrenginių, o vieta tiesiog nuostabi! Šie vaikų globos namai įsikūrę šalia miškelio, netoli jūros, tad galėjome išgirsti jūros ošimą ir raminantį medžių šlamėjimą.

Kai tik buvome pasiruošę, mus užplūdo viena po kitos įeinančios mažų vaikų grupelės, 2 – 6 metų  vaikučiai. Jie atrodė kiek išsigandę, žiūrėjo į mus savo didelėmis tarsi stiklinėmis akutėmis ir tyrinėjo mus bei juos supančią aplinką.

Savo programą pradėjome nuo susipažinimo žaidimo, sužinojome vieni kitų vardus. Kai kurie vaikai įsidrąsino akimirksniu, o kitiems prireikė šiek tiek daugiau laiko. Kita  programos dalis buvo skirta patikrinti, kiek šie maži žmogeliukai žino apie Kalėdas. Klausėme įvairių klausimų ir jie žinojo visus atsakymus! Vėliau žaidėme sniego karą, visi tapo dar drąsesni, pakilo nuotaika. Tada piešėme įvairius piešinius, susijusius su Kalėdomis, taip dar labiau suartėjome. Ir galiausiai už tokį malonų jų bendravimą išdalinome dovanėles-sausainius, kurie buvo labai dailiai įpakuoti.

Prie šios mūsų veiklos prisidėjo pirmų klasių mokiniai, taip pat kelios mokinės ir iš ketvirtos gimnazijos klasės. Į šią išvyką lydėjo etikos ir tikybos mokytojos – Laura Inčerauskaitė bei Genutė Overlingienė.

Labai dėkojame visiems, kas prisidėjo prie šios kilnios misijos, kuri praskaidrina nuotaiką ne tik vaikams, bet ir mums.

 

Lukrecija Giedraitytė, 1e

15492500_1087234041386213_3318090975399527828_n 15492445_1087233864719564_1346150167439895572_n 15442229_1087233971386220_1644619955634409628_n 15390814_1087234064719544_78334342310898752_n

Ar sutinkate su Rudyardo Kiplingo mintim: „Jei istorija būtų dėstoma kaip pasaka, ji niekada nebūtų užmiršta“

Posted by on Pirmadienis, 2 gegužės, 2016

        Istorija ir pasaka – du visiškai skirtingi, bet kažkuo panašūs žodžiai. Istorija – tai faktas, o pasaka – svajonė, fantazija, niekada neišsipildžiusi istorija… Vien šis žodis mane panardina į rausvų debesėlių arba cukraus vatos apsuptą pasaulėlį. Kiekvieną mūsų gyvenimo sekundę  mes kuriame istoriją. O mūsų mintys – pasakas. Man labiau priimtina yra pasaka, ji kažko pamoko, bent akimirkai leidžia patikėti gėriu, neišsipildžiusia savąja svajone. Manyčiau, daugelis galėtų papasakoti  „Snieguolę ir septynis  nykštukus“, „Pelenę“, „Eglę žalčių karalienę“, tačiau ne Liublino unijos priežastis ar padarinius. O kodėl? Juk tai mūsų istorija! Iš tiesų  juk taip lengva kurti istoriją ir tapti ja. Kai kam reikia vienos frazės, pavyzdžiui: „Veni, vidi, vici“, kitam- neribotos valdžios, ūsų bei iškeltos rankos. Kažką panašaus padarykite – ir jūs jau istorijos vadovėlyje. Tapkite prezidentu, siekite aukštumų ir kopkite į jas. J Tik nekurkite lagerių, nežudykite žmonių, nors ką čia bepridursi, daugelis taip ir tampa žinomi: Stalinas, Hitleris, Muravjovas…

       O su pasaka viskas sudėtingiau. Taip, taip, sudėtingiau. Tai turi paliesti širdį, tą dvasinį mūsų pasaulį, tą „mažąjį  aš“, kuris yra giliai, giliai viduje nuo pat vaikystės, nesvarbu, kiek dabar žmogui bebūtų metų… O dažniausiai juk pasakos yra perduodamos iš lūpų į lūpas, ne taip, kaip istorija, kuri užrašoma, kad išliktų (būtų neblogai padaryti dar vieną  kopiją, kad neprarastume pusės faktų). Pasakos mūsų gyvenimui  suteikia vilties, svajonių išsipildymo ir galiausiai leidžia patikėti šiuo pasauliu. Ir visiškai nesvarbu, jog nesutiksi septynių  mažų, drūtų vyrukų su „Victoria Secret“ podiumo gražuole arba panelės, bėgančios iš Bekingemo rūmų ir pametančios savo „Louboutin“ batelį, kurį atrastų princas Haris (jis dar nevedęs J). Aš tiesiog noriu pasakyti, kad visiems daug įdomiau klausytis  kažko, kas suteikia šiam gyvenimui laimės bei džiaugsmo. Juk mus tikrai sudomintų toks pasakojimas: „Štai  seniai, bet ne per seniausiai, gyveno toks mažutis prancūzas su la-a-a-bai dideliais siekiais savo gyvenime- užkariauti visą pasaulį! Jis patyrė begales nuotykių, nužygiavo į Egiptą, Rusiją, net Lietuvoje buvo paviešėjęs, norėjo Onos bažnyčią išsivežti. Ne visada jam sekėsi, bet jis nenuleido rankų ir stengėsi įvykdyti savo užmojus. Deja, neturėjo saiko ir nesuprato, kada laikas sustoti ir nepervertinti savo jėgų. Veiksmo ir atoveiksmio dėsnis veikia ir čia. Todėl savo paskutines gyvenimo dienas praleido vienišas tolimoje saloje…“

               Ir mes, skaitydami pasakas, įsivaizduojame save kaip tą didvyrį,  kovojantį su slibinu, bet, deja ne sukilimo vadą, kuris, nors ir pateko į  istoriją, buvo pakartas. Kiekvienas turime savo istoriją, ji išskirtinė ir nepakartojama, kaip ir pasakos. Mes mėginame išspręsti visas problemas, padaryti tą dieviškąjį stebuklą be burtų lazdelės  kiekvieną mielą dieną, kad pabaiga būtų kaip pasakose: „Jie gyveno ilgai ir laimingai“. Jeigu mes pasakotume istorijas, savo kalba suteiktume viltį ateičiai, istorija įgytų kitą vertę, ne tik praeities įvykių,  ji pereitų į kitą dimensiją. Pasiektų mūsų dvasines vertybes, o ne tik žemiškąsias. Iš dulkės pavirsim į dulkę, kažkada kūrusį istoriją žmogų: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,/ Ir niekas manęs neminės!”

 

Kamilė Butkevičiūtė, IIIe

Kodėl verta būti mokytoju?

Posted by on Penktadienis, 29 balandžio, 2016

dfe8dba5fa1603c8fd3b8b7c9f74c8250d35f530
Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime pabūname vis skirtingame amplua: kūdikis, mokinys, studentas, darbuotojas arba darbdavys, senjoras, – tik šie periodai visiems skirtingai klostosi. Drįsčiau teigti, jog bene svarbiausias gyvenimo etapas yra mokykla, joje mes praleidžiame net dvylika savo gyvenimo metų. Tų, kurie mūsų vystymuisi patys svarbiausi, efektyviausi. Mokykloje formuojame savo asmenybę, sužinome, kas mums sekasi, o kas ne, įgyjame teorinių žinių ir dar daugybę gebėjimų, kuriuos pritaikome vėlesniais metais. Bet pripažinkime: patys to neatliekame, daug padaro už mus mokytojai – daug labiau matę gyvenimo ir supratę, jog jį skirs vaikų asmenybėms ugdyti. Taigi kuo vertingas, naudingas mokytojo darbas, kodėl jis reikalingas, ar verta būti mokytoju?

Pirmiausia mokytojas visada bendrauja su jaunais žmonėmis, kurie dar nėra ,,sugadinti“ gyvenimo, veržlūs, siekiantys tikslo, dažniausiai motyvuoti ir užsispyrę, todėl mokytojas irgi ką nors iš tokių žmonių pasiima. Pavyzdžiui, jis visada turi būti jaunatviškas, domėtis naujausiomis technologijomis ir jų pažanga, nuolat tobulėti, nes šiais laikais mokinys bet kada gali užduoti  klausimų, kurie nebus iš parengtos mokymosi programos. Žinoma, tikras iššūkis mokinį  sudominti: sausą informaciją pateikti įdomiai ir suprantamai.   Toks pedagogas atrodys visada jaunas bei bus autoritetas  mokiniams, jį gerbs ir galbūt atsiras tokių, kurie norės ateityje būti tokie, kaip jų mokytojas, nes dažniausiai vaikų autoritetai yra iš artimiausios jų aplinkos.

Nė viena valstybė neišsilaikys be mokytojų, nes asmenys, neturintys išsilavinimo, negalės vadovauti ir vystyti bei kelti šalies gerovės.  Todėl ši profesija, mano manymu, yra ypač svarbi, juk mokytojas  atsakingas už išsilavinusios kartos išugdymą. Mokytojas turi būti atsidavęs, supratingas, šiuolaikiškas, protingas, linksmas, kartais turi tapti psichologu, aktoriumi, o  kartais privalo „susidoroti“ su prastesniais mokiniais (atsisakančiais mokytis, daryti namų darbus), jam reikia laviruoti ir pasistengti, kad noras mokytis būtų didesnis. Dėl šių priežasčių  manau, kad mokytojo profesija yra nelengva, bet įdomi.

Įdomi, nes mokytojas, davęs kontrolinį darbą, kažkokį patikrinimą, gali pastebėti, kiek pastangų įdėjo, kiek mokinys dėl to stengėsi, kas buvo mokiniui įdomu ir kas visiškai nepatiko. Taip susipažįsti su jaunuoliu, gali daryti prielaidų apie savo darbą. Kaip nuostabu būna mokiniui, kai jis yra pagiriamas, kai pedagogas džiaugiasi jo pasiekimais ir pataria, kur reikėtų pasistengti ir kaip mokytis.  Tie mokytojai, kurie sako, kad mokiniai mokytis nemoka, bet nepataria, kaip tai daryti, sulaukia antipatijų.teacher

Taigi mokytoju būti yra sudėtinga, bet  garbinga, smagu ir gera. Tu pamatai, kaip mąsto jauni žmonės, pats nuolat mokais ir iš jų  ir tiesiog tobulėji, daug atiduodi, kažkiek pasiimi, nuolat bendrauji. Labiau išmoksti bendrauti su savo vaikais, juos supranti. Senatvėje pagyvenę žmonės, kurie anksčiau buvo mokytojai, yra  labiausiai išprusę, malonūs, mokantys bendrauti. Žinoma, pedagogo darbas yra ypač sunkus, bet o kas gyvenime yra lengva?

Gabrielė Bračkutė, 3e