Kovo 11-osios minėjimas „Ąžuolyno“ gimnazijoje

Ketvirtadienis, kovo 23, 2017 Posted by

Kovo 10 dieną mūsų mokykloje vyko „Patriotiškiausios dainos“ konkursas ir protų mūšis, skirtas Kovo 11-ajai paminėti. Konkursą ir viktoriną, skatinančią nepamiršti kovo 11 dienos įvykių, organizavo Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokinių parlamento nariai. Po keturių pamokų savo dainavimo įgūdžius išmėginti į aktų salę sugužėjo mokyklos jauniausieji – pirmų, antrų klasių mokiniai. Renginio pabaigoje buvo apdovanotos dvi originaliausiai, masiškiausiai ir nuoširdžiausiai pasirodžiusios klasės. Šiame konkurse geriausiai pasirodė 1e klasė, kuri atliko trijų dainų – „Pagaminta Lietuvoje“, „Lietuva“, „Palinko liepa šalia kelio“- miksą ir 2b klasė, sužavėjusi Eglės Sirvidytės daina „Mano namai“.
Mokyklos vyresnieji taip pat paminėjo Kovo 11-ąją, tačiau ne dainomis, o žiniomis apie Lietuvą. Po šešių pamokų trečiokų, ketvirtokų komandų nariai susirinko varžytis tarp klasių, patikrinti žinias apie Lietuvą. Viktoriną, kurios pagrindinis tikslas buvo įkvėpti domėtis savo kraštu ir jo istorija, sudarė trys turai iš 10 klausimų. Turų temos – klasikinė lietuvių literatūra, vaizdiniai ir lietuviški garso takeliai. Renginio pabaigoje po susikaupimo reikalaujančių ir prisiminti jau girdėtus dalykus priverčiančių klausimų paaiškėjo, kad protų mūšyje geriausiai pasirodė 4b ir 4d klasių komandos.
Džiugu, kad mūsų mokyklos mokiniai noriai ir vieningai dalyvavo renginiuose – „Patriotiškiausios dainos“ konkurse bei protų turnyre. Tikiuosi, visi dalyvavusieji, kaip ir aš, įdomiai, linksmai ir naudingai praleido laiką paminėdami vieną iš svarbiausių dienų Lietuvos istorijoje – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Kazys Žitkus, 1c

DSC_8076 DSC_8109 DSC_8136 DSC_8140 DSC_8151 DSC_8155

Proginis kūrinys gimnazijai. G. Gintilaitė (1 d) „Laiškas mokyklai“

Pirmadienis, kovo 20, 2017 Posted by

DSC_5317

Proginis kūrinys gimnazijai. Rašinys – „Po aštuonių viena“

Penktadienis, kovo 17, 2017 Posted by

Štai jau baigiasi savaitgalis – tos dvi trumpos poilsio dienos. Sekmadienio vakarą, atlikdamas pirmadienio namų darbus ir dėdamasis knygas į kuprinę, pradedi jausti mokyklos dvasią ir nežinai, ar labiau lauki pirmadienio, ar graužiesi, kad savaitgalis baigėsi. Užsivedi žadintuvą, nors žinai, kad tikrai nustatytu laiku neatsikelsi, ir atsidusęs užmiegi. Atsikėlęs neskubi, juk tik pašoksi ir jau gali išeiti. Galiausiai atsikėlus laikrodis degina akis – vėluoju!

Jau paspartini žingsnį, mokykla vis arčiau, arčiau… Apžiūri mokyklą, tuščia, nejauku. Galvoji – nejaugi vėluoju? Žiūri į laikrodį – velnias, po aštuonių viena. Trūkt už durų rankenos – jos nė krust. Ieškai piniginės kišenėje (bilietas juk joj) ir matai pro langą praeinančios  mokytojos kaltinamą žvilgsnį. Jis primena, kas tavęs laukia. Priglaudi piniginę, trauki į save rankeną – nieko. Priglaudi ir vėl, tik šįkart smarkiau, vėl trukteli – nieko. Pradedi burnoti spyną, betraukdamas kortelę, ją priglaudi ir pagalvoji „Sezamai, atsiverk!“ Pypt! Suveikė! Greitai trūkteli duris, įleki į vidų. Kojos pačios skuba link rūbinės. Ir staiga pradedi šypsotis : žiū, rūbininkė, geroji fėja, išėjusi iš rūbinės tolokai tiesia žetonėlį tau ir ragina: „Renkis greičiau, vėluoji!” Padėkoji, pasuki prie laiptų. Pasižiūri į viršų ir nesupranti, kodėl pirmoji pamoka ketvirtajame aukšte? Lipi praleisdamas kas antrą laiptelį ir mąstai: „Na, tai dėl ko vėluoju, gal autobusas kaltas, gal raktai, šuo?“ Tačiau tikrai žinai, jog nereikėjo voliotis tas penkias minutes, keltis po pirmo žadintuvo signalo. Atveri kabineto duris, jau sakai „Čia dėl…“ bet matai – niekam neįdomu, net mokytoja dar nepakilus nuo kėdės. Tyliai nupėdini prie savo vietos, atsisėdi ir pradedi diskusiją su suolo draugu. Temos keičiasi, kai kurios kartojasi, bet staiga nužvelgi klasę ir tavo akys susikerta su mokytojos. Staiga supranti, kodėl jos piktos, ir nustoji kalbėtis –  nieko, pakentėsiu kelias minutes…

Atlikdamas užduotis galvoji apie kitas šios savaitės pamokas, prisimeni fizikos, matematikos kontrolinį, chemijos laboratorinį darbą. O varge! Juk  anglų kalbai reikėjo padaryti keletą pratimų! Nieko, anglų kalba dar už kelių pamokų, spėsiu susirasti kas atlikęs ir nusirašyti.

Per savaitę dauguma pamokų kartojasi, pavyzdžiui, matematika. Kaskart atsivertus sąsiuvinį ir pradėjus rašyti pasipila milijonai skaičių, formulių, figūrų, jos ima maišytis tarpusavyje, kol tu pradedi nieko nebesuprasti ir pasiduodi murmėdamas, jog to gyvenime tikrai neprireiks! Daug kam taip būna ir penkiose per savaitę lietuvių kalbos pamokose. Bet iš tikrųjų, koks skirtumas, ar parašysiu kablelį ar brūkšnį? Dažnai pradedi laukti tų pavienių pamokų, kaip antai, ekonomikos. Pertraukoje prieš ją galvoji, gal kokią naują „varkę“ išmoksi ar sužinosi kažką nauja apie „bitcoinus“?

Besėdėdamas istorijos pamokoje ir besiklausydamas apie įvairius karus jauti, kad kažkas vibruoja. Pasižiūri į savo telefoną – vakarykštis praleistas skambutis nuo mamos, žinutė nuo ryšio operatoriaus –  ir supranti – tai tavo pilvas prašosi maisto. Pradedi svarstyti, kur ir ką valgysi: eiti į bandelinę, į „Maximą“, o gal į valgyklą? Deja, tuščia piniginė nusprendžia už tave.

Na, ir štai paskutinė pamoka. Nieko baisaus, tai tik… tik geografija! O ne, juk nieko nesimokiau! Visą pamoką įdėmiai klausaisi, ką pasakoja mokytoja, vis dirstelėdamas į laikrodį, skaičiuodamas likusias pamokos sekundes. Ir  ateina tas pamokos laikas. Širdis pradeda plakti greičiau, paskutinį kartą nuryji seiles ir įdėmiai klausaisi mokytojos sakomus vardus tų, kurie eina atsakinėti, taip pat paslapčia besimelsdamas, jog tai nebūtum tu. Jau išgirsti savo vardo pirmą raidę, bet vardas kitas, ne tavo. Šiandien pasisekė.

Pagaliau išgirsti paskutinį skambutį – pamokos baigėsi. Lengviau atsidūsti, pasiimi striukę ir pėdini į stotelę. Tačiau grįžus namo jau pradedi ruoštis kitai dienai. Juk savaitė tik prasideda.

 

Aleksandras Inčiūra, 2b   

Proginis kūrinys gimnazijai. Rašinys – „Aš ir gimnazija“

Penktadienis, kovo 17, 2017 Posted by

„Ąžuolyno gimnazija“. Tai tik įprasta ugdymo įstaiga? Tai tik vieta, kur rengiamės gyvenimui? Ne. Tai yra didelė mūsų gyvenimo dalis. Tai yra vieta, kurioje formuojamas augančios kartos mąstymas ir vertybės. Tai vieta, į kurią mes einame kiekvieną rytą saulei dar nepakilus rūškanais veidais, tačiau žinodami, kad čia kuriamės savo ateitį. Tai yra vieta, kuri visam laikui paliks gilų įspaudą mūsų širdyse.

Pagalvojusi apie gimnaziją visada nusišypsau ir pradedu mąstyti apie klasės draugus, kurie, kaip ir aš, ieško savo gyvenimo kelio, apie mokytojus, kurie mums į protą tarsi geležinėmis vinimis kala išmintį, žadina aistrą bei užsispyrimą, mąstau apie kiekvieną žmogų, kuris, kad ir kokias pareigas užimtų mokykloje, bet bent kažkiek prisideda prie mūsų ateities kūrimo. Staiga pajuntu neapsakomą jausmą, tarsi laimę ir vidinę ramybę kartu. Aš esu labai laiminga, kad turiu galimybę mokytis čia. Žinoma, nemažai mokinių pabrėžia, kad mokytis yra sunku ir jaučiamas spaudimas dirbti kuo daugiau. Tačiau dauguma iš mūsų nesupranta, kad tai yra tarsi grūdinimas, „šaltas dušas“. Grūdinimas ateičiai, kuri mums pateiks dar labai daug staigmenų ir išbandymų.

Mąstant apie sunkumus gimnazijoje mintyse iškyla griežčiausių mokytojų siluetai. Kiekvienas iš mūsų mokytojus suskirsto į grupeles. Štai šie mokytojai sugeba įkvėpti, per jų pamokas tiesiog visi prisipildo jėgų ir energijos. O štai šie mokytojai patys pikčiausi. Per jų pamokas nei pelytė sucypti negalėtų. Bet tokį skirstymą galima suprasti. Juk tikriausiai nesusimąstome, kiek daug savęs mokytojai atiduoda mums. Kiekvienam. Visi mokytojai, nesvarbu ar griežti, ar atlaidūs, atplėšia po dalelę savęs ir išdalina mums. Ir visai nepaiso, ar tu mokinys, aplink kurį skraido gėrio angeliukai, ar mokinys, kuriam galvoje skersvėjai švilpauja.

Tarsi pro žiūronus žvilgteliu į tolimą ateitį ir klausiu savęs – kas bus? Kas bus, kai žengsiu paskutinius žingsnius gimnazijoje, kai turėsiu pakelti dar niekad tiek naštos nejautusią ranką ir pamoti „Ąžuolynui“? Ar aš jau būsiu pasirengusi lipti ant aukštesnio gyvenimo laiptelio? Ar nesuklupsiu pusiaukelėje? Tačiau į šiuos klausimus gali atsakyti tik visagalis valdovas laikas. Bet šią minutę žinau viena – kai ateis metas, kada turėsiu jausdama širdgėlą širdyje ištarti atsisveikinimo žodžius mokyklai, mano mintyse ir širdyje liks visi mokytojai, kurie ugdė mane kaip asmenybę ir ištiesdavo ranką sunkiomis akimirkomis, draugai, kurie visada liks mano gyvenime, na, ir žinoma, pats „Ąžuolynas“, kuris visada nušvies mano sielą ir mintis.

 

Giedrė Latakaitė, 2c

PRANAS BUTKUS, gimnaziją baigęs 2008 metais

Penktadienis, kovo 17, 2017 Posted by

pranas butkus    Didelės pastangos mokytis mokykloje man padovanojo ne tik raudoną diplomą, bet ir galvos skausmą renkantis, ką toliau studijuoti. Patiko ir sekėsi fizika, matematika, informacinės technologijos ir daug kitų dalykų, tad pasirinkimų tolesnei veiklai buvo daugybė! Vis dėlto tikriausiai modernus informacinių technologijų įvaizdis bei nuolatinė kompiuterių pažanga nulėmė mano apsisprendimą gyvenimą sieti su informacinėmis technologijomis, tad pasirinkau informatikos bakalauro studijas Kauno technologijos universitete.

Dar prieš prasidedant studijoms sulaukiau kvietimo mokytis KTU sustiprintų studijų grupėje. Čia kartu su kitais geriausiai abitūros egzaminus išlaikiusiais fizinių mokslų studijų programų pirmakursiais sustiprintai mokiausi aukštosios matematikos bei fizikos,  taip pat papildomai ir taikomosios psichologijos. Likusiu laiku su kitais informatikos studentais lankiau standartines savo studijų programos paskaitas. Po pirmo kurso, norėdamas daugiau laiko skirti savo specializacijai, aš iš sustiprintos studijų grupės perėjau į standartinį informatikos kursą ir netrukus su kitais kurso draugais ir vienam gerbiamam dėstytojui patarus laisvalaikiu įnikau į kompiuterinio žaidimo kūrimą. Ši smagi veikla man davė daug praktinių kompiuterių programų bei konkrečiai žaidimų kūrimo patirties. Būdamas ketvirtame kurse taip pat dirbau įmonėje „Agmis“, kur gavau progą prisiliesti prie realių projektų vystymo bei atlikau baigiamąją studijų praktiką. Už puikius mokymosi rezultatus ir užsitikrinęs rekomendacijas minėtose bei kitose papildomose veiklose studijų KTU metu sugebėjau „surinkti“ tikrą mokslo stipendijų kolekciją: prezidento K. Griniaus vardo stipendiją, daugybę kartų iš eilės gautą Rektoriaus skatinamąją stipendiją bei vienkartinę P. Kazicko vardo stipendiją. Šią seriją simboliškai pabaigė ir pats bakalauro studijų diplomas su pagyrimu.

Studijoms Kaune einant į pabaigą ir bemąstant apie tolesnį kelią aš suvokiau, jog esu pasirengęs bei norėčiau studijas tęsti užsienyje. Dėl palankių studijų finansavimo ir stipendijų galimybių bei širdžiai kultūra artimų šalių pasirinkau Erasmus Mundus magistro studijų programą „NordSecMob – Security and Mobile Computing“ (tikriausiai būtų verčiama kaip „Apsauga ir mobilieji skaičiavimai“). Pagal šią programą aš vienus metus studijavau Suomijos Espo mieste esančiame Aalto universitete bei dar metus Trondheime esančiame Norvegijos technologijos ir gamtos mokslų universitete. Šiuo laikotarpiu gavau progą patyrinėti šiaurietiškas kultūras bei gamtą, išmėginti save svetimoje aplinkoje, atlikti profesinę praktiką Aalto universitete bei susipažinti su daugybe įdomių ir labai skirtingų žmonių. Studijas vėl baigiau su pagyrimu, tik šįkart gavau net du diplomus – iš abiejų universitetų.

Po magistro studijų vėl sukau galvą, ką noriu toliau veikti bei kur gyventi. Tuo metu gerai suvokiau savo siekį įgyti daugiau patirties dirbant su didelėmis IT sistemomis. Galvodamas apie įvairius Europos miestus, į svarstymus įtraukiau ir Vilnių, visada mane žavėjusį miestą, kuriame taip niekad ir nebuvo tekę gyventi. Šie kriterijai bei greičiausiai užsienyje patirtas tėvynės ilgesys nulėmė, kad grįžau dirbti į Vilniuje esančią tarptautinę skaitmeninės reklamos administravimo paslaugų įmonę „Adform“, kurioje, pakeitęs kelias komandas bei paaugęs nuo jaunesniojo programuotojo iki programuotojo, o vėliau pervadintas į programinės įrangos inžinierių, dirbu iki šiol. Dirbdamas šioje įmonėje įsitikinau, kad protingų žmonių bei iššūkių dirbant su sudėtingomis moderniomis kompiuterinėmis sistemomis ir šiuolaikinėmis technologijomis galima nesunkiai rasti ir Lietuvoje. Darbas čia man vis dar yra įdomus ir, kaip rinkdamasis IT sritį ir numačiau, reikalauja daug papildomo domėjimosi technologijomis bei skaitmeninės reklamos sritimi.

Taigi, šiuo metu mano didžiąją gyvenimo dalį užima profesija: daug dirbu ir skaitau profesines knygas bei kitų formų literatūrą. Be to, labai džiaugiuosi, kad nuo šių metų atrandu laiko ir taip mylimai, tačiau nuo „Ąžuolyno“ laikų primirštai veiklai – dainavimui – esu geriausio mišraus Lietuvos choro „Bel Canto“ narys. Visi šiame chore esame mėgėjai, tačiau į dainavimą žiūrime rimtai bei turime didelių ambicijų. Lygiai taip pat rimtai ir ambicingai žiūriu į visas savo esamas ir ateities veiklas, tačiau šiame gyvenimo tarpsnyje ateities įvykių nebeskubinu: užsiimu tuo, kas man patinka, nesėdžiu vietoje, o kaip viskas bus ateityje, parodys laikas.