Archive for gegužės, 2018

Bendravimas tarsi stebuklas…

Posted by on Trečiadienis, 23 gegužės, 2018

Trečiadienį, gegužės 16-ą dieną, turėjome galimybę apsilankyti Giruliuose įsikūrusiuose Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių globos namuose ir pradžiuginti vaikus dainomis, linksmais žaidimais ir muilo burbulų fiesta.

Šaunu, kad susirinko gana didelė grupė mokinių iš pirmų, antrų ir trečių klasių. Įžengus pro Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų duris, buvo nedrąsu tiek mums, tiek mažiesiems, tačiau jau po kelių akimirkų visų veiduose švietė šypsenos, žaidėme žaidimus, gaminome lėles iš siūlų, šokome, visi kartu dainavome ir klausėmės dainų, akomponuojamų gitaros akordų. Artimiau susipažinę su vaikais, supratome, kokie jie smalsūs, nuoširdūs, geranoriški, bet drauge trapios ir pažeidžiamos asmenybės, kupinos svajonių. Sužavėjo susidomėjimo kupinos vaikų akys pažvelgus į mums, rodos, įprastą transporto priemonę – sunkvežimį. Supratome, kaip nuostabu būtų pažvelgti į pasaulį mažųjų draugų akimis, matyti stebuklus paprastuose, kasdieniškuose dalykuose. Ir tuomet darsyk įsitikinome, kad šiuolaikinę visuomenę yra sukaustę visiškai nepagrįsti stereotipai, kad vaikų namų globotiniai dažniausiai būna agresyvūs, pikti ir nenuspėjami. Be galo džiaugiamės įgyta patirtimi, suteikusia teigiamų emocijų ir palikusia šiltą prisiminimą mūsų širdyse.

 

Goda Gintalaitė, Saulė Skinkytė, 2d

Svajonės link…

Posted by on Antradienis, 15 gegužės, 2018

daumantas

Pakalbinau mūsų mokyklos buvusį mokinį Daumantą Banį, kuris šiuo metu studijuoja Škotijoje. Studijuodamas dar tik pirmuosius metus, jis visus stebina savo originalumu ir gebėjimais kurti. Tad jei jums trūksta paskatinimo ar daugiau žinių apie studijas – pulkite skaityti!

  1. Kodėl nusprendei studijuoti skaitmeninį dizainą? Galbūt tai buvai suplanavęs jau seniau?

Su dizainu pradėjau „draugauti“ prieš maždaug penkerius metus. Su laiku tai tapo mano hobis, vėliau pradėjau svarstyti net ir apie dizainerio karjerą. Deja, nė vienas dalykas mokykloje (nepykit, mielos mokytojos) tiek manęs nedomino, kad norėčiau su tuo sieti savo ateitį. Buvau tikras, kad noriu dirbti kūrybinį darbą. Svarsčiau apie marketingą, bet kadangi turėjau šiek tiek praktikos kurdamas svetaines, mob. aplikacijų dizainą, nusprendžiau nesiblaškyti ir pasirinkti tai, kas jau patinka ir apie ką dar daugiau norėčiau išmokti. Angliškai mano studijų programa vadinasi Digital Interaction Design, sunku net anglų kalba paaiškinti, ką tai konkrečiai reiškia, bet labai trumpai ir galbūt suprantamai paaiškinsiu –  pabaigęs tokias studijas turėčiau gebėti kurti  „webus“ ir „appsus“ (svetaines ir mobiliąsias programėles), kurie aiškiai veikia, kuriais lengva ir patogu naudotis, teikia naudą tiek vartotojui, tiek jos kūrėjams. Į tai įeina ne tik vizualinio dizaino kūrimas,  taip pat tyrimų, apklausų, testavimų vykdymas ir kt. Galbūt nevisiškai teisingai, bet mėgstu savo specialybę („User Interface and Experience designer) apibūdinti grafinio dizaino, marketingo, psichologijos ar net kartais ir šiek tiek programavimo mišiniu.

  1. Kodėl pasirinkai studijas užsieny?

Iki dešimtos klasės net negalvojau apie studijas užsienyje, bet artėjant dvyliktai klasei supratau, kad būtent tokios programos Lietuvos universitetuose tiesiog nėra. Tada nusprendžiau nelikti Lietuvoje ir ieškoti programos, kuri siūlytų tai, ko ieškau. Svarsčiau apie studijas Danijoje arba Škotijoje vien dėl nemokamo mokslo,  palyginęs universitetų ir programų aprašymus pasirinkau studijuoti Dundee universitete, Škotijoje.

  1. Ar buvo sunku prisitaikyti prie pačios aplinkos, pradėti komunikuoti vien anglų kalba?

Dėl aplinkos pakeitimo visiškai nesirūpinau, net nebuvo tokios baimės, bet kokiu atveju stojant į Vilnių, Kauną ar į užsienį reikėtų ją pakeisti. Kas kėlė nerimą, tai anglų kalba. Mokėjau anglų kalbą neblogai, gal geriau nei vidutiniškai, bet toli gražu nekalbėjau laisvai, nežiūrėdavau kas vakarą angliškų filmų ir neskaitydavau angliškų knygų. Gandai, kad „su škotais dėl jų akcento nesusikalbėsi“, drąsos irgi nepridėjo. Bet tik nuvažiavęs supratau, kad nebuvo dėl ko jaudintis. Nors mano universitete didžioji dalis – škotai, bet su visais susikalbu be problemų. Jei  kartais ko nesuprantu, tikrai su mielu noru jie pakartos ar net paaiškins žodį, kurio nesupratau. Jie net žavisi visais užsieniečiais,  kad kalbame daugiau anglų nei savo gimtąja kalba. Paskaitose visiškai nėra problemų suprasti dėstytojus, o jei ką nors „praleidžiu pro ausis“, tai visada galiu rasti visą studijų medžiagą internete.

  1. Ar tavo universitetas gali pasiūlyti tau naujų galimybių? Ar patinka jame studijuoti?

Dabar man įvadiniai metai, bet, kalbant atvirai, tikėjausi iš jų daugiau. Susipažįstame su daug įvairių technikų, gauname įvairių ir įdomių užduočių, bet viskas vyksta žymiai lėčiau, nei tikėjausi. Galbūt man taip atrodo, nes turėjau gana stiprius pagrindus prieš stodamas, kitiems studentams gal taip neatrodo, nežinau. Antras kursas turėtų būti konkrečiai susijęs su mano pasirinkta programa, tai tikiuosi, kad kitais metais viskas intensyvės ir bus labiau susiję.

O galimybių universitete labai daug: pilna visokių bendruomenių-būrelių: nuo maisto gaminimo iki kompiuterinių žaidimų. Taip pat siūlomas labai gausus sporto būrelių pasirinkimas: nuo fechtavimosi iki slidinėjimo snieglentėmis ar plaukimo baidarėmis. Pats pradėjau lankyti tenisą – sportą, kurį norėjau išmėginti ilgą laiką. Taip pat yra daug įrangos ir dirbtuvių patalpų pačiame universitete: 3D spausdintuvai, medžio, metalo, kietojo putplasčio dirbtuvės, graviravimas lazeriu, profesionali vaizdo bei garso įrašymo technika ir dar daugiau, kurių net neišbandžiau pats. Žodžiu, universiteto inventorius labai gausus, galima rasti visko bet kokiam projektui.

  1. Straipsnyje esi labai giriamas dėl savo naujai sukurtos programėlės. Ar tai pareikalavo daug tavo laiko ir pastangų norint įgyvendinti šią idėją? 

Prieš kelis mėnesius Adobe kompanijos dizaino konkurse laimėjau metinę visų jų programų narystę bei naują MacBook kompiuterį. Besinaudodamas juo sukūriau nemokamą dizaino elementų biblioteką (angl. „UI Kit), kuria pasidalinau su Adobe XD programos komanda, norėdamas padėti jiems už minėtąjį prizą. Jie labai dėl to apsidžiaugė, paėmė iš manęs interviu bei apie mano darbą ir mane parašė straipsnį savo bloge. Sunku sekti laiką, kai ką nors kuri, nesiekdamas nieko iš to uždirbti. Be abejo, keliasdešimt valandų prie dizaino kūrimo praleidau, bet tikrai pastangos neliko neįvertintos :)

Straipnis: https://theblog.adobe.com/explord-free-ui-kit-everything-need-build-blog-social-media-apps-adobe-xd/

  1. Galbūt turi kokių nors patarimų gimnazistams, žinantiems, ką jie norėtų studijuoti, bet bijantiems, jog tai gali būti jiems nepasiekiama ar per sunku?

Patarimų, žinantiems, ką nori studijuoti, manau, nereikia, jiems jau ir taip pasisekė, kad žino :). Didžiausias darbas – išsirinkti programą – jau padarytas, beliko tik pasirinkti universitetą ir susikrauti lagaminus. Patarimai reikalingesni tiems, kurie dar nežino, ką nori veikti. Idealu, jei apie studijas pradedama mąstyti dar prieš pasirenkant modulius trečioje ir ketvirtoje klasėje. Mano didžiausias siūlymas – neapsiriboti mokykloje mokomais dalykais, jei iki šiol iš jų niekas nesudomino, vargu ar sudomins vėliau. Nereikia tikėtis „nušvitimo“ ir laukti, kol kas nors  pasiūlys, ką veikti po mokyklos. Tiesiog reikia domėtis, internetas – patikrintas dalykas :). Gal kažkam užteks perskaityti kokio nors darbo skelbimo aprašymą, kad galėtų nuspręsti savo ateitį. Aš pats dizainą „atradau“ žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Tuo metu tikrai negalvojau, kad po kelerių metų būtent šioje srityje mokysiuos ir dirbsiu. O dėl studijų užsienyje tai rekomentuoju vien dėl to, kad tikrai reikės labai daug kartų „perlipti per save“: kartais, nors dažniausiai visada, būna baisu, bet tikrai tokia patirtis neįkainojama.

  1. Ar planuoji grįžti į Lietuvą ir čia tęsti savo sėkmingus darbus?

Tikrai taip. Nors Škotijoje tikrai nesijaučiu blogai, bet vis tiek Lietuva, ypač lietuvių kalba, traukia čia atgal labiausiai. Jau ir šią vasarą grįžau į Lietuvą, šiuo metu aš,  kaip produkto dizaineris, atlieku praktiką Vinted įmonėje, didžiausiame lietuvių startuolyje. O iš tikrųjų daug apie ateitį negalvoju, bet vienas iš potencialių variantų pabaigus studijas būtų grįžti gyventi į Lietuvą ir dirbti su užsienio klientais.

Mano dizaino darbai:

https://dribbble.com/daumantas

https://www.behance.net/banysdaumantas

Daumantą kalbino Simona Šimkutė, 3a

 

Užsienio spaudos straipsnis:

https://theblog.adobe.com/explord-free-ui-kit-everything-need-build-blog-social-media-apps-adobe-xd/

 

Choro „Atžalynas“ pažintis su Kauno įžymybėmis

Posted by on Antradienis, 15 gegužės, 2018

Š.m. gegužės 3-ią  dieną mokyklos choras „Atžalynas“ vyko į Kauną, į pažintinę kelionę, kurią organizavo choro vadovė Jolanta Vyšniauskienė ir ansamblio vadovė Diana Jakubauskienė. Aplankėme Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejų, susipažinome su jo kūryba ir biografija iš arčiau, kūrėme įvairias interpretacijas stebėdami Čiurlionio piešinius, klausydamiesi jo muzikinių kūrinių. Taip pat turėjome galimybę aplankyti Kauno valstybinio muzikinio teatro užkulisius ir susipažinti su veikla, kuri yra neatsiejama sudedamoji kūrybinio etapo dalis ir be kurios spektakliai neįvyktų. Kelionę vainikavo operetė „Misteris X“, kuri visiems paliko labai gerus įspūdžius ir atsiminimus.

 

Gabrielė Jasaitė, 3d

31922631_10214245748476113_8617738187344707584_n 31901781_10214243070329161_2851930538778820608_n 31841830_10214245730715669_2520923641273647104_n

Tegul skamba lietuviška daina…

Posted by on Pirmadienis, 7 gegužės, 2018

Gražią balandžio 27-osios popietę gimnazijoje vyko lietuviškos estradinės dainos festivalis-konkursas „Draugai draugams“, kurį organizavo muzikos mokytoja metodininkė Diana Jakubauskienė.  Į penktąjį – jubiliejinį – festivalį sugužėjo dalyviai iš įvairių Klaipėdos apskrities gimnazijų. Išgirdome Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos, Klaipėdos „Vėtrungės”, Vytauto Didžiojo, „Varpo” gimnazijų ir, žinoma, mūsų , „Ąžuolyno” gimnazijos, dainorėlius.
Moksleiviai atliko šiuolaikiškas, unikalias ir mielas širdžiai lietuviškas dainas, o solistų, duetų, vokalinių ansamblių pasirodymus stebėjo kompetentinga  vertinimo komisija. Konkurso metu su publika maloniai bendravo 2d  klasės mokinys Jokūbas Bazilius, o festivalį vainikavo ir dalyvius pertraukos metu linksmino ypatingi svečiai- moksleivių grupė „WAY” (vadovas Rolandas Babraitis) iš Kauno Jono Jablonskio gimnazijos.
Galime pasidžiaugti mūsų gimnazijos  solistės Paulinos Skrabytės bei Agnės Valaitytės ir Rūtos Aleksejūnaitės dueto  pasirodymais, merginos laimėjo prizines vietas! Tačiau svarbiausias laimėjimas – festivalio-konkurso plėtra ir puoselėjimas, juk nieko nėra gražesnio už tyrą lietuvišką žodį ir melodingas moksleivių dainas.

Šarlota Galinauskaitė (2e) ir   Jokūbas Bazilius 2d                                                                                          Nuotraukos – Lukrecijos Giedraitytės, 2e

Esu perfekcionistė, todėl ir kūryboje negalioja pasakymas: „Ai, bus gerai“

Posted by on Trečiadienis, 2 gegužės, 2018

23561810_890186171141460_1503875296624678964_nNuo šių mokslo metų pradžios mūsų gimnazijos bendruomenę papildė dar viena pedagogė – režisierė bei teatro mokytoja Aiva Urbšienė. Tęsdama gimnazijos tradiciją, kuri leidžia tiek mokiniams, tiek mokytojams, tiek tėvams susipažinti su naująja mokytoja, pakalbinau  režisierę, kuri maloniai sutiko atsakyti į keletą mano užduotų klausimų. Buvo įdomu sužinoti negirdėtų ir greičiausiai mažai kam žinomų faktų, tad jei dar nespėjote artimiau susipažinti su teatro mokytoja, kviečiu jus tai padaryti!

 

1.Kada ir kodėl nusprendėte, kad teatras – tai jūsų aistra, hobis, su kuriuo norite sieti savo gyvenimą ir padėti jį pamilti kitiems?

Nenusprendžiau  nieko. Tiesiog …taip gavosi J  Tai, su kuo buvau nuo mokyklos laikų- vaidyba, šokis, muzika – įsuko ir į studijas . Vis pabėgdama – grįždama, bet esu teatrinėje veikloje ir tikiuosi būti J

  1. Kokį įsimintiniausią vaidmenį teko atlikti jums pačiai?

Įsimintiniausias vaidmuo buvo komiškai tragiškas: studijų metais  statėme spektaklį                                                           „Brolio triušio nuotykiai“, man teko Brolio Lokio vaidmuo. Vienoje scenų stovėjau ant gana aukštos pakylos, prieš mane buvo dar aukštesnė širma. Visas šis mechanizmas  buvo prie scenos krašto. Labai ekspresyvioje scenoje teko už tos širmos grumtis dėl bananų taip, kad su viskuo nubildėjau į  žiūrovų salę (scenos aukštis, beje, buvo tikrai ne mažiau kaip metras… Tad skaičiuokim..:)                                                                                                                                    Trauma buvo nemenka (raiščių patempimus , sutrenkimus ir mėlynes teko gydyti ilgai), tačiau tuokart  teko suktis iš padėties- žiūrovas turėjo patikėti, jog viskas, kas vyksta taip ir turi būti.

  1. Kuri teatro rūšis yra mieliausia ar artimiausia Jūsų širdžiai? Kodėl?

Neišskirčiau kažkurios vienos, kadangi stengiuosi pamatyti kuo daugiau ir kuo įvairesnio žanro spektaklių. Gal mažiau priimtini  komerciniai darbai, nelabai suprantu „treninginės kultūros“ apraiškų scenoje, bet vėlgi- matyt, kažkam to reikia, antraip negi režisieriai kurtų?

  1. Koks šiais metais matytas spektaklis labiausiai patiko? Kodėl?

Mėgstu „sunkius“ spektaklius, po kurių dar kurį laiką negali kalbėti, norisi būti su ta patirta emocija kuo ilgiau, suprasti transliuotas „žinutes“.                                                                                                              Grįžtant prie klausimo- tai  neseniai mačiau ir  gerą įspūdį paliko Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Tėvas“. Mielai dar kartą nueisiu į Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklį „Altorių šešėly“,  A. Cholinos  „Otelas“ užgniaužia kvapą, kaip ir didingas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“.                                                                                                                        Tačiau Panevėžio teatro „Menas“ spektaklis „Equus“ man  yra lietuviškų spektaklių favoritas. Mačiau 4-5 kartus ir tikrai, kai tik rodys, važiuosiu dar pažiūrėti.                                                                                                                           Žiūrint platesniu mastu, labiausiai žavi Rimo Tumino spektakliai. „Eugenijus Oneginas“- tobula iki ašarų : aktorių vaidyba, režisūriniai sprendimai. Viskas kaip ir paprasta, aišku, pastatyta „ant“ klasikinės režisūros pradmenų, tačiau tas paprastumas ir atskleidžia kūrėjų  genialumą. Mano  sielai tai labai artima.

  1. Kas yra sunkiausia, o kas labiausiai patinka, dirbant mokytojos darbą?

Būti pedagogu yra didelė atsakomybė ir visai nesvarbu, kokį dalyką dėstai. Šiandien mokiniai tikrai nėra blogesni nei tie, kurie mokėsi prieš keliasdešimt metų. Jie – kita karta, tačiau viskas priklauso nuo santykio, kuriuo vadovaudamasis eini į jauną žmogų. Ir laikas tam nėra pavaldus. Jei priimi mokinį tokį, koks jis yra, nesistengdamas pakeisti, o tik suteikdamas galimybę jam pačiam susitikti su savimi – bendravimas tampa paprastas ir lengvas, išnyksta bet kokios ribos. Jaunuolis pirmiausia turi pasitikėti tuo žmogumi, pas kurį ateina, o scena vienaip ar kitaip apnuogina. Man teatro mokytojo profesija pirmiausia yra būdas pasakyti mokiniui – pasitikėk manimi, čia nebus nieko, kas tave sužeistų, bet tu turi nebijoti pats susitikti su savimi. Nėra netinkamų žmonių scenai. Neretai mes turime tik netinkamą požiūrį.

Mokinių visada prašau mane vadinti vardu. Ne todėl, kad man būtų gėda ir žodis „mokytojas“- ne lygis. Jaunimui sakau:  nesu „bažnyčia ant kalno“, iki kurios reiktų keliais šliaužti, norint  būti išgirstam. Tačiau mes turime suprasti, jog mokytojais esame vieni kitiems būtent mes patys:  aš- mokiniams, mokiniai – man.                                                                                                                                                              Sunkumai iškyla kūrybiniam procese, kada nerandi vienokio ar kitokio sprendimo, sunku būna mokiniams, kai tenka apsišarvuoti kantrybe ir laukti savo „gabalo“ repeticijos, tačiau tas savo galimybių ribų išbandymas naudingas visoms pusėms: ir man, ir teatrinukams. Kai premjeros dieną sustojame ratu, susikibę už rankų, kai išgyvename vieni už kitus, kai pasirodymo metu jaučiame, kad pulsavimas vyksta vienu ritmu tiek scenoje, tiek žiūrovų salėje, apima nepaprastas bendrystės ir jaukaus šeimyniškumo jausmas. Tai yra kažkas nenusakoma žodžiais…

  1. Ko tikitės iš savo mokinių per pamokas?

Iš naujai ateinančių visada tikiuosi jog jie išmoks  būti… čia ir dabar…:)   Bet kokias ribas nubrėžiame mes patys. Teatro pamokų metu aš nesistengiu būti tuo, kuo nesu, ir tikiu, kad mokiniai tai jaučia. Todėl ir juos skatinu  būti toje akimirkoje, kurioje jie yra.                                                                              Mano delnai ir širdis atviri – tik imkit, jei tik galiu kažką duoti.. .Teatro pamokose mes mokomės ne tik to, kas būtina pagal planą. Dauguma jaunuolių sako, jog juos kausto scenos baimė. Aš juos mokau ne nugalėti tas baimes, bet susitikti su jomis. Kai mokiniai supranta, iš kur  kyla baimės, – tada ir įvyksta didysis virsmas, atveriantis kelius kūrybiškumui vystytis. Jei suaugę jaunuoliai  po pamokų ateina į dramos studijos ar renginių organizavimo būrelį ir ten būna iki vėlaus vakaro, vadinasi, tame buvime jie mato prasmę. Svarbiausia – aiškiai suvokti, kodėl esi ten, kur esi, ir dėl ko tai darai. Teatro pamokose  nėra nieko, kas verstų žmogų eiti prieš jo prigimtį. Tačiau jei pats nori atverti savo vidinius klodus,- jaukinkis patį buvimą, nebijok save „sulaužyti“.

  1. Ar turite kažkokių kitų hobių, mėgstamos veiklos, kuria užsiimate laisvalaikiu?

Neturiu konkretaus hobi, kad galėčiau pasakyti, jog tai – „mano“. Viskas priklauso nuo situacijos…. Esu spontaniška, tad vadovaujuosi neretai tos akimirkos nuotaika. Norisi sėsti ant dviračio – sėdu, norisi važiuoti naktinio miesto gatvėmis – važiuoju, norisi pjauti žolę – pjaunu,  norisi „sėdėti „facebook‘e- „sėdžiu“.:)

 8.Kokias žmogaus savybes labiausiai vertinate, kokios – labiausiai atstumia?

Žmones pajaučiu ir dar iki šiol nuojauta neapgavo… Lyg deguonį gaudau paprastumą,  nuoširdumą, tikrumą, greit „perkandu“ tuos, kurie santykyje yra „verslininkai“ ir esi reikalingas tik tiek, kiek  naudos atneši.  Pirmoje vietoje visada buvo, yra  ir bus SANTYKIS, grįstas pasitikėjimu, ir nesvarbu, ar kalbame apie šeimą, ar apie darbą.

  1. Kas yra jūsų idealas? Kodėl?

Žodis „idealas“, kada kalbame apie žmogų, man nėra priimtinas .Aš sakau „siekiamybė“.                                                    Yra keletas žmonių, kurių profesine veikla nepaprastai žaviuosi, žavi jų asmeninės savybės.

  1. Ar turite kokią nors frazę, kuri jus motyvuoja, padeda į viską žiūrėti optimistiškai, skatina siekti savo tikslų?

„Arba puikiai, arba niekaip“. Esu perfekcionistė, todėl ir kūryboje  negalioja pasakymas: „Ai, bus gerai“.  O optimizmas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Labai svarbu, kad ugdymo įstaigų vadovai, dalykų mokytojai suprastų, jog bet kuri meno sritis – šokis, muzika, teatras –  yra lygiaverčiai svarbūs jauno žmogaus asmenybės ugdymo procese, kaip ir akademinės žinios. Labai liūdna, kai ateina  nepaprastai gabus abiturientas ir sako: „Labai noriu vaidinti, tačiau negaliu… Daug namų darbų iš „svarbiausių“ dalykų …“ Labai norėtųsi, jog menų dalykai nebūtų podukros vietoje.

  1. Jei galėtumėte pasirinkti bet kokią šalį, kurioje gyventumėte, kokia tai būtų šalis? Kodėl?

Kad ir kaip banaliai skambėtų – man geriausia, kur esu,- savoje šalyje. Gyvenu  Klaipėdos priemiestyje, galiu matyti parskrendančius paukščius, vasarą bėgti nuo karkvabalių, bijoti uodų ar erkių, bet vis tiek, susirangius terasoje, „uosti “ bundančios žemės kvapą, džiaugtis dūkstančiais kieme vaikais, pasodinti braškės daigą ir nesvarbu, jei liūtys išplaus ar nebus nė vienos uogos – svarbiausia – pats procesas.

Teatre lygiai taip pat mokausi džiaugtis mažais dalykais, to mokau ir jaunimą ir jei visiems kartu pavyksta suprasti, jog ne kalno viršūnė yra svarbiausia, bet pati kelionė – tai yra didžiausias mūsų visų laimėjimas…

Režisierę kalbino Faustė Murauskaitė, 3a