Trečioje klasėje rašau dienoraštį…

This entry was posted by on Antradienis, 14 lapkričio, 2017 at

 Gana

Gana to galbūt…

Paaukojau tavas abejones.

Kitiems jų irgi nereikia –

Aš atiduodu tau, mielasis mano vaike.

Subjektyvioji dabartis,

Pasaulis ar kantrybės pakraštys…

Aš išmečiau maldas

Iš lūpų, kurios – atodūsį tą paskutinį…

Ironiška, juk tiek ilgai tikėjosi, kad turi dvynį!

Aš pažadu, jau pamiršau, kada

Paskutinį kartą mus mačiau, tačiau

Kvepiu aš nauju vėju.

Ak, ir kaip nepastebėjau,

Išsimaudžiau ežere naivybės ar naivumo,

Nešiau mudviejų solidarumą.

Gana tačiau, gana mačiau,

Tuos akmenis vandenyje nusimečiau…

Našta sunkioji, ar tu pasenai?

Viskas yra ir bus gerai.

 

Kodėl  vienetas visada yra vienas?

Vienetui jau nusibodo

Vienišam gyvent be proto.

Vienas vienas, kurgi du?

Dvejete, pabūk nors tu kartu.

Tiek, kiek vienetas prašytų, dvejetą nusipaišytų.

Kad ir kiek jis jam sakytų, šauktų,

Atsako jis nesulauktų.

Gamtos dėsnis, palikimas –

Tragiškasis vieneto likimas.

Lietus verkia, kriokia, lyja-

Vienišas manasis kampas tyli.

Kabo veidrodis ant sienos,

Bet atsakymas – tik vienas.

Egzistencine pasivadino dilema-

Paklausyk –  širdies manos daina!

Vienetas juk niekada nebuvo du.

Ko gi aš nesuprantu?

Pagavai

Pagavai žvilgsnį, pulsą, mintis…

Galvoje dabar niekas nesulaikys…

Ilgesio melancholija burnoje tirpo saldi

Arbatos puodelio ar tavų lūpų pakrašty…

Paskandinau pirštus plaukuos –

Ar paliksi truputį savosios galvos?

Pagavai tu ir metų laikus.

Laikas, tik jis ir gali šnekėt apie mus.

Pagavęs dar kartą ranką ant peties,

Neški atsakomybę manosios širdies.

Jei negali akimis nematyti vilties,

Tik kartą pritrauki  arčiau paskutinį

Pavasario mėnesienos alėjoj

Tu antspaudu pažymėjai krūtinę.

 

(Ne)priklausomybė

Kodėl turėti man yra svarbu?

Galiu ir be problemiškų darinių.

Širdgėla srūva mėlynuoju krauju-

Vis sapnuoju tą mėlį tavųjų akių,

Laukdama šiaurės ar palengvėjimo pašvaistės.

Tave išvydę plaukai beribėm

Trajektorijomis švaistės…

Kam man viso šito reikia?

Senamadiškai švaistėme tik savo laiką.

Pakėlei už ausų, tenai,  aukštai virš debesų,

Ką daryti, jei šios rūšies skausmo

Aš beprotiškai pasiilgstu?

Kodėl taip, kam ir ką? –

Mintyse klausiamoji lavina.

Bet būki geriau tik retorika,

Nesvarbu, ką , kam  ir kodėl…

Kantrybių kasomis pinsiu

Laimę sau ir vėl…


Leave a Reply