Trečiokės poezija

This entry was posted by on Trečiadienis, 2 gegužės, 2018 at

trec_eiler1 (paauglė pavasarį)

Mėnulis

 

Jis žiūri iš aukštai į mus,

Saugo beklaidžiojančią sielą.

Naktyje žvarbioj matau vienintelį jo veidą mielą.

Spindinčiom akim ir išsižiojus

Bežiūrint man tas vaizdinys lyg sielos rojus.

O jei norėčiau paliesti, drąsos turėti apkabinti tave,

Ar leistų, ar laikytų bjaurios būties sunki dalia…

Žavinga jo vienatvė, supanti be paliovos,

Paslaptingumo šydas lyg savaime,

Jis vienas toks, jo nieks nepakartos…

Kaip gera, kai vienatvę galima pasidalint perpus

Ir mažą gabalėlį, žiūrėk, jau artimas tu man esi žmogus.

…………………………………………………………………………………………………………………………………………….

Keturiolika

Ir jausmas, lyg nutrauktų pavadėlį,

Lyg nurengtų paskutinį drabužėlį,

Nuoga jūra ar nuoga joje,

Plaukus apkabinusi raudona skarele,

Aš tyliai plaukčiau valtele.

Irčiau sieksnį, mylią, varstą,

Saldusis daiktas greit apkarsta.

Ir amžiaus miegui tikras grožis

Lėtai atsigula į karstą.

Tarp kojų pirštų šaltas smėlis,

Pėdoje užstrigęs akių tavasis mėlis,

Nesiliaudamas mūs skardį vėjas tranko,

Jausmų banga atsimuša į krantą.

Tu, keturiolikta banga  atplaukęs,

Pavasario balsais į kairę ausį prisišaukęs

Be priedų ir nereikalingų konservantų,

Tik kelios pėdos smėly ir  jau naujoji mano mantra…

…………………………………………………………………………………………………………………………………………….

treciok_eil2Ir į žemę krinta veidrodžiais,

Nesustabdo mintimis,

Tačiau sustoja laikrodžiais.

Tokiuose ir mudu tyliai susirangom,

Pasirąžom, pasikasome paausį,

Sukame mes galvas ir galvosūkį.

Kvėpuojame į vienas kito nugaras,

Taip stipriai, kad jau traška stuburas.

Pasižiūrėkime į bendrą vaizdą,

Veidrodžiuose – dvi figūros.

Stačias tu, kampuota aš,

Bet lyg ir turime bordiūrus.

Jei figūras stumtume, prisiekę artumas,

Ragaučiau šaukštais laimės platumas.

Į šiaurę ar pietus, visai nebesvarbu,

Dienovidiniu ar lygiagrečiai,

Šachas juk keliauja su matu.

 

 


Leave a Reply