Trečiokės poezija
(paauglė pavasarį)
Mėnulis
Jis žiūri iš aukštai į mus,
Saugo beklaidžiojančią sielą.
Naktyje žvarbioj matau vienintelį jo veidą mielą.
Spindinčiom akim ir išsižiojus
Bežiūrint man tas vaizdinys lyg sielos rojus.
O jei norėčiau paliesti, drąsos turėti apkabinti tave,
Ar leistų, ar laikytų bjaurios būties sunki dalia…
Žavinga jo vienatvė, supanti be paliovos,
Paslaptingumo šydas lyg savaime,
Jis vienas toks, jo nieks nepakartos…
Kaip gera, kai vienatvę galima pasidalint perpus
Ir mažą gabalėlį, žiūrėk, jau artimas tu man esi žmogus.
…………………………………………………………………………………………………………………………………………….
Keturiolika
Ir jausmas, lyg nutrauktų pavadėlį,
Lyg nurengtų paskutinį drabužėlį,
Nuoga jūra ar nuoga joje,
Plaukus apkabinusi raudona skarele,
Aš tyliai plaukčiau valtele.
Irčiau sieksnį, mylią, varstą,
Saldusis daiktas greit apkarsta.
Ir amžiaus miegui tikras grožis
Lėtai atsigula į karstą.
Tarp kojų pirštų šaltas smėlis,
Pėdoje užstrigęs akių tavasis mėlis,
Nesiliaudamas mūs skardį vėjas tranko,
Jausmų banga atsimuša į krantą.
Tu, keturiolikta banga atplaukęs,
Pavasario balsais į kairę ausį prisišaukęs
Be priedų ir nereikalingų konservantų,
Tik kelios pėdos smėly ir jau naujoji mano mantra…
…………………………………………………………………………………………………………………………………………….
Ir į žemę krinta veidrodžiais,
Nesustabdo mintimis,
Tačiau sustoja laikrodžiais.
Tokiuose ir mudu tyliai susirangom,
Pasirąžom, pasikasome paausį,
Sukame mes galvas ir galvosūkį.
Kvėpuojame į vienas kito nugaras,
Taip stipriai, kad jau traška stuburas.
Pasižiūrėkime į bendrą vaizdą,
Veidrodžiuose – dvi figūros.
Stačias tu, kampuota aš,
Bet lyg ir turime bordiūrus.
Jei figūras stumtume, prisiekę artumas,
Ragaučiau šaukštais laimės platumas.
Į šiaurę ar pietus, visai nebesvarbu,
Dienovidiniu ar lygiagrečiai,
Šachas juk keliauja su matu.