Tik mintys ir aš
Šešėlis 
Vakar paliečiau
Ant sienos prikibusį
Savo trapumo šešėlį.
Ir traukiausi nuo jo.
Bet įkyrus šešėlis
Plaukė iš paskos.
Šliaužė grindimis.
Lipo sienom.
Slinkau vis greičiau,
O jis kartu.
Kol suklupau
Ant sielvarto akmens.
Nebeturėjau
Jėgų atsistoti.
Prie žemės slėgė
Sunki šešėlio dvasia.
Beviltiškai aš
Ištiesiau ranką
Į viršų.
Į mėlyną dangų.
Šiandien galiu
Atsistoti, pamiršti
Šešėlį, nes gniaužiu
Delne dalelę dangaus.
Skambesys naktyje
Tiek daug
danguje
žvaigždžių.
O aš čia –
viena.
Ne, su manimi
tūkstančiai balsų.
Skamba
ausyse dienos
riksmai.
Ir šurmulys.
Ir sprogsta
aidas galvoje.
Nenoriu tokio
triukšmo.
Prašau,
bent dabar.
Bent čia.
Užtenka
dienos garso.
Nebegirdžiu
net savęs.
Savo minčių.
Slaptų svajonių
Skambesių.
Aš noriu vėl
klausyti,
kaip tyli
naktis.
Pavargusi žemė.
Ir žvaigždės.
Bet…
Žvaigždės
nemoka tylėti!..
Ir pagaliau
tai girdžiu.
Kai tolsta
Triukšmas manyje.
Girdžiu tą pačią
tylią
žvaigždžių muziką.
Kaip visada.
Kai skęsta
užmarštin
dienos garsai.
Dabar aš vėl
galiu klausytis
tylios muzikos.
Savų svajonių
ir nakties
žvaigždžių.
Paklydusios akys
Tik nesurask
Mano akių.
Dar ne laikas.
Nes nepažintum.
Sakytumei,
Kad tai – ne mano
Šviesios akys,
Kurias laikei
Savu
Mėlynu ir amžinu
Žvilgsniu.
Mano akis
Norėjai išlaikyti
Tokias, kokios buvo.
Ir neleidai
Judėti.
Pabėgti joms ten,
Kur nepavytum.
Bet jos išsprūdo
Iš tavo
Gilaus žvilgsnio.
Dabar jos
Kaip drugelis
Aukštai
Išdidžios skraido.
Ne.
Jos sunkiai braido
Kaip amžinasis žydas
Ieškodamos tavęs
Su mėlynom
Ištikimom akim.
Ir pagaliau.
Po ilgos klajonės
Aš pamečiau
Netikrą
Klaidžiojantį žvilgsnį.
Nurimusiom,
Vėl šviesiom akim
Grįžtu.
Iš tolo atpažįstu
Tavo žvilgsnį.
Dabar jo mėlynumo
Begalybėj
Bunda nauja
Vilties aušra.
Agnė Valaitytė, 2c