Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija

Išvykstant (Tremtis)

Naktis – bežvaigždė, juoda –
Nuščiūva ir traukiasi.
Nes kai kam ,,šiąnakt“ virs ,,kažkada“,
Bet amžinai skaudės prisiminimuose.

Grėsmingi smūgiai į duris.
Baimė man suriša kojas.
Pikti riksmai suplėšo mintis,
O jie -,,skubėk!“- vis kartoja.

Jie vagia mano praeitį
Užtrenkdami namų duris.
Ašaros degina veidą,
Ir nežinau, kokia bus ateitis.

O gal bijau žinoti?..
Nes aš tokia – jau ne viena,
Matau – minia nenori pasiduoti.
Bet, deja, čia pasilikt nelemta.

Sausakimšame vagone
Dūsta kraujuojanti širdis.
Nerimas bėgioja akyse,
Kol tolyn neša ratų bildesys.

Nesuprantu, kas vyksta.
Tik tuštuma ir ilgesys viduje.
Ir žiaurią ateitį nujausdama
Gūžiuosi vagono kampe.

Naktis – pavargusi, šalta –
Su rytu apsikeičia.
Nes man žiaurus ,,šiąnakt“ virs ,,kažkada“,
Bet amžinai skaudės prisiminimuose.

          Mano miškas

Čia – tylu.
Tik ošia kartais
Keistu ritmu
Pavargėliai medžiai.

Man ramu.
Paleidžiu nekantrias mintis.
Dabar tik aš esu
Su savo praeitimi.

Ir išgirstu,
Kaip medžiai šnabžda.
Ir visa akimis regiu,
Nors jos ašarose skęsta.

Matau – tamsa.
Tarp medžių jis slapstosi.
Galiausiai kaunas.
Ir žūsta mano artimasis.

Buvau maža.
Tamsoj jį radau
Ant raudonų samanų.
Norėjau bėgti, bet suklupau.

Jo kraują
Dūsaudama gėrė žemė.
O mano veidą,
Kaip ir dabar, ašaros plovė.

Jau tamsu.
Ir laisto žemę
Pravirkęs dangus.
Tą pačią tylią žemę.

Aš jau einu.
Bet mažą kryžių išvystu
Ir dar trumpam sustoju
Tik trumpam, nes tamsu.

Aš išeinu.
Ir seną, pavargusį
Mišką palieku
Saugoti praeitį.

Dar grįšiu.
Ir paslaptingų medžių
Šnaresio klausysiu
Apie jų praeitį.

Čia tylu.
Tik retsykiais vėjas
Ir aš užklystu
Ir vaikštom tarp medžių senų.

           Laisvė

Ją išplėšė
iš mūsų rankų.
Paniekintą išvilko
Iš jos gimtų erdvių.
Ir uždarė palėpėj.
Surakino.
Neleido kalbėti.
,,Nebegrįši!“- grasino.

Tada jie atėjo
Pas mus.
Ir bandė Ją
išplėšti iš lūpų.
Iš kiekvienos širdies.
Kiekvieną dieną.
Valandą.
Minutę.
Ir taip daug
metų
jie mus maitino
užmaršumo nuodais.

Bet, žinot, nuodai –
netikri.
Bent jau mums.
Jie neveikė
viltingų širdžių
ir meilės Jai.

Mums pėdas badė
pasėtos
kraujo rožės.
Kiekvieną dieną.
Valandą.
Minutę.
Bet nepamiršom Jos.
Ji grįš, žinojom.

Taip.
Susigrąžinom Ją.
Pavargusią
ir liūdną.

Mes vėl Ją
užauginom.
Dabar saugom. Ji čia –
pati svarbiausia.

Ji pasakoja
savo istoriją
kiekvienais metais.
Vasario 16-ąją.
Tada mes ištariam
jos vardą.
Ir vėl. Kaip kadaise.
Laisvė.

                                              Agnė Valaitytė, 2c