Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija

Štai jau baigiasi savaitgalis – tos dvi trumpos poilsio dienos. Sekmadienio vakarą, atlikdamas pirmadienio namų darbus ir dėdamasis knygas į kuprinę, pradedi jausti mokyklos dvasią ir nežinai, ar labiau lauki pirmadienio, ar graužiesi, kad savaitgalis baigėsi. Užsivedi žadintuvą, nors žinai, kad tikrai nustatytu laiku neatsikelsi, ir atsidusęs užmiegi. Atsikėlęs neskubi, juk tik pašoksi ir jau gali išeiti. Galiausiai atsikėlus laikrodis degina akis – vėluoju!

Jau paspartini žingsnį, mokykla vis arčiau, arčiau… Apžiūri mokyklą, tuščia, nejauku. Galvoji – nejaugi vėluoju? Žiūri į laikrodį – velnias, po aštuonių viena. Trūkt už durų rankenos – jos nė krust. Ieškai piniginės kišenėje (bilietas juk joj) ir matai pro langą praeinančios  mokytojos kaltinamą žvilgsnį. Jis primena, kas tavęs laukia. Priglaudi piniginę, trauki į save rankeną – nieko. Priglaudi ir vėl, tik šįkart smarkiau, vėl trukteli – nieko. Pradedi burnoti spyną, betraukdamas kortelę, ją priglaudi ir pagalvoji „Sezamai, atsiverk!“ Pypt! Suveikė! Greitai trūkteli duris, įleki į vidų. Kojos pačios skuba link rūbinės. Ir staiga pradedi šypsotis : žiū, rūbininkė, geroji fėja, išėjusi iš rūbinės tolokai tiesia žetonėlį tau ir ragina: „Renkis greičiau, vėluoji!” Padėkoji, pasuki prie laiptų. Pasižiūri į viršų ir nesupranti, kodėl pirmoji pamoka ketvirtajame aukšte? Lipi praleisdamas kas antrą laiptelį ir mąstai: „Na, tai dėl ko vėluoju, gal autobusas kaltas, gal raktai, šuo?“ Tačiau tikrai žinai, jog nereikėjo voliotis tas penkias minutes, keltis po pirmo žadintuvo signalo. Atveri kabineto duris, jau sakai „Čia dėl…“ bet matai – niekam neįdomu, net mokytoja dar nepakilus nuo kėdės. Tyliai nupėdini prie savo vietos, atsisėdi ir pradedi diskusiją su suolo draugu. Temos keičiasi, kai kurios kartojasi, bet staiga nužvelgi klasę ir tavo akys susikerta su mokytojos. Staiga supranti, kodėl jos piktos, ir nustoji kalbėtis –  nieko, pakentėsiu kelias minutes…

Atlikdamas užduotis galvoji apie kitas šios savaitės pamokas, prisimeni fizikos, matematikos kontrolinį, chemijos laboratorinį darbą. O varge! Juk  anglų kalbai reikėjo padaryti keletą pratimų! Nieko, anglų kalba dar už kelių pamokų, spėsiu susirasti kas atlikęs ir nusirašyti.

Per savaitę dauguma pamokų kartojasi, pavyzdžiui, matematika. Kaskart atsivertus sąsiuvinį ir pradėjus rašyti pasipila milijonai skaičių, formulių, figūrų, jos ima maišytis tarpusavyje, kol tu pradedi nieko nebesuprasti ir pasiduodi murmėdamas, jog to gyvenime tikrai neprireiks! Daug kam taip būna ir penkiose per savaitę lietuvių kalbos pamokose. Bet iš tikrųjų, koks skirtumas, ar parašysiu kablelį ar brūkšnį? Dažnai pradedi laukti tų pavienių pamokų, kaip antai, ekonomikos. Pertraukoje prieš ją galvoji, gal kokią naują „varkę“ išmoksi ar sužinosi kažką nauja apie „bitcoinus“?

Besėdėdamas istorijos pamokoje ir besiklausydamas apie įvairius karus jauti, kad kažkas vibruoja. Pasižiūri į savo telefoną – vakarykštis praleistas skambutis nuo mamos, žinutė nuo ryšio operatoriaus –  ir supranti – tai tavo pilvas prašosi maisto. Pradedi svarstyti, kur ir ką valgysi: eiti į bandelinę, į „Maximą“, o gal į valgyklą? Deja, tuščia piniginė nusprendžia už tave.

Na, ir štai paskutinė pamoka. Nieko baisaus, tai tik… tik geografija! O ne, juk nieko nesimokiau! Visą pamoką įdėmiai klausaisi, ką pasakoja mokytoja, vis dirstelėdamas į laikrodį, skaičiuodamas likusias pamokos sekundes. Ir  ateina tas pamokos laikas. Širdis pradeda plakti greičiau, paskutinį kartą nuryji seiles ir įdėmiai klausaisi mokytojos sakomus vardus tų, kurie eina atsakinėti, taip pat paslapčia besimelsdamas, jog tai nebūtum tu. Jau išgirsti savo vardo pirmą raidę, bet vardas kitas, ne tavo. Šiandien pasisekė.

Pagaliau išgirsti paskutinį skambutį – pamokos baigėsi. Lengviau atsidūsti, pasiimi striukę ir pėdini į stotelę. Tačiau grįžus namo jau pradedi ruoštis kitai dienai. Juk savaitė tik prasideda.

Aleksandras Inčiūra, 2b   

„Ąžuolyno gimnazija“. Tai tik įprasta ugdymo įstaiga? Tai tik vieta, kur rengiamės gyvenimui? Ne. Tai yra didelė mūsų gyvenimo dalis. Tai yra vieta, kurioje formuojamas augančios kartos mąstymas ir vertybės. Tai vieta, į kurią mes einame kiekvieną rytą saulei dar nepakilus rūškanais veidais, tačiau žinodami, kad čia kuriamės savo ateitį. Tai yra vieta, kuri visam laikui paliks gilų įspaudą mūsų širdyse.

Pagalvojusi apie gimnaziją visada nusišypsau ir pradedu mąstyti apie klasės draugus, kurie, kaip ir aš, ieško savo gyvenimo kelio, apie mokytojus, kurie mums į protą tarsi geležinėmis vinimis kala išmintį, žadina aistrą bei užsispyrimą, mąstau apie kiekvieną žmogų, kuris, kad ir kokias pareigas užimtų mokykloje, bet bent kažkiek prisideda prie mūsų ateities kūrimo. Staiga pajuntu neapsakomą jausmą, tarsi laimę ir vidinę ramybę kartu. Aš esu labai laiminga, kad turiu galimybę mokytis čia. Žinoma, nemažai mokinių pabrėžia, kad mokytis yra sunku ir jaučiamas spaudimas dirbti kuo daugiau. Tačiau dauguma iš mūsų nesupranta, kad tai yra tarsi grūdinimas, „šaltas dušas“. Grūdinimas ateičiai, kuri mums pateiks dar labai daug staigmenų ir išbandymų.

Mąstant apie sunkumus gimnazijoje mintyse iškyla griežčiausių mokytojų siluetai. Kiekvienas iš mūsų mokytojus suskirsto į grupeles. Štai šie mokytojai sugeba įkvėpti, per jų pamokas tiesiog visi prisipildo jėgų ir energijos. O štai šie mokytojai patys pikčiausi. Per jų pamokas nei pelytė sucypti negalėtų. Bet tokį skirstymą galima suprasti. Juk tikriausiai nesusimąstome, kiek daug savęs mokytojai atiduoda mums. Kiekvienam. Visi mokytojai, nesvarbu ar griežti, ar atlaidūs, atplėšia po dalelę savęs ir išdalina mums. Ir visai nepaiso, ar tu mokinys, aplink kurį skraido gėrio angeliukai, ar mokinys, kuriam galvoje skersvėjai švilpauja.

Tarsi pro žiūronus žvilgteliu į tolimą ateitį ir klausiu savęs – kas bus? Kas bus, kai žengsiu paskutinius žingsnius gimnazijoje, kai turėsiu pakelti dar niekad tiek naštos nejautusią ranką ir pamoti „Ąžuolynui“? Ar aš jau būsiu pasirengusi lipti ant aukštesnio gyvenimo laiptelio? Ar nesuklupsiu pusiaukelėje? Tačiau į šiuos klausimus gali atsakyti tik visagalis valdovas laikas. Bet šią minutę žinau viena – kai ateis metas, kada turėsiu jausdama širdgėlą širdyje ištarti atsisveikinimo žodžius mokyklai, mano mintyse ir širdyje liks visi mokytojai, kurie ugdė mane kaip asmenybę ir ištiesdavo ranką sunkiomis akimirkomis, draugai, kurie visada liks mano gyvenime, na, ir žinoma, pats „Ąžuolynas“, kuris visada nušvies mano sielą ir mintis.

Giedrė Latakaitė, 2c

    Didelės pastangos mokytis mokykloje man padovanojo ne tik raudoną diplomą, bet ir galvos skausmą renkantis, ką toliau studijuoti. Patiko ir sekėsi fizika, matematika, informacinės technologijos ir daug kitų dalykų, tad pasirinkimų tolesnei veiklai buvo daugybė! Vis dėlto tikriausiai modernus informacinių technologijų įvaizdis bei nuolatinė kompiuterių pažanga nulėmė mano apsisprendimą gyvenimą sieti su informacinėmis technologijomis, tad pasirinkau informatikos bakalauro studijas Kauno technologijos universitete.

Dar prieš prasidedant studijoms sulaukiau kvietimo mokytis KTU sustiprintų studijų grupėje. Čia kartu su kitais geriausiai abitūros egzaminus išlaikiusiais fizinių mokslų studijų programų pirmakursiais sustiprintai mokiausi aukštosios matematikos bei fizikos,  taip pat papildomai ir taikomosios psichologijos. Likusiu laiku su kitais informatikos studentais lankiau standartines savo studijų programos paskaitas. Po pirmo kurso, norėdamas daugiau laiko skirti savo specializacijai, aš iš sustiprintos studijų grupės perėjau į standartinį informatikos kursą ir netrukus su kitais kurso draugais ir vienam gerbiamam dėstytojui patarus laisvalaikiu įnikau į kompiuterinio žaidimo kūrimą. Ši smagi veikla man davė daug praktinių kompiuterių programų bei konkrečiai žaidimų kūrimo patirties. Būdamas ketvirtame kurse taip pat dirbau įmonėje „Agmis“, kur gavau progą prisiliesti prie realių projektų vystymo bei atlikau baigiamąją studijų praktiką. Už puikius mokymosi rezultatus ir užsitikrinęs rekomendacijas minėtose bei kitose papildomose veiklose studijų KTU metu sugebėjau „surinkti“ tikrą mokslo stipendijų kolekciją: prezidento K. Griniaus vardo stipendiją, daugybę kartų iš eilės gautą Rektoriaus skatinamąją stipendiją bei vienkartinę P. Kazicko vardo stipendiją. Šią seriją simboliškai pabaigė ir pats bakalauro studijų diplomas su pagyrimu.

Studijoms Kaune einant į pabaigą ir bemąstant apie tolesnį kelią aš suvokiau, jog esu pasirengęs bei norėčiau studijas tęsti užsienyje. Dėl palankių studijų finansavimo ir stipendijų galimybių bei širdžiai kultūra artimų šalių pasirinkau Erasmus Mundus magistro studijų programą „NordSecMob – Security and Mobile Computing“ (tikriausiai būtų verčiama kaip „Apsauga ir mobilieji skaičiavimai“). Pagal šią programą aš vienus metus studijavau Suomijos Espo mieste esančiame Aalto universitete bei dar metus Trondheime esančiame Norvegijos technologijos ir gamtos mokslų universitete. Šiuo laikotarpiu gavau progą patyrinėti šiaurietiškas kultūras bei gamtą, išmėginti save svetimoje aplinkoje, atlikti profesinę praktiką Aalto universitete bei susipažinti su daugybe įdomių ir labai skirtingų žmonių. Studijas vėl baigiau su pagyrimu, tik šįkart gavau net du diplomus – iš abiejų universitetų.

Po magistro studijų vėl sukau galvą, ką noriu toliau veikti bei kur gyventi. Tuo metu gerai suvokiau savo siekį įgyti daugiau patirties dirbant su didelėmis IT sistemomis. Galvodamas apie įvairius Europos miestus, į svarstymus įtraukiau ir Vilnių, visada mane žavėjusį miestą, kuriame taip niekad ir nebuvo tekę gyventi. Šie kriterijai bei greičiausiai užsienyje patirtas tėvynės ilgesys nulėmė, kad grįžau dirbti į Vilniuje esančią tarptautinę skaitmeninės reklamos administravimo paslaugų įmonę „Adform“, kurioje, pakeitęs kelias komandas bei paaugęs nuo jaunesniojo programuotojo iki programuotojo, o vėliau pervadintas į programinės įrangos inžinierių, dirbu iki šiol. Dirbdamas šioje įmonėje įsitikinau, kad protingų žmonių bei iššūkių dirbant su sudėtingomis moderniomis kompiuterinėmis sistemomis ir šiuolaikinėmis technologijomis galima nesunkiai rasti ir Lietuvoje. Darbas čia man vis dar yra įdomus ir, kaip rinkdamasis IT sritį ir numačiau, reikalauja daug papildomo domėjimosi technologijomis bei skaitmeninės reklamos sritimi.

Taigi, šiuo metu mano didžiąją gyvenimo dalį užima profesija: daug dirbu ir skaitau profesines knygas bei kitų formų literatūrą. Be to, labai džiaugiuosi, kad nuo šių metų atrandu laiko ir taip mylimai, tačiau nuo „Ąžuolyno“ laikų primirštai veiklai – dainavimui – esu geriausio mišraus Lietuvos choro „Bel Canto“ narys. Visi šiame chore esame mėgėjai, tačiau į dainavimą žiūrime rimtai bei turime didelių ambicijų. Lygiai taip pat rimtai ir ambicingai žiūriu į visas savo esamas ir ateities veiklas, tačiau šiame gyvenimo tarpsnyje ateities įvykių nebeskubinu: užsiimu tuo, kas man patinka, nesėdžiu vietoje, o kaip viskas bus ateityje, parodys laikas.

Visi pastebėjom, kad „saulelė vėl atkopdama budino svietą/ Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės./ Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,/ Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.“

Su artėjančiu pavasariu  atrieda ir penkiasdešimtąjį savo gyvenimo ratą pradeda sukti ir „Ąžuolyno“ gimnazija. Ta proga gimnazijos mokiniai, sužinoję apie artėjantį jubiliejų, atsiliepė į kvietimą dalyvauti kūrybinių darbų konkurse. Per ilgą žiemą kaupę idėjas, tuo pulkai jų pro plyšius iš savo klasių išlįsti pagavo ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo – kūrė sveikinimus mokyklai: vieni rašė eilėraščius, sonetus, laiškus apie brangiąją mokyklą,  kiti kūrė muzikinius sveikinimus, treti piešė, rašė nuoširdžius palinkėjimus. Gražaus jubiliejaus proga linkėjo, kad gyvavimo ratas ilgai dar suktųsi kildamas vis aukštyn.

O dabar  mielai savo darbais dalinasi su visa gimnazijos šeimyna.

Sigita Riaukienė

Agnė Valaitytė, 1c

Agnė Valaitytė, 1c

Kazys Žitkus, 1c

Tadas Lukavičius, 1d

Muzikinis kūrinys gimnazijai

Kaip aktyvi visuomenininkė, baigusi mokyklą įstojau studijuoti teisę Vilniaus universitete. Iki trečio kurso aktyviai dalyvavau studentų sąjungų veikloje, Europos jaunųjų teisininkų asociacijos veikloje ir kt., taip pat dirbau su įvairiais švietimo projektais, vedžiau mokymus ir seminarus visoje Lietuvoje apie jaunimo organizacijų ir mokinių savivaldų vadybą.
Įpusėjusi trečią kursą pradėjau savęs klausti, ar teisės studijos yra TIKRAI tai, ką norėjau studijuoti ir ką norėsiu veikti ateityje, nes visuomet buvau glaudžiai susijusi su visuomenine veikla, todėl nusprendžiau pabandyti įstoti į politikos mokslus universitete užsienyje. 2011 m. išvykau studijuoti į vieną geriausių JK universitetų – Jorko universitetą – kur studijavau Politikos ir tarptautinių santykių mokslus. Labiausiai savimi didžiuojuosi tuo, kad nepaisant daugybės abejonių iš šalies, likau tęsti studijų VU Teisės fakultete dieniniame skyriuje ir kas keletą savaičių grįždavau atsiskaitinėti dėstytojams už praleistas paskaitas ir seminarus. Kadangi tėveliai visiškai negalėjo padėti man finansiškai, studijų metu visus trejus metus dar dirbau pilnu etatu viešbutyje. Laikas iš tiesų buvo sunkus, tačiau be galo džiaugiuosi, kad abi studijas baigiau puikiais pažymiais ir sugebėjau išlaikyti save finansiškai.
Dar besimokydama Jorko universitete, vos ištaikiusi progą, aplikuodavau ir dalyvaudavau įvairiose stažuočių programose LR Užsienio reikalų ministerijoje ir ES institucijose. Tokiu būdu vėliau atsidūriau LR atstovybėje prie ES Briuselyje, o vėliau visa sukaupta patirtis padėjo įsidarbinti LR Užsienio reikalų ministerijoje Lietuvos pirmininkavimo ES metu. Tuo laikotarpiu dirbau Jungtinės Karalystės delegacijų vadove – glaudžiai dirbau su britų ambasada Vilniuje, priimdavau ir lydėdavau britų vyriausybės delegacijas – tarp jų ir Premjero Davido Camerono. Vos pasibaigus pirmininkavimui, gavau darbą LR ambasadoje Vašingtone, kur dirbau J.E. Ambasadoriaus Žygimanto Pavilionio padėjėja ir kabineto vadove. Mano užduotis buvo organizuoti ambasadoriaus veiklą, lydėti jį į susitikimus, rengti jo dokumentus, ataskaitas ir kt. Ši patirtis buvo neįkainojama tuo, kad iš arti susipažinau su pagrindinių JAV institucijų veikla, ne kartą lankiausi Baltuosiuose Rūmuose, Kongrese, Senate ir kt. Be to, susiradau daug naujų draugų: mano išleistuvių proga draugai suorganizavo vakarėlį Baltųjų rūmų Vakariniame sparne esančiame boulinge, kuriame mėgdavo laiką leisti tuometinis prezidentas Barakas Obama su šeima.

Palikti ambasadą ir LR Užsienio reikalų ministeriją nusprendžiau todėl, kad nuolat nešiojausi jausmą, jog norėčiau dirbti su finansų sektoriaus reguliavimu. Be to, diplomatija yra gana abstrakti profesija ir norėjau specializuotis konkrečioje srityje, todėl 2016 m. sausio mėnesį grįžau į Lietuvą ir įsidarbinau ekonomiste Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamente (Auklėtoja dabar turbūt nusišypsotų, nes nebuvau geriausia metamatike). Tačiau man sekasi tikrai neblogai: ne per seniausiai mane paaukštino pareigose į vyresniąją ekonomistę. Darbas man be galo patinka, be to, nuo diplomatijos jis nelabai nutolęs – tenka dalyvauti Europinėse darbo grupėse, lankytis Europos Centriniame Banke ir atstovauti Lietuvai. Taip pat šiuo metu studijuoju ekonomiką VU ir kartais vedu paskaitas VU studentams apie naujoves finansų rinkos reguliavimo srityje.
Mano artimiausi planai susiję su studijų tęsimu – noriu studijuoti Bankų teisės ir finansinio reguliavimo magistro programoje, taip pat tęsti darbą Europos centriniame banke ar Tarptautiniame valiutos fonde.

Siunčiu pačius geriausius linkėjimus,
Agnė