Proginis kūrinys gimnazijai. Rašinys – „Po aštuonių viena“

This entry was posted by on Penktadienis, 17 kovo, 2017 at

Štai jau baigiasi savaitgalis – tos dvi trumpos poilsio dienos. Sekmadienio vakarą, atlikdamas pirmadienio namų darbus ir dėdamasis knygas į kuprinę, pradedi jausti mokyklos dvasią ir nežinai, ar labiau lauki pirmadienio, ar graužiesi, kad savaitgalis baigėsi. Užsivedi žadintuvą, nors žinai, kad tikrai nustatytu laiku neatsikelsi, ir atsidusęs užmiegi. Atsikėlęs neskubi, juk tik pašoksi ir jau gali išeiti. Galiausiai atsikėlus laikrodis degina akis – vėluoju!

Jau paspartini žingsnį, mokykla vis arčiau, arčiau… Apžiūri mokyklą, tuščia, nejauku. Galvoji – nejaugi vėluoju? Žiūri į laikrodį – velnias, po aštuonių viena. Trūkt už durų rankenos – jos nė krust. Ieškai piniginės kišenėje (bilietas juk joj) ir matai pro langą praeinančios  mokytojos kaltinamą žvilgsnį. Jis primena, kas tavęs laukia. Priglaudi piniginę, trauki į save rankeną – nieko. Priglaudi ir vėl, tik šįkart smarkiau, vėl trukteli – nieko. Pradedi burnoti spyną, betraukdamas kortelę, ją priglaudi ir pagalvoji „Sezamai, atsiverk!“ Pypt! Suveikė! Greitai trūkteli duris, įleki į vidų. Kojos pačios skuba link rūbinės. Ir staiga pradedi šypsotis : žiū, rūbininkė, geroji fėja, išėjusi iš rūbinės tolokai tiesia žetonėlį tau ir ragina: „Renkis greičiau, vėluoji!” Padėkoji, pasuki prie laiptų. Pasižiūri į viršų ir nesupranti, kodėl pirmoji pamoka ketvirtajame aukšte? Lipi praleisdamas kas antrą laiptelį ir mąstai: „Na, tai dėl ko vėluoju, gal autobusas kaltas, gal raktai, šuo?“ Tačiau tikrai žinai, jog nereikėjo voliotis tas penkias minutes, keltis po pirmo žadintuvo signalo. Atveri kabineto duris, jau sakai „Čia dėl…“ bet matai – niekam neįdomu, net mokytoja dar nepakilus nuo kėdės. Tyliai nupėdini prie savo vietos, atsisėdi ir pradedi diskusiją su suolo draugu. Temos keičiasi, kai kurios kartojasi, bet staiga nužvelgi klasę ir tavo akys susikerta su mokytojos. Staiga supranti, kodėl jos piktos, ir nustoji kalbėtis –  nieko, pakentėsiu kelias minutes…

Atlikdamas užduotis galvoji apie kitas šios savaitės pamokas, prisimeni fizikos, matematikos kontrolinį, chemijos laboratorinį darbą. O varge! Juk  anglų kalbai reikėjo padaryti keletą pratimų! Nieko, anglų kalba dar už kelių pamokų, spėsiu susirasti kas atlikęs ir nusirašyti.

Per savaitę dauguma pamokų kartojasi, pavyzdžiui, matematika. Kaskart atsivertus sąsiuvinį ir pradėjus rašyti pasipila milijonai skaičių, formulių, figūrų, jos ima maišytis tarpusavyje, kol tu pradedi nieko nebesuprasti ir pasiduodi murmėdamas, jog to gyvenime tikrai neprireiks! Daug kam taip būna ir penkiose per savaitę lietuvių kalbos pamokose. Bet iš tikrųjų, koks skirtumas, ar parašysiu kablelį ar brūkšnį? Dažnai pradedi laukti tų pavienių pamokų, kaip antai, ekonomikos. Pertraukoje prieš ją galvoji, gal kokią naują „varkę“ išmoksi ar sužinosi kažką nauja apie „bitcoinus“?

Besėdėdamas istorijos pamokoje ir besiklausydamas apie įvairius karus jauti, kad kažkas vibruoja. Pasižiūri į savo telefoną – vakarykštis praleistas skambutis nuo mamos, žinutė nuo ryšio operatoriaus –  ir supranti – tai tavo pilvas prašosi maisto. Pradedi svarstyti, kur ir ką valgysi: eiti į bandelinę, į „Maximą“, o gal į valgyklą? Deja, tuščia piniginė nusprendžia už tave.

Na, ir štai paskutinė pamoka. Nieko baisaus, tai tik… tik geografija! O ne, juk nieko nesimokiau! Visą pamoką įdėmiai klausaisi, ką pasakoja mokytoja, vis dirstelėdamas į laikrodį, skaičiuodamas likusias pamokos sekundes. Ir  ateina tas pamokos laikas. Širdis pradeda plakti greičiau, paskutinį kartą nuryji seiles ir įdėmiai klausaisi mokytojos sakomus vardus tų, kurie eina atsakinėti, taip pat paslapčia besimelsdamas, jog tai nebūtum tu. Jau išgirsti savo vardo pirmą raidę, bet vardas kitas, ne tavo. Šiandien pasisekė.

Pagaliau išgirsti paskutinį skambutį – pamokos baigėsi. Lengviau atsidūsti, pasiimi striukę ir pėdini į stotelę. Tačiau grįžus namo jau pradedi ruoštis kitai dienai. Juk savaitė tik prasideda.

 

Aleksandras Inčiūra, 2b   


Leave a Reply