Traški svajonė
Viskas prasidėjo nuo noro. Visada viskas prasideda paprasčiausiu troškimu. Kiekvienas mūsų gimėm dėka mūsų tėvų noro, tėvai dėl senelių, o už pasaulį turim dėkoti gerbiamam Inkognito. Tačiau troškimas gyventi ir troškimas dviračio nėra labai jau panašios svajonės. Manoji man galvon žiebė, turbūt, kaip daugelis kitų svajonių – tuomet, kai neišgali jos įgyvendinti. Man tai paprasčiausiai buvo neįmanoma – dviračiu važiuoti nemokėjau, kišenėse, švelniai tariant, vėjai švilpavo, o kas tau duos nejuokingą sumelę daiktui, kuriuo naudotis nesugebi? Negana to, aš iš prigimties grynas tinginys ir mokytis balansuoti metalo bei dviejų apvalių gumų gabalą nesiruošiau. Delsiau nei mažai, nei daug – trejus metus, kol man suėjo gražūs bei vaikiški devyneri su puse. Tąmet, regis, pradėjo kunkuliuoti mano tirštoji masė, plačiau žinoma kaip smegenys, nes šešerių metų berniukas to įžvelgti kažkodėl nesugebėjo. Problema buvo ta, kad draugai, visi iki paskutinio iš vietos į vietą persikėlinėdavo dviračiais, o aš vienas turėdavau lipti į savąjį vargšą „peškomobilį”. Būtų pakenčiama, jei atstumai būtų iš kiemo į gretimą kiemą, bet ne, jie buvo kaip reikiant. Pavyzdžiui, kasdien reikdavo sukarti žvyrkeliu atstumą nuo trobos iki „ano galo”, kuris yra apytiksliai dviejų ar trijų trumpesnių eilėraščių ilgio. Patikėkit manim, kiekvieną mielą dieną vaikštant ten pat, deklamuojant tuos pačius ketureilius galima ir galą gauti. Silpnesnis būtų jį ir pasiėmęs, tačiau aš išlikau šaltų nervų, šalto proto ir panaudojęs savo kritinį mąstymą supratau, jog trūks plyš aš išmoksiu važiuoti dviračiu. Mokiausi gal savaitę. Pirmosiomis dienomis išmokau važiuoti tiesiai, o visas likusias – sukti į dešinę, į kairę ar dar bala žino kur. Galų galiausiai, po sunkių treniruočių, nežmoniškų pastangų dėka, aš, devynerių su puse jaunuolis, moku važiuoti dviračiu. Vos tai supratęs vietoj nusėdėt neišgalėjau, mąsčiau, kaip pasikeis manasis gyvenimas, kaip dabar lakstysiu kosminiais greičiais žvyru klotu keliu. Dabar, įvaldęs metalo ir apvalių gumų gabalą, buvo galima mąstyti apie jo įsigijimą. Pirmojo norėjau kalnų, su visais amortizatoriais, begale pavarų, ragais ant vairo ir panašiai. Savajai gimdytojai tiksliai iki smulkmenų nupasakojau, kaip jis turėtų atrodyti. Ji mane įdėmiai išklausė, kažką papeckiojo savo užrašuose ir ištarė tvirtą „pagalvosiu”. O galvojo ji neilgai, gal kokius penketą mėnesių ir likus porai savaičių iki mokyklos pradžios ji nusivedė mane į turgų. Ten iš šimtų tūkstančių įvairiausių dviračių privalėjau išsirinkti vieną vienintelį, beje, tai padaryti turėjau staigiai, kol mama nesusinervino ir vietoj dviračio nenupirko žieminių padangų mano „peškamobiliui”. Išsirinkti buvo sunkoka, tačiau man pavyko. Vos gimdytoja pardavėjai ištiesė šlamančius, aš nudūzgiau it širšinas gatve tolyn. Ir tuomet, būtent tada mano visą kūną nukratė kažkokia galia ne iš šios dimensijos. Tą akimirką, kai myniau savo pirmąjį dviratį, supratau, ką reiškia laisvė, ką reiškia pasileisti su vėju. Aš supratau, ką reiškia išpildyti savąją svajonę, tačiau neilgam, nes kiek vėliau supratau ką kita – svajok lėkdamas trisdešimt kilometrų per valandą greičiu pagrindine miesto gatve ir savąją svajonę greitai iškeisi į gipso gabalą ant savosios kojos.
© Jonas Čeikauskas, 2014