Lemūrai, ledai bei išgalvota istorija
„Aaa“ – būtent toks garsas suvirpino ausų būgnelius lemūrų valdovo krikštasūniui vos tik žengus pirmuosius žingsnius mirties link. Taip taip, lemūrai gali būti krikštatėviais… Bet šiuomet ne apie tai. Pakalbėkime optimistiškesne tema. O kas gi gali būti optimistiškiau už karštą vasaros dieną Parlemo privačiame paplūdimyje pardavinėjamus vanilinio skonio, tikro plombyro grietininius ledus? Būtent šitokie įvykiai krečia priešingą Žemės rutulio dalį. Čia, Australijoje, ledai, kaip atgaiva, vartojami gan dažnai. Duodu ranką nukirst, dantis ištrankyt, akis išdurt – kiekviena Australijos pilietybę turinti persona bent kartą gyvenime yra ragavusi šio iš pieno gaminių skyriaus dažniausiai perkamo produkto. Kaip gerai, kad žodžiai susidėliojo ties tuo, jog prakalbome apie Australijos ledų paklausą. Žinokit, aš nemeluosiu, tikrai jau pamaniau, kad užmiršiu jums papasakoti vieną iš mano netikrų istorijų. O viskas vyko beveik identiškai taip…
Šalta, storą kailinį susirasti verčianti vidurio žiemos popietė. Prie užšarmojusio, ledų raštais dengto stiklinio lango odinėje ir minkštoje it akmuo kėdėje sėdi ne kas kitas, o viskam pasiruošęs misteris Bukletas. Aš, kaip psichoanalitikas – mėgėjas, manau, jog tau knieti sužinoti atsakymą į klausimą „kodėl misteris Bukletas?“ Yra dvi priežastys. Pirma, jo trečios kartos pusbrolio tetos vyro sūnaus bendraklasio proseneliams priklausė gamykla Honkonge, kuri dalį savo produkcijos skyrė bukletams. O antra, tokia jo pavardė, tačiau vardas dar keistesnis – Andrius. Pilnai viskas skamba kaip jo pase – Andrius Bukletas. Šaunus vyras, stiprus, grubus, deja, retai atlaidus ir praplikęs. Jis savo pareigų šiuo metu neatlieka tinkamai, tiksliau iš viso jų nevykdo. Kaip bebūtų keista ir neįprasta tokiam žmogui kaip Andrius, jis – paprasčiausias dažytojas. Pagal dokumentus, jis perdažo rūsį iš žalios spalvos į morkų, o pagal save patį – leidžia atostogas prabangioje kontoroje. Jūs tik nepamanykit, kad jam pietų pertrauka ar kažkas panašaus, ne, misteris Bukletas jau tiksliai žino savo ateitį ir kadangi joje nėra vietos dažymui – mėgina tam skirti kiek įmanoma mažiau dėmesio. Įsivaizduokit save misterio Bukleto vietoje: vieną dieną kasi bulves Hondūro provincijos užmiesty, o kitądien – verslininko rūsio lubas dažai. Kančia, o ne gyvenimas, žinant, kaip smagu bulviakasio metu. Andriaus akimis, bulves kasant apima jausmas, lyg apelsino žievę iš pirmo sykio nuluptum, atlikti tai sunku, bet po to džiaugiesi turėdamas nagų ant rankos pirštų, o dažant džiūgauti nėra ko. Jei lašas dažo ant grindų, o ne akin ar burnon pataiko, tai jau palaimos lygis maksimalus. Laikas dažų pilna burna lekia beprotiškai greit, taigi po sočių šešių valandų, išsėdėjus gana ryškų siluetą krėsle ir nutapius ketvirtį rūsio lubų misteris Bukletas sviedžia volelį šonan ir traukia savojo likimo link – į biblioteką, į svajonių darbo paieškas interneto platybėse. Tik viena bėda – bibliotekos čia nėra. Andrius tai supratęs puolė į „Paniką“ – šokių barą netoli gaisrinės, manė Išeitį ten ras. Ne veltui sakoma, ko tikiesies, tas ir bus – Išeitis su stikliuku rankoje prie baro rymoja. Misteriui Bukletui kelis žodžius Išeities ausin šmėstelėjus, įvyksta fenomenalus stebuklas – svajonių darbas vos už kelių minučių kelio. Praėjus pusvalandžiui Andrius jau kelių minučių kelio pabaigoje ir jau vėpso į būsimas kolegas. Priešais misterį Bukletą – bulvių traškučių fabrikas.
Štai tokia mano išgalvota istorija. Spėju, norėtųsi tau, skaitytojau, moralą išgirsti. Tuomet akis įtempęs klausyk – nėra bibliotekos, ieškok Išeities. Žinau, nekoks iš manęs Konfucijus išeitų… O dabar, norėčiau vargšą meduką baigti rašalu brozdinti ir trauksiu ledų pirkti, užsimaniau be proto.
© Jonas Čeikauskas, 2015