Tūkstantmečio vaiko trumpa sėkmės istorija, arba „laurus – į sriubą“
Kadangi „Ąžuolyno“ gimnazijos mokinys Gilbertas Umbražūnas 2015 metais tarp dešimtokų laimėjo žinių viktoriną „Tūkstantmečio vaikai“, organizuojamą Lietuvos televizijos ir radijo kartu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija nuo 2008 metų, tai tapo puikia proga paimti iš jo interviu.
– Kas tave skatina mokytis?
– Pradinėse klasėse mane skatino mama, močiutė ir mokytoja. Sakė: pirmiau mokslas, o paskui žaidimai. Nuo 5 klasės skatinti nebereikėjo, buvo įgytas šitas „menas“ mokytis. J
– Kiek kartų dalyvavai ir laimėjai „Tūkstantmečio vaikus“?
– Dalyvauju nuo 5 klasės, kiekvienais metais, o laimėjau 3 kartus.
– Ar daug lemia sėkmė „Tūkstantmečio vaikuose“?
– Žinoma, taip. Nes nežinai, kokie klausimai papuls. Man sunkiausi klausimai yra apie augalėlius, gyvūnėlius. Vienu žodžiu, biologija.
– Ar jauti didelę įtampą, jaudiniesi per žaidimą?
– Kaip čia pasakius… Čia, kaip ir su olimpiadom, iš pradžių jauti, o paskui, kai dalyvauji visur ir visada, tai nebėra tokios didelės įtampos. Bet, aišku, kameros… Ne tas pats, kas šnekėti su bendraklasiu vidury saulėtos dienos.
– Ar mokaisi, skaitai, daugiau domiesi prieš „Tūkstantmečio vaikus“?
– Taip, stengiuosi. Daugiausia knygas apie biologiją. Be to, pasižiūriu panoramą, pasišneku su protingais mokytojais, tokiais kaip R.Norvaišas.
– Kuo nori būti pabaigęs mokyklą? Kur stoti?
– Ne paslaptis, kad mano santykiai su pirmąja užsienio kalba nėra patys draugiškiausi ir aš nesuprantu, kodėl aukštosios užsienio mokyklos pasigrobia mūsų geriausius mokinius. Aš manau, kad bent jau bakalaurą norėčiau studijuoti Vilniaus universitete, seniausiam Rytų Europoj. Manau studijuoti kažką, susijusį su fizika. Žinau viena – nestudijuosiu anglų filologijos jokiame universitete.
– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
– Mėgstu valgyti, pradėjo patikti knygų skaitymas.
– Nemėgai skaityti?
– Iki kokios 6 klasės grožinės literatūros neskaitydavau. Mėgstu groti pianinu, atkartoti išgirstą melodiją, kadangi esu baigęs muzikos mokyklą, tai nėra taip sunku. Mėgstu klausytis muzikos.
– Kokia muzika patinka?
– Įvairi. Pradedant klasikos gelmėmis ir baigiant praeitu amžiumi. Nepatinka amerikiečių 21 amžiaus muzika, visiškai neimponuoja, labiau oponuoja, nes čia yra komercija, o ne muzika. Kaip aš esu vieną kartą labai gražiai pasakęs, „Iškrypėliškas 21-ojo amžiaus muzikinių garsų nesusipratimas“ (pacitavo save :).
– Ar Prezidentei dar nepabodo su tavimi fotografuotis?
– Nemačiau jokių požymių, kad prisimintų mane, nes juk aš buvau tik 6,7,10 klasėse. Kiek veidų prašmėžuoja mūsų Ekscelencijai prieš akis, tai nemanau, kad prisimins vieną mokinuką iš Klaipėdos. Be to, aš pasikeitęs. 
– Ar susirandi naujų draugų „Tūkstantmečio vaikuose“?
– Didelė dalis moksleivių (beveik tie patys) dalyvauja ne vieną kartą. Jeigu nepažįstu, neakcentuoju, kas žaidžia. Pažiūriu per televizorių: „O aš su juo žaidžiau!“ Nebent prieš laidą, jeigu pažįstu, pasišneku. Kai filmuoja, galvoje sukasi tik tai: aš, klausimai, vedėja ir konkurentai.
– Ką norėtum pakeisti žaidime?
– Kai buvo sugalvotas žaidimas, jis nebuvo toks komercinis. Paklausinėdavo mokytojų prieš 4 etapą: „Ko palinkėsite?“, filmavimas trukdavo ilgiau, bet būdavo daugiau informacijos, pakviesdavo muzikinį svečią. Norėčiau panaikinti reklamas, kur 10 maišiukų po puoduką :), atrodo, kad prizų daug, bet iš tikrųjų… Aišku, finale kompiuteris laimėtas! Be to, dabar statulėlės gražesnės negu anksčiau būdavo.
– Koks jausmas apima, kai laimi žaidimą?
– 6-oje klasėje nežinojau, kas bus, tai labai įdomiai jaučiausi, 7-oje klasėje žinojau, kas bus. 8 ir 9 klasėje nepasisekė, o 10-oje vis tiek išėjau pakelta galva. Šiais metais buvau laimingiausias, nes vis tiek 3-ias kartas! Man atrodo, kad aš vienintelis ir esu 3 kartus laimėjęs.
– Kokia pamoka tau labiausiai patinka?
– Vienos neišskirčiau, visada patiko matematika, „arkliukas“, kaip mano mama sako. Lietuvių kalba pradėjo patikti tik nuo 5 klasės, nes anksčiau nieko nesuprasdavau. Istorija iš karto krito į akį, kaip Just.Marcinkevičius yra pasakęs, „Žmogus turi jausti istoriją, nes jis tik tada yra žmogus“, arba visi žino šią sentenciją: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ (Žmonės, kurie nežino istorijos, visada lieka vaikais). Visiems ne paslaptis, kad tėvai su mažais vaikais, jeigu nenori, kad suprastų, tarpusavyje kalba rusiškai. Taigi norėjau išmokti rusiškai. Nuo kokios 7 klasės mano šeimoje niekas nebekalbėjo rusiškai, nes aš viską suprasdavau. Man patinka gilintis į tuos dalykus, kurių kiti nesupranta :). Kai mažas buvau, mama nupirko gaublį, aš jį nagrinėdavau, iš karto patiko geografija. Fizika pradėjo patikti, kai atėjau į „Ąžuolyną“, mokytojas Saulius Žukauskas padarė didžiulę įtaką, užsirašiau į „Fizikos olimpą“. Fizikai yra labai įdomūs žmonės, viską jie žino. Anglų kalba LABAI NEPATINKA, nes man prasidėjo tik 4-oje klasėje, o visiems 2-oje. Lietuviai yra nekalti, kad savo laikais nebuvo okupavę ketvirtadalio pasaulio ir neprivertė kitų tautų kalbėti lietuviškai. O dabar jie visi turėtų 2 iš lietuvių kalbos. Kūno kultūra – sportuoti reikia, sutinku.
– Ar tu jautiesi vunderkindu? Protingesnis už kitus?
– Vunderkindas yra iš vokiečių kalbos kilęs žodis. Vunder – stebuklas, kind – vaikas. Laikau save vaiku, faktas. Būčiau stebuklingas – angliškai mokėčiau. Visiems yra žinoma, kad jeigu pasijusi protingesnis už kitus, tai tu tuoj pat tapsi silpnesnis už kitus. Nereikia užmigti ant laurų! Laurus reikia dėti į sriubą ir virti skanius barščius, mano mėgstamiausią sriubą :).
Gilbertą Umbražūną kalbino klasės draugė Kamilė Butkevičiūtė, 2e klasė