Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija

    „Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu dingti iš Lietuvos“,- vieno mūsų jauno ąžuolyniečio parašyta frazė rašinyje.  Ši ir panašios frazės turėtų šokiruoti, provokuoti ir atkreipti visuomenės dėmesį, tačiau šiuolaikinėje Lietuvoje toks pasisakymas per pastaruosius 25-erius laisvės metus tapo ganėtinai įprastu dalyku. Kaip ir visa kita, taip ir šis reiškinys turi savas priežastis. Būtent patriotizmo stoka, bei jam darantis įtaką žmogaus sąmoningumas nulemia tokių nuomonių paplitimą. Girdint tokias frazes daugeliui patriotiškų, pilietiškų bei aktyvių žmonių turėtų kilti pyktis. Tai natūralu, tačiau prieš pradedant karščiuotis verta pabandyti suprasti prieš savąją šalį nusistačiusiųjų mąstymą, įsigilinti į jų motyvus.

Suprantama, jog kiekvienas žmogus – jaunas ar senas, vyras ar moteris – trokšta laimės. Ji – tai pasaulio variklis, verčiantis mus visus nesustojant judėti globalioje sistemoje – tinkle ir ieškoti būdų, kaip ją suteikti sau bei kitiems. Be abejonės, kiekvieno individo supratimas, kas ta laimė yra, skirtingas. Jei žmogus mano, jog savoje šalyje pastarosios negali sėkmingai siekti, jis turi visišką laisvę ir teisę jos ieškoti svetur.  Šis reiškinys – emigracija, primenantis bėgimą išdegus akis, yra viena iš opiausių Lietuvos problemų. Tačiau būtent sąmoningumo, todėl ir pilietiškumo stoka, leidžianti laisvai lietis įvairioms prieš tėvynę nukreiptoms frazėms, nesuteikia supratimo, jog kitoje šalyje žmonės taip pat dirba, gal net, daugelio imigrantų atveju, sunkesnėmis sąlygomis nei gimtinėje. O ką jau bekalbėti apie šeimos, draugų nebuvimą… Jums gali kilti klausimas, jog jei laimės paieškos yra žmogaus laisvė ir teisė, ar galime jį smerkti? Iš individualiosios pusės – ne, tačiau turiu pabrėžti, jog valstybę sudaro visuomenė iš pavienių asmenų – individų, kurių nors ir mažiausios pastangos turi didžiulę reikšmę tolesnei valstybės raidai. Tik vieninga, patriotiška ir aktyvi visuomenė gali harmoningai judėti progreso link ir susikurti tokias sąlygas, kokių trokšta. Tą puikiai suprato ir savo žodžiais perteikė J. F. Kenedis:  „Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei.“ Šis pasakymas puikiai atskleidžia sąmoningo, patriotiško žmogaus mąstyseną. Tokie lyderiai kaip J. F. Kenedis ar V. Landsbergis padėjo pilietiškumo ir patriotizmo pavyzdžio pamatus, įkvėpė pokyčiams. Jų pavyzdžiu sekę žmonės gebėjo sėkmingai išgyventi sunkmečius, pasipriešinti primestoms ideologijoms, kaip komunizmas ir pradėti tokius judėjimus, kaip Sąjūdis, padėjusius atkurti nepriklausomybę. Tačiau kaip J. Macevičius „Kasdieniškoje knygoje“ yra pasakęs: „Vėliavą ne taip sunku iškelti, / Kaip sunku per kasdienybę nešti“. Laisvės idėja ir troškimas išsilaisvinti suvieniję Lietuvos gyventojus lėmė ir visos Sovietų Sąjungos iširimą, tačiau laisvė 50 metų jos nepatyrusiai šaliai užgriuvo pečius ir parodė, kiek daug dar nenuveikta. Vienus ji palaužė ir lėmė padidėjusius emigracijos mastus, na, o kitų patriotiškas rankas sustiprino ir vis dar padeda nešti jaunos Lietuvos laisvės vėliavą į šviesią jos žmonių ateitį. Taigi, meilė tėvynei tiesiogiai priklauso nuo žmogaus sąmoningumo, savęs suvokimo jos bendruomenėje. Patriotiškumo nebuvimas žmogų verčia panašų į mankurtą-asmenį be atminties ir identiteto. Tačiau meilė niekur nedingusi – ji plevena daugelio širdyse, įkvepia optimizmo ateities darbams ir yra laisvės bei vienybės garantas.

 Karolis Jonušas 3E klasė