Archive for gruodžio, 2015

Kodėl mūsų protėviai piešė suodžiais ir kodėl rašytojai rašo?

Posted by on Ketvirtadienis, 3 gruodžio, 2015

20151106_104932   – Kiek iš jūsų šiuo metu su savimi turi savo išmanųjį telefoną? Kiek jūsų vakar bendravo su draugais facebooke?

Salėje kyla rankos.

– O kiek iš jūsų vakar skaitė grožinę literatūrą? Neprograminę….

Tokiais klausimais Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos moksleivius provokavo satyrikas Jurgis Gimberis kartu su poetu, prozininku Vidmantu Kiaušu-Elmiškiu. Nuskambėjus paskutiniam klausimui: „Kiek iš tų rašytojų, kuriuos paskutiniu metu skaitėte, buvo lietuviai?“ – pakilusių rankų liko vos kelios.

„Basos kojos aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn“, – taip skambėjo savo kūryba besidalinančio Vidmanto Kiaušo-Elmiškio eilės, ne vieną salėje privertusios nusišypsoti. Taigi taip buvo pradėtas „Novelės rudens“ maratono renginys „Ąžuolyno“ gimnazijoje, kur atvykę rašytojai siekė skleisti lietuviškos literatūros pažinimą jaunimo aplinkoje.

„Jei galima rinktis rašytojo gyvenimą, retas kuris jį renkasi“, – savo kalbą pradeda Jurgis Gimberis. Klausdamas, kodėl vis tiek atsiranda žmonių, tokį gyvenimą pasirenkančių, rašytojas pagrindine priežastimi įvardina būtinybę kažką pasakyti. Tačiau kiek šyptelėjęs pride20151106_110027da, jog labiausiai juk apsimoka dirbti vertėjo darbą. Ne paslaptis, jog ir pats rašytojas ne tik rašo savo tekstus, bet ir verčia iš rusų kalbos į lietuvių kalbą. Apie rašytojo dalią šnekėdamas taip pat pamini, jog tai, kas parašyta autoriaus, nėra visai tai, ką mes matome gyvenime. Rašytojas20151106_110017 gali rašyti apie nesamus dalykus, rašyti taip, kaip nėra, tačiau galėtų būti.

Atsidūręs mokykloje, J. Gimberis pasidalina įžvalga, jog negalintis vaikų mokyti, mat pats kalbėti taisyklingai nemoka. Kas yra didžiosios taisyklingos kalbos sklaida? Inkvizicija. Rašytojas savo tekstuose pašiepia pastarąją mintį savo personažo Deivydėlio priekaištavimais dėl netaisyklingos mamos kalbos, žaidžia žodžiais bei galbūt net lengvai šokiruoja skaitytojus: „Niekas niekam nedavė – nei šokoladinio zuikučio, nei į kepenis“, o Raudonkepuraitė drąsiai grasina vilkui parodyti, kas yra karatė.

Kodėl šis Deividėlis yra toks, koks yra? Anot Jurgio Gimberio, toks vardas kilo iš kalbų apie kalbą. Įdomu, kaip tas pats vardas skirtingose kalbose įgauna savitas formas. Mūsiškis Dovydas rusiškai skambėtų kaip David, o Anglijoje būtų vadinamas Deividu. Tačiau taip atsitiko, kad pastarųjų mada ir pas mus užplūdo, rašytojas stebisi, kaip staiga savo Dovydus pradėjome Deividais vadinti. Taigi, grįždamas prie klausimo J. Gimberis galiausiai tiesiog rėžia: „Šis vardas buvo populiarus, kai rašiau, tai ir parašiau.“

  1. Kiaušas-Elmiškis, užsimindamas apie kūrėjo galią, pamini, jog kelias iki jos yra labai vingiuotas. Jis pats studijavo elektrotechniką ir dabar net stebisi, kaip sugebėjęs išlaikyti visus aukštosios mokyklos egzaminus. Vėliau jo veiklos pakrypo kita linkme ir dirbdamas kultūros žurnalistu atvėrė sau kūrybos kelius. „Kodėl žmonės piešė žvėris suodžiais? Poreikis kurti yra kaip nešulys. Jei turi geresnį ir doresnį užsiėmimą, tai geriau daryk tai“, – į klausimą, kodėl žmogus tampa rašytoju, atsakinėjo V.Elmiškis. Kūryba dažniausiai atsiranda tada, kai skauda. Rašytojas šią lygina 20151106_112936su savotišku kunigavimu, bandymu atversti į savo tikėjimą.

Moksleiviams parūpus, ką galvoja apie kontraversiškų nuomonių susilaukiančią lietuvių rašytoją Salomėją Nėrį, J. Gimberis įvardina, jog savo laiku šį buvusi tikra poetė, tačiau papuolusi į spąstus, o vėliau gailėjusis ir atgailavusi. V.Kiaušas – Elmiškis priduria, jog kalbėdami apie tą laikmetį žmonės kitų pavardžių taip griežtai nekritikuoja, kaip S. Nėries. Kodėl? Galbūt, kad ji buvusi tikrai talentinga rašytoja, o gal paprasčiausiai todėl, nes buvo moteris. Taigi rašytojai teigia neturintys teisės smerkti ir kritikuoti. Svarbu atskirti asmenybę nuo jo kūrybos, juk Kurtas Hansenas, garsus Norvegijos rašytojas, taip pat buvo fašistinių pažiūrų, tačiau jo literatūrinio palikimo niekas nekvestionuoja.

Taip pat, tęsdamas kalbą apie programinius literatūros kūrinius, J. Gimberis prisimena, jog kai mokėsi mokykloje, neretai pats išsisukdavo nuo privalomų knygų skaitymo, pasinaudodamas chrestomatijose esančiomis santraukomis. Labiausiai patikę kūriniai – „12 kėdžių“. „Tomas Sojeris“, „Kaip broliukas triušis nugalėjo liūtą“ – deja, nebuvo įtraukti į privalomąjį sąrašą. Rašytojas siūlė mokiniams nežiūrėti į mokykloje skaitomas knygas kaip į Šventą Raštą. Žinoma, neneigė, kad dalį jų yra svarbu perskaityti, tačiau tai nebūtinai yra šventa ir būtina.

Taigi, Jurgio Gimberio bei Vidmanto Kiaušo-Elmiškio apsilankymas gimnazijoje leido mokiniams išgirsti, kaip kalba ir ką nori pasakyti šiuolaikinė lietuvių literatūra. Satyriniais kūriniais išsiskiriantys rašytojai galbūt net sužadino norą domėtis šia literatūra. Kiekgi dabar pakiltų rankų, klausiant, kas praėjusį vakarą skaitė lietuvišką grožinę literatūrą?

 

                                                                                                           Audra Skuodaitė, 4c

Apsilankymas Girulių kūdikių globos namuose

Posted by on Trečiadienis, 2 gruodžio, 2015

Šių metų lapkričio 24 dieną „Ąžuolyno“ gimnazijos III klasės mokiniai ir mokytojos – Aušra Butkuvienė, Genovaitė Overlingienė ir Laura Inčerauskaitė – lankėsi Girulių kūdikių globos namuose. Nuoširdžiai dėkojame visiems „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiniams, prisidėjusiems ir paaukojusiems pinigėlių. Bendradarbiaudami ir pasidalindami gerumu, nudžiuginome Girulių globos namų vaikučius ir padovanojome Romanui, kuriam suėjo 5 metukai, ir Pauliui, kuriam jau 6 metukai, gimimo dienos šventę su tortu ir vaišėmis bei dovanomis, džiugiomis emocijomis, šypsenomis, žaidimais, dainomis ir muzika. Keletas mokinių pasidalino savo mintimis apie šią išvyką.

„Pirmą kartą lankiausi šiuose vaikų namuose. Nors po septynių sunkių pamokų ir pilna knygų kuprine, nusprendžiau prisidėti prie etikos mokytojos organizuojamos kelionės pas mažuosius ir padėti pasveikinti du labai mielus berniukus gimtadienio proga. Tik pamačius šių vaikų nuoširdžias šypsenas, nuovargį ir blogą nuotaiką, kaipmat pakeitė geros emocijos bei juokas. Tai buvo nuostabios kelios valandos, praskaidrinusios mano rutinos nuvargintą kasdienybę. Pradžiuginome vaikus, o jie praturtino mus savo tyra meile. Ačiū už galimybę susipažinti su šiais nuostabiais vaikais.“

„Sutikęs apsilankyti Girulių vaikų namuose nesitikėjau nieko ypatinga. Galvojau, pasveikinsime vaikus, kuriems sukako 5 ir 6 metukai, ir važiuosim namo, tačiau man nesinorėjo išeiti, palikti tų vaikų. Jie taip apsidžiaugė galėdami pažaisti su vyresnio amžiaus vaikais (ypač manim, nes buvau vienintelis vaikinas ir manęs du vaikai visada prašė juos panešioti ant kaklo ar šiaip „padūkti“). Nors vaikų namuose buvom tik daugiau nei 1 valandą, spėjau prie jų labai prisirišti. Ir žinojimas, jog jiems teks gyventi tuose namuose ir nepajusti tėvų meilės, vieniems ilgiau, kitiems trumpiau, man spaudžia širdį. Norisi, jog kiekvienam vaikui iš vaikų namų pasakytų: „Renkis, tavo nauji tėvai atėjo tavęs pasiimti.“

Laura Inčerauskaitė, etikos mokytoja

20151124_155612 20151124_161138 20151124_162125 20151124_154603 20151124_163526 20151124_170204(1) 20151124_170223 20151124_172157 20151124_163952 20151124_164958

Šventinis virusas jau čia!

Posted by on Trečiadienis, 2 gruodžio, 2015

zaisliukasLiko tik 23 dienos iki šv. Kalėdų.

Tik 21 dienos iki žiemos atostogų.

Tik trys savaitgaliai ir jau šventės… Laikas bėga per daug greitai, tiesa?

Prekybos centrai jau seniai papuošė Kalėdų egles (sakyčiau, net gerokai per anksti), o parduotuvių lentynos lūžta nuo spalvotų lempučių ir žaisliukų pasirinkimo. Vilniaus ir Kauno eglutės įžiebtos, šį savaitgalį pamatysime ir savąją, Klaipėdos eglutę. Kažin, kokia šiais metais ji bus?

Aplink jau po truputį pradedam jausti šventinę nuotaiką, vieni daugiau, kiti mažiau. Kai kurie jau klausosi Kalėdas primenančios muzikos (ne paslaptis, jog fone ji groja ir pas mane), kiti svarsto, ką reikės padovanoti artimiesiems. Bet manau, jog mes visi vienodai laukiam to artėjančio šventinio meto. Ir visai nesvarbu, ar dėl to laukiam Kalėdų, kad galėtumėm pabūti su savo šeima, ar dėl to, jog norim atostogų, nes pailsėti nuo mokslų jau būtų pats laikas.

Norėčiau palinkėti, kad tos laukimo dienos neprailgtų ir prabėgtų greitai. Tikiuosi, jog visi „užsikrėsite“ šventine nuotaika (patikėkit, tai labai geras virusas) ir daug daugiau plačiai besišypsančių veidų bus galima pastebėti mokyklos koridoriuose. O kai matai kitus besišypsančius, šypsena savaime atsiranda tavo veide. Taip pat viliuosi, jog geros nuotaikos netemdys užgriuvę atsiskaitymai bei kontroliniai. Nepamirškit, jog gerą nuotaiką galime susikurti tik mes patys!

Reda Paldauskaitė, 2e