Kodėl mūsų protėviai piešė suodžiais ir kodėl rašytojai rašo?
– Kiek iš jūsų šiuo metu su savimi turi savo išmanųjį telefoną? Kiek jūsų vakar bendravo su draugais facebooke?
Salėje kyla rankos.
– O kiek iš jūsų vakar skaitė grožinę literatūrą? Neprograminę….
Tokiais klausimais Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos moksleivius provokavo satyrikas Jurgis Gimberis kartu su poetu, prozininku Vidmantu Kiaušu-Elmiškiu. Nuskambėjus paskutiniam klausimui: „Kiek iš tų rašytojų, kuriuos paskutiniu metu skaitėte, buvo lietuviai?“ – pakilusių rankų liko vos kelios.
„Basos kojos aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn“, – taip skambėjo savo kūryba besidalinančio Vidmanto Kiaušo-Elmiškio eilės, ne vieną salėje privertusios nusišypsoti. Taigi taip buvo pradėtas „Novelės rudens“ maratono renginys „Ąžuolyno“ gimnazijoje, kur atvykę rašytojai siekė skleisti lietuviškos literatūros pažinimą jaunimo aplinkoje.
„Jei galima rinktis rašytojo gyvenimą, retas kuris jį renkasi“, – savo kalbą pradeda Jurgis Gimberis. Klausdamas, kodėl vis tiek atsiranda žmonių, tokį gyvenimą pasirenkančių, rašytojas pagrindine priežastimi įvardina būtinybę kažką pasakyti. Tačiau kiek šyptelėjęs pride
da, jog labiausiai juk apsimoka dirbti vertėjo darbą. Ne paslaptis, jog ir pats rašytojas ne tik rašo savo tekstus, bet ir verčia iš rusų kalbos į lietuvių kalbą. Apie rašytojo dalią šnekėdamas taip pat pamini, jog tai, kas parašyta autoriaus, nėra visai tai, ką mes matome gyvenime. Rašytojas
gali rašyti apie nesamus dalykus, rašyti taip, kaip nėra, tačiau galėtų būti.
Atsidūręs mokykloje, J. Gimberis pasidalina įžvalga, jog negalintis vaikų mokyti, mat pats kalbėti taisyklingai nemoka. Kas yra didžiosios taisyklingos kalbos sklaida? Inkvizicija. Rašytojas savo tekstuose pašiepia pastarąją mintį savo personažo Deivydėlio priekaištavimais dėl netaisyklingos mamos kalbos, žaidžia žodžiais bei galbūt net lengvai šokiruoja skaitytojus: „Niekas niekam nedavė – nei šokoladinio zuikučio, nei į kepenis“, o Raudonkepuraitė drąsiai grasina vilkui parodyti, kas yra karatė.
Kodėl šis Deividėlis yra toks, koks yra? Anot Jurgio Gimberio, toks vardas kilo iš kalbų apie kalbą. Įdomu, kaip tas pats vardas skirtingose kalbose įgauna savitas formas. Mūsiškis Dovydas rusiškai skambėtų kaip David, o Anglijoje būtų vadinamas Deividu. Tačiau taip atsitiko, kad pastarųjų mada ir pas mus užplūdo, rašytojas stebisi, kaip staiga savo Dovydus pradėjome Deividais vadinti. Taigi, grįždamas prie klausimo J. Gimberis galiausiai tiesiog rėžia: „Šis vardas buvo populiarus, kai rašiau, tai ir parašiau.“
- Kiaušas-Elmiškis, užsimindamas apie kūrėjo galią, pamini, jog kelias iki jos yra labai vingiuotas. Jis pats studijavo elektrotechniką ir dabar net stebisi, kaip sugebėjęs išlaikyti visus aukštosios mokyklos egzaminus. Vėliau jo veiklos pakrypo kita linkme ir dirbdamas kultūros žurnalistu atvėrė sau kūrybos kelius. „Kodėl žmonės piešė žvėris suodžiais? Poreikis kurti yra kaip nešulys. Jei turi geresnį ir doresnį užsiėmimą, tai geriau daryk tai“, – į klausimą, kodėl žmogus tampa rašytoju, atsakinėjo V.Elmiškis. Kūryba dažniausiai atsiranda tada, kai skauda. Rašytojas šią lygina
su savotišku kunigavimu, bandymu atversti į savo tikėjimą.
Moksleiviams parūpus, ką galvoja apie kontraversiškų nuomonių susilaukiančią lietuvių rašytoją Salomėją Nėrį, J. Gimberis įvardina, jog savo laiku šį buvusi tikra poetė, tačiau papuolusi į spąstus, o vėliau gailėjusis ir atgailavusi. V.Kiaušas – Elmiškis priduria, jog kalbėdami apie tą laikmetį žmonės kitų pavardžių taip griežtai nekritikuoja, kaip S. Nėries. Kodėl? Galbūt, kad ji buvusi tikrai talentinga rašytoja, o gal paprasčiausiai todėl, nes buvo moteris. Taigi rašytojai teigia neturintys teisės smerkti ir kritikuoti. Svarbu atskirti asmenybę nuo jo kūrybos, juk Kurtas Hansenas, garsus Norvegijos rašytojas, taip pat buvo fašistinių pažiūrų, tačiau jo literatūrinio palikimo niekas nekvestionuoja.
Taip pat, tęsdamas kalbą apie programinius literatūros kūrinius, J. Gimberis prisimena, jog kai mokėsi mokykloje, neretai pats išsisukdavo nuo privalomų knygų skaitymo, pasinaudodamas chrestomatijose esančiomis santraukomis. Labiausiai patikę kūriniai – „12 kėdžių“. „Tomas Sojeris“, „Kaip broliukas triušis nugalėjo liūtą“ – deja, nebuvo įtraukti į privalomąjį sąrašą. Rašytojas siūlė mokiniams nežiūrėti į mokykloje skaitomas knygas kaip į Šventą Raštą. Žinoma, neneigė, kad dalį jų yra svarbu perskaityti, tačiau tai nebūtinai yra šventa ir būtina.
Taigi, Jurgio Gimberio bei Vidmanto Kiaušo-Elmiškio apsilankymas gimnazijoje leido mokiniams išgirsti, kaip kalba ir ką nori pasakyti šiuolaikinė lietuvių literatūra. Satyriniais kūriniais išsiskiriantys rašytojai galbūt net sužadino norą domėtis šia literatūra. Kiekgi dabar pakiltų rankų, klausiant, kas praėjusį vakarą skaitė lietuvišką grožinę literatūrą?
Audra Skuodaitė, 4c