Šimtadienio kronikos arba renginys per vieną dieną…
Šių metų pradžioje trečiokai kartu su savo klasės vadovais sujudo – nenumaldomai artėjo vienas didžiausių gimnazijoje organizuojamų renginių – jo didenybė Šimtadienis (taip, taip, jis nusipelnė garbingos didžiosios Š raidės). Mintyse vis dar sprendžiu dilemą, kam – dvyliktokams ar mums, vienuoliktokams – šis renginys svarbesnis. Abiturientams jis primena (ne)labai skaudžią tiesą, jog finišo tiesioji jau čia pat, o mūsų laidai suteikia galimybę pažaisti organizatoriais. Nors pasirengimo šiai šventei žaidimu ir nepavadinsi – nemažai jėgų, minčių, laiko visi kartu atidavėm šiam darbui. Tai buvo tikrų tikriausias trečiokų susivienijimas dėl vieno bendro tikslo – sukurti gražų, įsimintiną ir geriausią šimtadienį per visą „Ąžuolyno” gimnazijos gyvavimą.
Visi reikalai reikaliukai prasidėjo likus geram mėnesiui ar kiek daugiau iki didžiosios šventės. Tada dar nesupratom, kad laikas, kai turi daug ką padaryti, bet dar nežinai, nei kaip, nei su kuo, nei kada, tirpsta be galo greitai. Pačiose giliausiose fantazijų kertelėse suskubom ieškoti vienintelės ir nepakartojamos idėjos. Nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad tai buvo turbūt viena sunkiausių užduočių, su kuria mes susidūrėme, tačiau neilgai trukus aplankė nušvitimas.
MONOPOLIS.
Prasidėjo tikrų tikriausias sujudimas: šimtadienio susirinkimai, kuriuose (kaip ir, beje, visame Šimtadienio šventės scenarijaus kūrime ir organizavime) dominavo mokiniai-aktyvistai su savo mintimis ir idėjomis, patarinėjo ir konsultavo mokytojai, atidavę šventės organizavimo vairą į mūsų rankas. O ir sekėsi mums neblogai. Mėnesį netilo Facebook’o slaptos grupės „Šimtadienis 2015” siena, pasirodo, netilo ir kai kurie organizatoriai, kurie iš didelio susijaudinimo netyčiom garsiau diskutavo šimtadienio tema prie tų, kuriems visa renginio tematika turėjo išlikti paslaptyje. Tačiau tai dar nereiškia, kad visos kortos buvo atverstos. Dvyliktokai net negalėjo įsivaizduoti, kaip tiksliai viskas atrodys tą lemtingąją vasario 20-tąją. Deja, liekant vis mažiau laiko, vis dar neįsivaizdavome ir mes.
Klasėse įnirtingai buvo ruošiami vis kitokią Monopolio strateginę vietą atitinkantys pasirodymai: studentų bendrabutis, policijos akademija, kalėjimas, bankas, santechnikai, oro uostas, vis daugėjo žmonių, kurie įsitraukė į Šimtadienio organizatorių būrį. Ir štai labai greitai atėjo penktadienis, vasario 20 diena. Šioje vietoje ir pasidarys aiškiau, kur pasireiškė gebėjimas, „kaip suorganizuoti renginį per vieną dieną”. Be abejo, negaliu paneigti, jog ir iki tol buvo įdėta be galo daug pastangų ir noro, jog šventė pavyktų. Bet užtat dar kartą įsitikinau, kad kai jau žmones „prispiria reikalas”, yra dirbama ir krutama taip, kad jie net patys nežinojo, jog gali. Atrodo, tą dieną, kol viena pusė, t.y. abiturientai, įkūnydami vis įdomesnius ir originalesnius personažus lakstė per klases ir mėgavosi laisvės akimirka, kita pusė, tai yra mes, trečiokai, turėjome atlikti paskutinius potėpius ir uždėti galutinius šventės akcentus. Tačiau tie paskutiniai prisilietimai buvo visai ne paskutiniai, o greičiau pagrindiniai ir patys svarbiausi potėpiai Šimtadienio šventėje.
Per gerą penketą valandų (o gal net daugiau) įprasta, niekuo neišsiskirianti aktų salė pavirto į tikrus Monopolio dvasia alsuojančius rūmus. Kiek tam prireikė lipnios juostos, ją klijuojančių rankų, statybinės plėvelės, žirklių, o ką jau kalbėti apie išmonę ir privalomus ingredientus – spontaniškumą ir originalumą… Pasirodo, jog šių visų savybių (ir įrankių!), ačiū Dievui, nepritrūko tą dieną. Nepritrūko ir kantrybės visoms klasės iš naujo parepetuoti, sudėlioti jau tikrus, didelius ir paskutinius taškus ant i.
Na ir ką. Prasidėjo Šimtadienis. Į salę įsliūkinau maždaug ties antros klasės pasirodymu. Aplinkui mane buvo daug trečiokų, persirengusių įvairiais personažais (pati turėjau garbės būti rusė-policininkė). Vieni kartojo mintyse scenarijų, kiti blizgančiomis akimis, lyg žiūrėtų į ką tik savo gimusį kūdikį, stebėjo renginį. O iš tiesų, tai ir buvo tikrų tikriausias kūdikis. Kai abiturientų minia prapliupdavo juoktis, pajausdavome palengvėjimą: „Viskas gerai. Jiems juokinga. Vadinasi, viskas gerai.” Visai kaip su kūdikiu, netikėtai pradėjusiu krykštauti.
Žinoma, ne viskas buvo tobula: susidūrėme su keliais nemalonumais, netikėtumais arba, kaip mes mėgstame pavadinti, „techniniais nesklandumais”, kurie slapta bandė sugriauti arba išvesti iš rikiuotės mūsų visą organizatorių komandą. Bet mes susitvarkėme ir su gaisru, ir su krentančiomis dekoracijų detalėmis, o svarbiausia susitvarkėme patys su savimi, susikaupėme dėl vieno bendro tikslo ir kartu siekėme rezultato. Nežinau, ar man spręsti, bet, manau, mes jį pasiekėme. Ir pasiekėme tikrai gerą.
Gabija Kavaliauskaitė 3e klasė
