Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija

Šių metų sausio 16-17d. keturioliktą kartą buvo surengtas naktinis pėsčiųjų žygis ‚‚Klaipėdos sukilimo keliais“, skirtas 1923-ųjų metų sausio 15-osios Klaipėdos sukilimui atminti. Tąkart ne valdžia, o patys vietiniai gyventojai nusprendė, kad nori būti Lietuvos piliečiais. Sukildami prieš prancūzus, parodė, kokia svarbi jiems yra lietuviška tapatybė. Sukilėliai nebuvo stipresni ar pranašesni už savo priešininkus, tačiau dėl nuoširdaus atsidavimo, stiprios valios ir nenumaldomo noro kovoti už savo laisvę ir įsitikinimus, už savo lietuviškos savimonės išlaikymą, jiems pavyko įveikti stipresnį varžovą.  

Šiais metais žygis buvo skirtas 1923 metų Klaipėdos sukilimo karinio vado Jono Budrio atminimui. Jo ir kitų žygio dalyvių atminimą susirinkusieji pagerbė tylos minute starto vietoje – Palangos sporto centro salėje. Stiprybės, ištvermės, būti garbingais garbingo krašto istorijos tęsėjais žygeiviams linkėjo Palangos meras Šarūnas Vaitkus, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, Palangos vikaras Romas Starkutis susirinkusiuosius palaimino, o Vakarų (jūros) šaulių rinktinės vadas Arvydas Daukantas palinkėjo žygiuoti su šūkiu „Mes nugalėsim!”

Ir štai  prasidėjo neeilinis žygis. Mes kartu su visais beveik dviem tūkstančiais dalyvių priešakyje pradėjome savo 26 km kelionę įvairiais kelio ruožais (smėliu, takeliais ir asfaltu). Visas kūnas tvinkčiojo nuo ilgos naktinės kelionės sukelto jaudulio, galvoje skambėjo jausmų kupini žodžiai: ‚‚Greičiau! Greičiau!’’ Keliaujant akys visą laiką buvo nukreiptos į kelią, o mintys sukosi tik apie užsibrėžtą tikslą – nueiti šią ilgą distanciją. Be to, noras varžytis reikalavo tai padaryti daug greičiau už kitus. Tačiau akys vis dažniau nukrypdavo į mus supančius vaizdus. Į skulptūras, grafų Tiškevičių išpuoselėtą rūmų aplinką, Birutės kalną, tvenkinius, audringą jūrą. Net širdį suspaudė uragano Felikso, neseniai prasiautusio vakarų Lietuvoje, padaryta žala pajūriui ir Olandų kepurės skardžiui. Šiaip ne taip perėję pakrantės smėlėtą kelio ruožą, bent 15 km žygiavome kvapą gniaužiančiais pajūrio regioninio parko miškais. Atrodo, tarsi atgiję iš paties Antano Baranausko poemos eilučių aprašyti Anykščių šilelio vaizdai, kur gamta, tiesiogine to žodžio prasme, kvėpuoja tau į nugarą. Net ir žiemos metu miškas buvo pilnas gyvybės, kurią suteikė vėjo judinamos šakos, mėnesiena bei žygio dalyvių balsai. Sužavėtas miško nustoji galvoti apie kelionės tikslą ir prisimeni jos prasmę. Juk tuo pačiu keliu keliavo ir mūsų tautiečiai, norėję, kad Klaipėda vėl priklausytų tikriesiems šios žemės gyventojams – lietuviams.  Nepaisydami visų sunkumų, kuriuos patyrė, stengėsi šią, tuo metu, atrodytų, neįmanomą svajonę įgyvendinti. Taip ir mes dabar miname prieš 92 metus tų sukilėlių įspaustas pėdas smėlyje. Mes bandome atkurti tai, kas įvyko prieš daug metų. Juk apie tai dar galėtų papasakoti mūsų seneliai ir proseneliai, kurie visa tai patys išgyveno. Jie papasakotų apie nepalaužiamą drąsą ir norą būti Lietuvos dalimi. Ir kaip jiems tą norą pavyko įgyvendinti.

Kelionės pusiaukelėje buvo punktas, kuris privertė pasijausti tikrais kareiviais. Turėjome galimybę paragauti šiltos kareiviškos košės, pabendrauti su kareiviais bei Šaulių sąjungos nariais, taip pat galėjome sušilti prie užkurto laužo liepsnos. Pailsėję tęsėme savo kelionę. Vieną stipriausių įspūdžių paliko karinio – istorinio objekto ‚‚Memel-Nord‘‘ įtvirtinimų liekanos, ten įsikūręs muziejus. Nors buvo beveik rytas, o saulė jau ketino lįsti  iš už marškos, muziejaus darbuotojai kiekvieną užėjusįjį stengėsi nukelti į tuos laikus, kai iš šių įtvirtinimų tebuvo likusios tik liekanos, o jie išdidžiai ir karingai styrojo pajūryje, rodydami savo šeimininkų galią. Tyrinėdamas bunkerį, pasijauti kaip tikrai grįžęs atgal į praeitį, o staiga iššokęs vokiškai kalbantis vyras su nacių uniforma tik sustiprina šį jausmą. Nesinorėjo palikti šios stebuklingos vietos (ir jos gan patogių suoliukų), bet pareiga šaukė grįžti į kelią ir tęsti savo maršrutą bei vėl prisiminti viską, kas per vieną lemtingą mūsų istorijai dieną nutiko šioje teritorijoje.

Nors kojos jau buvo kaip švininės, ryžtas nenuslūgo ir troškimas pasiekti finišą su kiekvienu žingsniu vis didėjo. Maršrutą su savo grupe įveikėme beveik per 8 valandas. Pasiekus galutinį postą euforija užliejo visą kūną, ir jauteisi, tarsi iš praeities būtum sugrįžęs laiku. Mūsų darbą kiek sumenkino paklydėlė mintis: nuėję tokį kelią sukilėliai dar ir šaudyti turėjo! Tačiau gavę diplomus vis tiek labai didžiavomės – juk ne kiekvienas gali pasigirti tuo, ką mes išgyvenome žygyje. Kelionėje patyrę neužmirštamų pojūčių pagaliau galėjome grįžti į jaukius namus, pas dėl mūsų besjaudinančias šeimas ir gauti užsitarnauto poilsio.

Įveikę šį žygį galime pasakyti, kad tai nebuvo vien atstumas nuo taško A iki taško B. Tai nebuvo vien tik darbas, už kurį gauni diplomą, kuris parodys, kad esi aktyvus asmuo ir gal net padės įstoti ten, kur svajoji mokytis. Tai ne tik kelionė, kurioje susirandi naujų draugų. Tai buvo daug daugiau. Ši žygis kiekvienam turėjo ypatingos reikšmės, bet svarbiausia, ji priminė kiek daug reikėjo paaukoti, kad dabar būtume tai, kas esame – viena tauta – viena Lietuva!

Daila Sabaliauskaitė ir Greta Mikalauskaitė, 3 c klasė