Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija

Žinot, kaip būna – išgirsti kalbant apie karą, apie ligas, apie nelaimes ir galvoji, jog jos kažkur ten, kur tavęs nėra, kur tavo artimų nėra, kur nėra nieko, kas su tavimi susiję. Ir gyveni, naiviai galvodamas, kad tavo pasaulis (arba greičiau pasaulėlis) visada vaivorykštės spalvomis nudažytas, kvepiantis mamos blynais, kur didžiausia nelaimė būna koks nors šešetas iš matematikos. Deja…

Kai vieną saulėtą popietę parėjusi namo ir atsisėdusi virtuvėje ant kėdės pradėjau entuziastingai mamai pasakoti apie naujausią kulinarinę knygą, kurioje slypi paslaptis, išlaisvinanti visas moteris nuo nuolatinės ir jau beveik norma tapusios frazės „aš per stora“ ir, svarbiausia, žadanti tai padaryti taikant vos vieną mažą taisyklę (nieko blogo prieš tą knygą neturiu, tuo labiau, autorė tikras autoritetas), buvau neįprastai mamos užsipulta ir netgi subarta žodžiais ir visokiais klausimais, liečiančiais visą tą kūno tematiką. Ir aš visiškai nesupratau mamos reakcijos iki to laiko, kol ji pasakė, kad vienas pažįstamas serga. Ir serga ne bet kuo, o anoreksija. Ne kartą teko girdėti apie šį sutrikimą, net matyti vaizdus, kuo visa tai žmogaus kūną paverčia. O svarbiausia, jog kažkur girdėta priežastis, kad meilės ir palaikymo stygius tam turi labai daug įtakos, pasitvirtino. Tas žmogus nuo pat mažų dienų buvo savotiškai „neišmylėtas“, tėveliai, nors ir kaip stengėsi, nesugebėjo suderinti savo karjeros ir šeimos ambicijų. Šeima griuvo, o kas atsitiko su karjera, aš nebegirdėjau. Bet visoje šioje situacijoje man labai svarbus vienas vakaras, kurio metu aš pati galėjau prie jo sutrikimo prisidėti. Įprastas renginys, truputis mano organizavimo, truputis mano dalyvavimo, šiek tiek ir mano pažįstamo. Ir štai, besibaigiant visam tam lengvam balaganui, lipu laiptais žemyn ir susiduriu su jo šypsena ir jo žvilgsniu. Ir žinot ką aš padarau? Savo sumauto susireikšminimo prispausta (mat prie renginio teko ne tik prisidėti, čia ką tik šlaisčiausi su mikrofonu ir laksčiau po sceną garbanas atgal mėtydama), aš nusuku akis, apsimetu, kad nematau, ir užkalbinu kažką, su kuo man tada patogu bendrauti. Ir dabar, praėjus šitiek laiko, ir, deja, po šių nemalonių naujienų apie jo ligą, aš suprantu, kokią didelę klaidą tada padariau. Galbūt jam tai ir buvo viskas, ko trūko, kad taptų šiek tiek laimingesnis – šilto ir supratingo žvilgsnio, apkabinimo, keleto paskatinančių žodžių. Tačiau greičiausiai tai buvo dar vienas lašas į jo kantrybės pasaulio nemeilei taurę, kuri buvo pildyta visą jo gyvenimą. Ir aš bijau, jog tai galėjo būti vienas paskutiniųjų lašų, kurie priartino jo ligą. Kalėdos jau praėjo, greit Naujieji, todėl noriu jums visiems labai nuoširdžiai palinkėti dažniau prisiminti ir jausti šalia esantį, o ne tą, žiūrintį kitoje veidrodžio pusėje. Juk gyvenimas ir susideda iš smulkmenų – šypsenų, komplimentų, apsikabinimų ir nebylių žvilgsnių, kurie sako, kaip labai myli šalia esantį.

Klaudija Lukošiutė, 3e

Bandau sugalvoti kažką gilaus ir nuoširdaus, tačiau man dabar galvoje tik mokykla ir pažymiai. Todėl lapas lieka tuščias, net nepaliestas, beveik kaip per kontrolinį. Visi sakė: 11-oje klasėje bus lengviau, pasirinksi dalykus, kuriuos nori, beveik nevaikščiosi į pamokas. Deja, dabar suprantu, kad visi melavo ir nemėlynavo. Nauji veidai, ate ate chemija ir sveika – fizika A, kai savaitė be fizikos kontrolinio – antgamtinis stebuklas, o 4 atsiskaitymai per dieną – tik formalumas. O jokios mokslų fėjos juk nėra, kad padėtum po pagalve namų darbus ir juos atliktų už tave. Mokinaisi ilgai, bet tikriausiai vis tiek nepakankamai. Pažymiai krenta perpus. Dar supratau, kad 7 nėra toks prastas pažymys, o 8 – tikrai gerai, 9 – mokeisi ir supratai. O 10… Ačiū Dievui, yra kūno kultūra ir šokiai, kurie primena, kad tokie pažymiai dar egzistuoja. Tai tiek. Džiaukitės mažiukai, kol nesat 11-okai, miegokit, kiek galit, nes paskui jau viskas, kad ir dabar – miegosiu 5 valandas ir į mokyklą. Viskas iš naujo: kontroliniai, juokai, sprendimai, pertraukos – mokyklos rutina. Sėkmės dvyliktokai, neįsivaizduoju, kaip jūs išgyvenot.

              Kamilė Butkevičiūtė, 3e

    Rugsėjo 22-osios vakarą Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiniai bei mokytojai rinkosi prie Žvejų rūmų, su nekantrumu laukdami muzikinio spektaklio „Devynbėdžiai“. Tai jauno režisieriaus Mariaus Meiliūno režisuotas miuziklas, paremtas Giedriaus Kuprevičiaus muzikos motyvais. Žiūrovus ypač žavėjo aktorių muzikalumas, plastiškumas, vaidyba bei temperamentas. Jų įsijautimas į vaidmenis buvo nuoširdus, todėl kiekvienas personažas tapo ryškus, įdomus, nors kartu jie viena visuma – Devynbėdžių kaimas, į kurį kartkartėmis skverbiasi pasaulio vėjai, atnešantys sumaišties, santykių patikrinimo, vertybių išgryninimo. „Devynbėdžiai“ ant scenos atgyja ir įneša šilumos, nes jie tinkamai įvilkti į šiuolaikišką, akiai patrauklų spektaklio rūbą. Šis muzikinis spektaklis ne tik gėris akims, bet ir atgaiva sielai.

Jurgita Beniušytė, 3a

Visi mes kartais pavargstam. Pavargstam nuo per greitai bėgančio laiko, beviltiškų pastangų nusišypsoti pasauliui, nepaisant visų sunkumų, kuriuos turime įveikti, ar nuo bandymo prisiminti, kodėl mes taip stengiamės ir vis tiek nesame už tai įvertinti. Galbūt būtent todėl kartais taip sunku užmigti naktį, kai nerimas ir abejonės lyg tylūs siaubūnai išlenda iš po lovos ir trukdo tau išvysti šviesą tamsiame galvosūkių labirinte. Tai delionė, kurios dėžutę imdamas ir mažas daleles versdamas ant grindų, šypsaisi galvodamas apie galutinį paveikslėlio vaizdą. Viskas prasideda kaip žaidimas, tačiau niekaip nesugebėdamas sudėlioti savo gyvenimo sprendimų ir planų į vieną logišką ir prasmę turinčią visumą, pradedi vis labiau nepasitikėti savo jėgomis. Tačiau nepaisant visko kiekvieną rytą, kai iš už kalnų, medžių ar apgriuvusių namų išlenda saulės spinduliai ir apšviečia tavo pavargusias akis, dangus tau dovanoja dar vieną progą viską pradėti iš naujo. Ir nesvarbu, kokia nevykusi atrodė vakarykštė diena, pažvelgęs į kylančią saulę supranti, jog šiandien tu gali pakeisti pasaulį. Nauji atradimai, niekada nepatirti jausmai, netikėti nuotykiai ir visa gausybė įvykių, kurie nutiks tiktai šiandien. O juk dabar taip tylu. Net medžiai, rodos, snaudžia, tik kelios pasiklydusios mašinos pralekia pro šalį, o tu stebi, kaip aplinkui bunda paukščiai, ir galvoji, kokią nuostabią dieną likimas suplanavęs tau šiandien. Ir viskas, ko tau reikia, pradedant šią nuostabią kelionę, tai atvira širdis, truputis įkvėpimo ir šypsena veide. Bet pirmiausia gurkšnelis karštos, svaiginančio kvapo ir pasakiško skonio kavos. Gyvenimas per trumpas, jog jį pramiegotum ir nepastebėtum, koks nuostabus pasaulis net tada, kai esi priverstas apleisti šiltą ir jaukią lovą anksti ryte. Taigi SU TARPTAUTINE KAVOS DIENA, nes dabar puikus metas puodelio kavos! Prisijungsi?

P.S. Tikrai nenorėčiau atskleisti, kiek puodelių kavos išgėriau rašydama šį straipsnį, – bijau, jog sulauksiu nemalonios kalbos su mokyklos sesele apie per didelį kofeino vartojimą.

Medeinė Tuzikaitė,3e

Aš taip nuoširdžiai pasiilgau laikų, kai sunkiausi sprendimai, kuriuos turėjau priimti, buvo didžiulis nerimas, renkantis tarp „Ančiuko Donaldo“ nuotykių ir žurnalo „Witch“ (priklausomai nuo priedo, aišku), renkantis tarp „Karūnos“ ar „Princo“ pieniško šokolado, galvojant, ar eiti į valgyklą valgyti „rimto maisto“, ar nelabai legaliai bėgti į šalia mokyklos esančią „Maksimą“ ir ten (o ne, vėl nepaprastai sudėtinga dilema!) pirkti bandelę su varške ar su šokoladiniu įdaru. Visa tai tada atrodė rimtos problemos ir jos, užklupusios mane, būdavo, aišku, greit išsprendžiamos. Tada džiaugiausi, kad turiu tvirtą nuomonę, sugebu pasverti visus „už“ ir „prieš“ bei pasirinkti teisingai (dažniausiai „Donaldas“ nugalėdavo „Witch“, „Karūna“ su burbuliukais neprilygdavo „Princui“, o bandelė, beje, su šokoladu, pasiekdavo mano skrandį greičiau nei balandėliai). Galvojau, kad visi sprendimai bus maždaug tokio lygio ir didesnių nesklandumų mano gyvenime kaip ir neatsiras.
O, bet, tačiau , deja ar nelabai, atsirado…
Aš žinau, kad būna tokių žmonių, kurie jau nuo mažens sako jaučiantys turįs pašaukimą padėti žmonėms, todėl bus gydytojai, kiti jau darželyje aiškina nesutarimus tarp draugų, todėl bus diplomatai, o treti jau šešerių kepa blynus su rikotos sūriu ir svajoja apie nuosavą restoraną, pavadintą savo žiurkėno vardu. Dar aš žinau, kad kai kurie vaikai niekada neturėjo galimybės pasirinkti, ir matematikų šeima trečioką savo vaiką veda pas korepetitorių, nes nagi kaip kitaip vaikas taps toks pats matematikas kaip ir jo tėtis ar mama.
Bet man atrodo, kad nei vienas, nei kitas atvejis man netinka ir kad viską išgelbėti turės tik paprastas mano pačios sprendimas. Turėjau tokį savo gydytojo kabinetą balkone, gydžiau du amžinai sergančius pacientus (lėlę 1 ir lėlę 2, tačiau jos atliko kokių 50 skirtingų žmonių vaidmenį), vadinausi Justina Pastauskiene ir nuoširdžiai pildžiau pacientų korteles su jų ligų istorijomis. Kas liko iš to pomėgio dirbti balkone, tai inicialai J.P., kurie lyg šiolei yra mano parašo dalis. Įprotis? Ženklas? Susidvejinusi asmenybė? O gal vis dėlto pašaukimas?
Tėvų spaudimo niekada nejutau, jų svajonių pildyti neturėjau, jie tikėjo ir tiki, kad mano sprendimai bus teisingi, o, svarbiausia, naudingi man pačiai. Bet dabar aš nebežinau. Nebežinau, kai liko laiko tiek mažai, o nuspręsti jau reikia. Kai jau sprendimas yra ne šiek tiek , o iš tikrųjų labai daug ką nulemiantis, ir jo svarbą primena dar visi tokie, kurie jaučia tokią kvailą pareigą kiekvieno abituriento paklausti „ Mielasis(-oji), tai kur žadi studijuoti?“ Ir jūs tik galite įsivaizduoti tą nepavykusį nuslėpti nusivylimą veide, kai pasakai, kad nežinai. Dar galite įsivaizduoti mimiką, kai pasakai, kad galvoji apie mediciną ir žurnalistiką. Lyg jau nori juoktis tau į veidą, bet dar susilaiko, nes mato, kad nejuokavai. Tada tokie žmonės mandagiai tau pasako „Oi, vaikeli, kai aš buvau tavo metų, tiksliai žinojau, ko noriu. O tau jau laikas – žinok irgi“. Na, atsiprašau, bet 17 metų nuspręsti, ar tu būsi chirurgas kažkada po dar beveik tiek pat metų, ar žurnalistas, ar dar velniai žino kas, nėra lengva. Ir man 17-os metų tam sugalvot neužteko. Gal dėl to, kad tik šią vasarą pradėjau galvot (pačios problema, sakysit) nes tikėjausi, kad atsakymas ateis pats. Deja, visas sprendimo žavesys ir yra tas, kad viską lemia ne iš dangaus atėjęs nušvitimas (nors už tokį būčiau labai labai dėkinga bet kam, rymojančiam ten, ant debesies), o tik jis. Ir jo aš kol kas neturiu. Atrodo, kad viskas, ką apie save žinojau ir kam maniau esanti gabi, susimaišė į vieną didžiulį „nežinau“. Atrodo tada, kai visiems jau po truputį aiškėja, kur pasisuks jų kelelis po mokyklos, einant link mano posūkio atsiranda vis daugiau šviesoforų, kurie nuolatos dega raudona spalva ir stabdo mane kartu su daugybe kylančių klausimų mano galvoje. Ponas sprendimas net nesiteikia ateiti, kad ir kaip man jo reikia. Tikiu, kad ne viena aš taip jaučiuosi ir ne viena aš esu rimtai suabejojusi, ar ateitis tikrai mano rankose.
Bet viena mano gera draugė pasakė, kad iš tokių mano vidinių kontempliacijų išeis tikrai kažkas ir, kai mano sprendimas jau bus apčiuopiamas, galėsiu važiuoti į „Ąžuolyno“ gimnazijos Karjeros dieną ir sutrikusiems (tokiems kaip aš dabar) rodyti savo šitą nerimastingą rašinuką ir pasakoti savo sėkmės istoriją, kuri galbūt jiems padės tuose raudonuose šviesoforuose pagaliau įjungti ryškią žalią spalvą, įžūliai rėkiančią PIRMYN.

Gabija Kavaliauskaitė,4e