Archive for category Gimnazisto požiūris

Savaitė be fizikos kontrolinio – antgamtinis stebuklas, o 4 atsiskaitymai per dieną – tik formalumas arba „Iš 11-okės užrašų“

Posted by on Trečiadienis, 16 gruodžio, 2015

628ohgjwovBandau sugalvoti kažką gilaus ir nuoširdaus, tačiau man dabar galvoje tik mokykla ir pažymiai. Todėl lapas lieka tuščias, net nepaliestas, beveik kaip per kontrolinį. Visi sakė: 11-oje klasėje bus lengviau, pasirinksi dalykus, kuriuos nori, beveik nevaikščiosi į pamokas. Deja, dabar suprantu, kad visi melavo ir nemėlynavo. Nauji veidai, ate ate chemija ir sveika – fizika A, kai savaitė be fizikos kontrolinio – antgamtinis stebuklas, o 4 atsiskaitymai per dieną – tik formalumas. O jokios mokslų fėjos juk nėra, kad padėtum po pagalve namų darbus ir juos atliktų už tave. Mokinaisi ilgai, bet tikriausiai vis tiek nepakankamai. Pažymiai krenta perpus. Dar supratau, kad 7 nėra toks prastas pažymys, o 8 – tikrai gerai, 9 – mokeisi ir supratai. O 10… Ačiū Dievui, yra kūno kultūra ir šokiai, kurie primena, kad tokie pažymiai dar egzistuoja. Tai tiek. Džiaukitės mažiukai, kol nesat 11-okai, miegokit, kiek galit, nes paskui jau viskas, kad ir dabar – miegosiu 5 valandas ir į mokyklą. Viskas iš naujo: kontroliniai, juokai, sprendimai, pertraukos – mokyklos rutina. Sėkmės dvyliktokai, neįsivaizduoju, kaip jūs išgyvenot.

              Kamilė Butkevičiūtė, 3e

Muzikinis spektaklis „Devynbėdžiai“

Posted by on Trečiadienis, 7 spalio, 2015

width473-1-563x800    Rugsėjo 22-osios vakarą Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiniai bei mokytojai rinkosi prie Žvejų rūmų, su nekantrumu laukdami muzikinio spektaklio „Devynbėdžiai“. Tai jauno režisieriaus Mariaus Meiliūno režisuotas miuziklas, paremtas Giedriaus Kuprevičiaus muzikos motyvais. Žiūrovus ypač žavėjo aktorių muzikalumas, plastiškumas, vaidyba bei temperamentas. Jų įsijautimas į vaidmenis buvo nuoširdus, todėl kiekvienas personažas tapo ryškus, įdomus, nors kartu jie viena visuma – Devynbėdžių kaimas, į kurį kartkartėmis skverbiasi pasaulio vėjai, atnešantys sumaišties, santykių patikrinimo, vertybių išgryninimo. „Devynbėdžiai“ ant scenos atgyja ir įneša šilumos, nes jie tinkamai įvilkti į šiuolaikišką, akiai patrauklų spektaklio rūbą. Šis muzikinis spektaklis ne tik gėris akims, bet ir atgaiva sielai.

Jurgita Beniušytė, 3a

11022610_1579583195623658_4876548445291362846_o

imagesindex

Rytinis apkabinimas

Posted by on Antradienis, 29 rugsėjo, 2015

Visi mes kartais pavargstam. Pavargstam nuo per greitai bėgančio laiko, beviltiškų pastangų nusišypsoti pasauliui, nepaisant visų sunkumų, kuriuos turime įveikti, ar nuo bandymo prisiminti, kodėl mes taip stengiamės ir vis tiek nesame už tai įvertinti. Galbūt būtent todėl kartais taip sunku užmigti naktį, kai nerimas ir abejonės lyg tylūs siaubūnai išlenda iš po lovos ir trukdo tau išvysti šviesą tamsiame galvosūkių labirinte. Tai delionė, kurios dėžutę imdamas ir mažas daleles versdamas ant grindų, šypsaisi galvodamas apie galutinį paveikslėlio vaizdą. Viskas prasideda kaip žaidimas, tačiau niekaip nesugebėdamas sudėlioti savo gyvenimo sprendimų ir planų į vieną logišką ir prasmę turinčią visumą, pradedi vis labiau nepasitikėti savo jėgomis. Tačiau nepaisant visko kiekvieną rytą, kai iš už kalnų, medžių ar apgriuvusių namų išlenda saulės spinduliai ir apšviečia tavo pavargusias akis, dangus tau dovanoja dar vieną progą viską pradėti iš naujo. Ir nesvarbu, kokia nevykusi atrodė vakarykštė diena, pažvelgęs į kylančią saulę supranti, jog šiandien tu gali pakeisti pasaulį. Nauji atradimai, niekada nepatirti jausmai, netikėti nuotykiai ir visa gausybė įvykių, kurie nutiks tiktai šiandien. O juk dabar taip tylu. Net medžiai, rodos, snaudžia, tik kelios pasiklydusios mašinos pralekia pro šalį, o tu stebi, kaip aplinkui bunda paukščiai, ir galvoji, kokią nuostabią dieną likimas suplanavęs tau šiandien. Ir viskas, ko tau reikia, pradedant šią nuostabią kelionę, tai atvira širdis, truputis įkvėpimo ir šypsena veide. Bet pirmiausia gurkšnelis karštos, svaiginančio kvapo ir pasakiško skonio kavos. Gyvenimas per trumpas, jog jį pramiegotum ir nepastebėtum, koks nuostabus pasaulis net tada, kai esi priverstas apleisti šiltą ir jaukią lovą anksti ryte. Taigi SU TARPTAUTINE KAVOS DIENA, nes dabar puikus metas puodelio kavos! Prisijungsi?

P.S. Tikrai nenorėčiau atskleisti, kiek puodelių kavos išgėriau rašydama šį straipsnį, – bijau, jog sulauksiu nemalonios kalbos su mokyklos sesele apie per didelį kofeino vartojimą.

Medeinė Tuzikaitė,3e

Kai atėjo abitūra

Posted by on Penktadienis, 18 rugsėjo, 2015

Aš taip nuoširdžiai pasiilgau laikų, kai sunkiausi sprendimai, kuriuos turėjau priimti, buvo didžiulis nerimas, renkantis tarp „Ančiuko Donaldo“ nuotykių ir žurnalo „Witch“ (priklausomai nuo priedo, aišku), renkantis tarp „Karūnos“ ar „Princo“ pieniško šokolado, galvojant, ar eiti į valgyklą valgyti „rimto maisto“, ar nelabai legaliai bėgti į šalia mokyklos esančią „Maksimą“ ir ten (o ne, vėl nepaprastai sudėtinga dilema!) pirkti bandelę su varške ar su šokoladiniu įdaru. Visa tai tada atrodė rimtos problemos ir jos, užklupusios mane, būdavo, aišku, greit išsprendžiamos. Tada džiaugiausi, kad turiu tvirtą nuomonę, sugebu pasverti visus „už“ ir „prieš“ bei pasirinkti teisingai (dažniausiai „Donaldas“ nugalėdavo „Witch“, „Karūna“ su burbuliukais neprilygdavo „Princui“, o bandelė, beje, su šokoladu, pasiekdavo mano skrandį greičiau nei balandėliai). Galvojau, kad visi sprendimai bus maždaug tokio lygio ir didesnių nesklandumų mano gyvenime kaip ir neatsiras.
O, bet, tačiau , deja ar nelabai, atsirado…
Aš žinau, kad būna tokių žmonių, kurie jau nuo mažens sako jaučiantys turįs pašaukimą padėti žmonėms, todėl bus gydytojai, kiti jau darželyje aiškina nesutarimus tarp draugų, todėl bus diplomatai, o treti jau šešerių kepa blynus su rikotos sūriu ir svajoja apie nuosavą restoraną, pavadintą savo žiurkėno vardu. Dar aš žinau, kad kai kurie vaikai niekada neturėjo galimybės pasirinkti, ir matematikų šeima trečioką savo vaiką veda pas korepetitorių, nes nagi kaip kitaip vaikas taps toks pats matematikas kaip ir jo tėtis ar mama.
Bet man atrodo, kad nei vienas, nei kitas atvejis man netinka ir kad viską išgelbėti turės tik paprastas mano pačios sprendimas. Turėjau tokį savo gydytojo kabinetą balkone, gydžiau du amžinai sergančius pacientus (lėlę 1 ir lėlę 2, tačiau jos atliko kokių 50 skirtingų žmonių vaidmenį), vadinausi Justina Pastauskiene ir nuoširdžiai pildžiau pacientų korteles su jų ligų istorijomis. Kas liko iš to pomėgio dirbti balkone, tai inicialai J.P., kurie lyg šiolei yra mano parašo dalis. Įprotis? Ženklas? Susidvejinusi asmenybė? O gal vis dėlto pašaukimas?
Tėvų spaudimo niekada nejutau, jų svajonių pildyti neturėjau, jie tikėjo ir tiki, kad mano sprendimai bus teisingi, o, svarbiausia, naudingi man pačiai. Bet dabar aš nebežinau. Nebežinau, kai liko laiko tiek mažai, o nuspręsti jau reikia. Kai jau sprendimas yra ne šiek tiek , o iš tikrųjų labai daug ką nulemiantis, ir jo svarbą primena dar visi tokie, kurie jaučia tokią kvailą pareigą kiekvieno abituriento paklausti „ Mielasis(-oji), tai kur žadi studijuoti?“ Ir jūs tik galite įsivaizduoti tą nepavykusį nuslėpti nusivylimą veide, kai pasakai, kad nežinai. Dar galite įsivaizduoti mimiką, kai pasakai, kad galvoji apie mediciną ir žurnalistiką. Lyg jau nori juoktis tau į veidą, bet dar susilaiko, nes mato, kad nejuokavai. Tada tokie žmonės mandagiai tau pasako „Oi, vaikeli, kai aš buvau tavo metų, tiksliai žinojau, ko noriu. O tau jau laikas – žinok irgi“. Na, atsiprašau, bet 17 metų nuspręsti, ar tu būsi chirurgas kažkada po dar beveik tiek pat metų, ar žurnalistas, ar dar velniai žino kas, nėra lengva. 11952980_10206365616797746_8786928645798271807_oIr man 17-os metų tam sugalvot neužteko. Gal dėl to, kad tik šią vasarą pradėjau galvot (pačios problema, sakysit) nes tikėjausi, kad atsakymas ateis pats. Deja, visas sprendimo žavesys ir yra tas, kad viską lemia ne iš dangaus atėjęs nušvitimas (nors už tokį būčiau labai labai dėkinga bet kam, rymojančiam ten, ant debesies), o tik jis. Ir jo aš kol kas neturiu. Atrodo, kad viskas, ką apie save žinojau ir kam maniau esanti gabi, susimaišė į vieną didžiulį „nežinau“. Atrodo tada, kai visiems jau po truputį aiškėja, kur pasisuks jų kelelis po mokyklos, einant link mano posūkio atsiranda vis daugiau šviesoforų, kurie nuolatos dega raudona spalva ir stabdo mane kartu su daugybe kylančių klausimų mano galvoje. Ponas sprendimas net nesiteikia ateiti, kad ir kaip man jo reikia. Tikiu, kad ne viena aš taip jaučiuosi ir ne viena aš esu rimtai suabejojusi, ar ateitis tikrai mano rankose.
Bet viena mano gera draugė pasakė, kad iš tokių mano vidinių kontempliacijų išeis tikrai kažkas ir, kai mano sprendimas jau bus apčiuopiamas, galėsiu važiuoti į „Ąžuolyno“ gimnazijos Karjeros dieną ir sutrikusiems (tokiems kaip aš dabar) rodyti savo šitą nerimastingą rašinuką ir pasakoti savo sėkmės istoriją, kuri galbūt jiems padės tuose raudonuose šviesoforuose pagaliau įjungti ryškią žalią spalvą, įžūliai rėkiančią PIRMYN.

Gabija Kavaliauskaitė,4e

Žemės diena: naudokis galia pakeisti klimato kaitą!

Posted by on Trečiadienis, 15 balandžio, 2015

„Mes esam pirmoji karta, kuri

jaučia klimato kaitos įtaką ir paskutinioji,

kuri gali kažką pakeisti“- B. Obama

ŠIEK TIEK IŠ PASAULIO ISTORIJOS

Žemės diena – pasaulietinė šventė, paremta gamtos gelbėjimo, išsaugojimo ir rūpinimosi idėja. Ši šventė atsirado JAV apie 1960 metais, tuo laiku, kai viskas aplink buvo užteršta: ir oras, ir vanduo, buvo vis dar naudojami pesticidai DDT, dabar jau uždrausti dėl savo nuodingo poveikio ne tik vabzdžiams, bet ir žmonėms. Be to, prie situacijos pablogėjimo prisidėjo ir 1969 metais Santa Barbaros kanale įvykęs naftos išsiliejimas, kurio padariniai paskatino žmones sunerimti dėl savo gyvenimo aplinkos sąlygų. Tuometinis JAV senatorius Nelsonas įtikino politikus, kad spręsti aplinkos problemas yra būtina ir pirmasis tokio pobūdžio susirinkimas buvo surengtas 1970 metais kovo 22 dieną, kuri paskelbta Pasauline Žemės diena. Žemės dienos idėja buvo labai populiari, tais metais šią dieną šventė net 20 milijonų amerikiečių. Ir nuo tol Žemės diena sparčiai plito ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje.

FAKTAI IŠ LIETUVOS

Lietuvoje Žemės diena oficialiai įteisinta Respublikos Aukščiausios Tarybos 1992 metais. Nuo to laiko kasmet vis daugiau žmonių įsitraukia į šiai dienai skirtų renginių organizavimą. 2014 metais Vilniuje surengta tarptautinė vaikų piešinių paroda „Mūsų miškas aplink Baltijos jūra“, kurioje dalyvavo Lietuva, Lenkija, Vokietija, Švedija, Suomija, Estija. Vėliau kaip ir daugelyje miestų buvo iškeliama Žemės vėliava, sakomos kalbos, organizuojamos ekskursijos, filmų pristatymai, koncertai, viešieji darbai.

ŠVENTĖ „ĄŽUOLYNO“ GIMNAZIJOJE

Mūsų mokykloje Žemės diena, kviečianti moksleivius gyventi geriau, gražiau, taupiau, taip pat buvo minima. Šventei iš anksto buvo ruošiamasi ir tuo galėjome įsitikinti matydami nuotaikingai spalvotus mokinių piešinius bei sukurtus projektus – išradingas improvizacijas iš antrinių žaliavų: popieriaus plastmasės, stiklo. Žemės dienos proga buvo išpuoštos įvairios mokyklos vietos. Šalia nedidelio gaublio ir Žemės vėliavos akį traukė probleminiai plakatai – „Svarbiausios Lietuvos ekologinės problemos“, „Uragano Felikso pasekmės. Buvo aptartos ne tik problemos, bet ir siūlomi sprendimai, kaip minėtus sunkumus galima išspręsti. Taigi prabėgusi šventė parodė, kad „Ąžuolyno“ mokiniams rūpi mūsų planeta ir aplinka, kurioje reikės gyventi ateityje.

 

                                                                                     Saulė Jazilionytė ir Ugnė Daukšaitė, 3 klasė

20150327_142111 20150327_142125 20150327_142143 20150327_142149 20150327_142155 20150327_142201 20150327_142222 20150327_142226 20150327_142238