Kai atėjo abitūra

This entry was posted by on Penktadienis, 18 rugsėjo, 2015 at

Aš taip nuoširdžiai pasiilgau laikų, kai sunkiausi sprendimai, kuriuos turėjau priimti, buvo didžiulis nerimas, renkantis tarp „Ančiuko Donaldo“ nuotykių ir žurnalo „Witch“ (priklausomai nuo priedo, aišku), renkantis tarp „Karūnos“ ar „Princo“ pieniško šokolado, galvojant, ar eiti į valgyklą valgyti „rimto maisto“, ar nelabai legaliai bėgti į šalia mokyklos esančią „Maksimą“ ir ten (o ne, vėl nepaprastai sudėtinga dilema!) pirkti bandelę su varške ar su šokoladiniu įdaru. Visa tai tada atrodė rimtos problemos ir jos, užklupusios mane, būdavo, aišku, greit išsprendžiamos. Tada džiaugiausi, kad turiu tvirtą nuomonę, sugebu pasverti visus „už“ ir „prieš“ bei pasirinkti teisingai (dažniausiai „Donaldas“ nugalėdavo „Witch“, „Karūna“ su burbuliukais neprilygdavo „Princui“, o bandelė, beje, su šokoladu, pasiekdavo mano skrandį greičiau nei balandėliai). Galvojau, kad visi sprendimai bus maždaug tokio lygio ir didesnių nesklandumų mano gyvenime kaip ir neatsiras.
O, bet, tačiau , deja ar nelabai, atsirado…
Aš žinau, kad būna tokių žmonių, kurie jau nuo mažens sako jaučiantys turįs pašaukimą padėti žmonėms, todėl bus gydytojai, kiti jau darželyje aiškina nesutarimus tarp draugų, todėl bus diplomatai, o treti jau šešerių kepa blynus su rikotos sūriu ir svajoja apie nuosavą restoraną, pavadintą savo žiurkėno vardu. Dar aš žinau, kad kai kurie vaikai niekada neturėjo galimybės pasirinkti, ir matematikų šeima trečioką savo vaiką veda pas korepetitorių, nes nagi kaip kitaip vaikas taps toks pats matematikas kaip ir jo tėtis ar mama.
Bet man atrodo, kad nei vienas, nei kitas atvejis man netinka ir kad viską išgelbėti turės tik paprastas mano pačios sprendimas. Turėjau tokį savo gydytojo kabinetą balkone, gydžiau du amžinai sergančius pacientus (lėlę 1 ir lėlę 2, tačiau jos atliko kokių 50 skirtingų žmonių vaidmenį), vadinausi Justina Pastauskiene ir nuoširdžiai pildžiau pacientų korteles su jų ligų istorijomis. Kas liko iš to pomėgio dirbti balkone, tai inicialai J.P., kurie lyg šiolei yra mano parašo dalis. Įprotis? Ženklas? Susidvejinusi asmenybė? O gal vis dėlto pašaukimas?
Tėvų spaudimo niekada nejutau, jų svajonių pildyti neturėjau, jie tikėjo ir tiki, kad mano sprendimai bus teisingi, o, svarbiausia, naudingi man pačiai. Bet dabar aš nebežinau. Nebežinau, kai liko laiko tiek mažai, o nuspręsti jau reikia. Kai jau sprendimas yra ne šiek tiek , o iš tikrųjų labai daug ką nulemiantis, ir jo svarbą primena dar visi tokie, kurie jaučia tokią kvailą pareigą kiekvieno abituriento paklausti „ Mielasis(-oji), tai kur žadi studijuoti?“ Ir jūs tik galite įsivaizduoti tą nepavykusį nuslėpti nusivylimą veide, kai pasakai, kad nežinai. Dar galite įsivaizduoti mimiką, kai pasakai, kad galvoji apie mediciną ir žurnalistiką. Lyg jau nori juoktis tau į veidą, bet dar susilaiko, nes mato, kad nejuokavai. Tada tokie žmonės mandagiai tau pasako „Oi, vaikeli, kai aš buvau tavo metų, tiksliai žinojau, ko noriu. O tau jau laikas – žinok irgi“. Na, atsiprašau, bet 17 metų nuspręsti, ar tu būsi chirurgas kažkada po dar beveik tiek pat metų, ar žurnalistas, ar dar velniai žino kas, nėra lengva. 11952980_10206365616797746_8786928645798271807_oIr man 17-os metų tam sugalvot neužteko. Gal dėl to, kad tik šią vasarą pradėjau galvot (pačios problema, sakysit) nes tikėjausi, kad atsakymas ateis pats. Deja, visas sprendimo žavesys ir yra tas, kad viską lemia ne iš dangaus atėjęs nušvitimas (nors už tokį būčiau labai labai dėkinga bet kam, rymojančiam ten, ant debesies), o tik jis. Ir jo aš kol kas neturiu. Atrodo, kad viskas, ką apie save žinojau ir kam maniau esanti gabi, susimaišė į vieną didžiulį „nežinau“. Atrodo tada, kai visiems jau po truputį aiškėja, kur pasisuks jų kelelis po mokyklos, einant link mano posūkio atsiranda vis daugiau šviesoforų, kurie nuolatos dega raudona spalva ir stabdo mane kartu su daugybe kylančių klausimų mano galvoje. Ponas sprendimas net nesiteikia ateiti, kad ir kaip man jo reikia. Tikiu, kad ne viena aš taip jaučiuosi ir ne viena aš esu rimtai suabejojusi, ar ateitis tikrai mano rankose.
Bet viena mano gera draugė pasakė, kad iš tokių mano vidinių kontempliacijų išeis tikrai kažkas ir, kai mano sprendimas jau bus apčiuopiamas, galėsiu važiuoti į „Ąžuolyno“ gimnazijos Karjeros dieną ir sutrikusiems (tokiems kaip aš dabar) rodyti savo šitą nerimastingą rašinuką ir pasakoti savo sėkmės istoriją, kuri galbūt jiems padės tuose raudonuose šviesoforuose pagaliau įjungti ryškią žalią spalvą, įžūliai rėkiančią PIRMYN.

Gabija Kavaliauskaitė,4e

Comments are closed.