Gyvenimas susideda iš smulkmenų
Žinot, kaip būna – išgirsti kalbant apie karą, apie ligas, apie nelaimes ir galvoji, jog jos kažkur ten, kur tavęs nėra, kur tavo artimų nėra, kur nėra nieko, kas su tavimi susiję. Ir gyveni, naiviai galvodamas, kad tavo pasaulis (arba greičiau pasaulėlis) visada vaivorykštės spalvomis nudažytas, kvepiantis mamos blynais, kur didžiausia nelaimė būna koks nors šešetas iš matematikos. Deja…
Kai vieną saulėtą popietę parėjusi namo ir atsisėdusi virtuvėje ant kėdės pradėjau entuziastingai mamai pasakoti apie naujausią kulinarinę knygą, kurioje slypi paslaptis, išlaisvinanti visas moteris nuo nuolatinės ir jau beveik norma tapusios frazės „aš per stora“ ir, svarbiausia, žadanti tai padaryti taikant vos vieną mažą taisyklę (nieko blogo prieš tą knygą neturiu, tuo labiau, autorė tikras autoritetas), buvau neįprastai mamos užsipulta ir netgi subarta žodžiais ir visokiais klausimais, liečiančiais visą tą kūno tematiką. Ir aš visiškai nesupratau mamos reakcijos iki to laiko, kol ji pasakė, kad vienas pažįstamas serga. Ir serga ne bet kuo, o anoreksija. Ne kartą teko girdėti apie šį sutrikimą, net matyti vaizdus, kuo visa tai žmogaus kūną paverčia. O svarbiausia, jog kažkur girdėta priežastis, kad meilės ir palaikymo stygius tam turi labai daug įtakos, pasitvirtino. Tas žmogus nuo pat mažų dienų buvo savotiškai „neišmylėtas“, tėveliai, nors ir kaip stengėsi, nesugebėjo suderinti savo karjeros ir šeimos ambicijų. Šeima griuvo, o kas atsitiko su karjera, aš nebegirdėjau. Bet visoje šioje situacijoje man labai svarbus vienas vakaras, kurio metu aš pati galėjau prie jo sutrikimo prisidėti. 
Įprastas renginys, truputis mano organizavimo, truputis mano dalyvavimo, šiek tiek ir mano pažįstamo. Ir štai, besibaigiant visam tam lengvam balaganui, lipu laiptais žemyn ir susiduriu su jo šypsena ir jo žvilgsniu. Ir žinot ką aš padarau? Savo sumauto susireikšminimo prispausta (mat prie renginio teko ne tik prisidėti, čia ką tik šlaisčiausi su mikrofonu ir laksčiau po sceną garbanas atgal mėtydama), aš nusuku akis, apsimetu, kad nematau, ir užkalbinu kažką, su kuo man tada patogu bendrauti. Ir dabar, praėjus šitiek laiko, ir, deja, po šių nemalonių naujienų apie jo ligą, aš suprantu, kokią didelę klaidą tada padariau. Galbūt jam tai ir buvo viskas, ko trūko, kad taptų šiek tiek laimingesnis – šilto ir supratingo žvilgsnio, apkabinimo, keleto paskatinančių žodžių. Tačiau greičiausiai tai buvo dar vienas lašas į jo kantrybės pasaulio nemeilei taurę, kuri buvo pildyta visą jo gyvenimą. Ir aš bijau, jog tai galėjo būti vienas paskutiniųjų lašų, kurie priartino jo ligą. Kalėdos jau praėjo, greit Naujieji, todėl noriu jums visiems labai nuoširdžiai palinkėti dažniau prisiminti ir jausti šalia esantį, o ne tą, žiūrintį kitoje veidrodžio pusėje. Juk gyvenimas ir susideda iš smulkmenų – šypsenų, komplimentų, apsikabinimų ir nebylių žvilgsnių, kurie sako, kaip labai myli šalia esantį.
Klaudija Lukošiutė, 3e