Fantastiškasis Mantas Žemaitis
Jis ne tik Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos 2013 metų abiturientas, bet ir be galo nuoširdus, linksmas, veiklus žmogus, kurį mylėjo visi, būtent taip Mantą apibūdina jo buvusi auklėtoja A. Nemickienė.
Pirmiausia norėčiau, kad šiek tiek apibūdintum savo asmenybę: polinkius, pomėgius, troškimus.
Didžiausias mano polinkis yra veterinarija. Nuo penktos klasės svajojau būti veterinaru ir gydyti įvairius gyvūnus. Niekas iš mano šeimos nėra susijęs su medicina ir tuo labiau gyvūnais, todėl močiute visad mėgsta pabrėžti: „Ir į ką tu toks atsigimei….“ Taip pat esu labai aktyvus, manęs visur daug, man patinka bėgti, lėkti ir nesustoti. Todėl džiaugiuosi, kad Kaune daug mokausi ir dar dirbu. Aišku, randu laiko ir draugams, ir vakarėliams. Didžiausias mano pomėgis yra miegas, retai sau leidžiu ilgiau pagulinėt lovoje, bet tos akimirkos būna neapsakomos. Beje, dažnai einu į spektaklius ar kokius įdomius kultūros renginius, domiuosi filmais bei IT technologijomis. Jei atvirai, man patinka domėtis viskuo, noriu būti kuo platesnių pažiūrų, nes tai padeda įdomiau gyventi. Svajoju pabaigti mokslus Kaune ir išvažiuoti kokiems metams į Borneo salą pas Dr. Birutę Galdikas, kuri įsteigusi orangutangų rezervatą arba į Afrikos safarį, o gal ir į Kongą padėti goriloms. O vėliau į Australiją arba Ameriką, kur yra didelė gyvūnų įvairovė, nes nenoriu būti ribojamas tik šunų ir kačių.
Mokykloje buvai tiksliukas ar humanitaras?
Nebuvau nei toks, nei toks. Labiausiai patiko biologija ir ji gerai sekėsi. Per matematiką man būdavo linksma padirbėti su mokytoja Antanavičiene. Lietuvių kalbos pamokose buvau prastas gramatikos žinovas, bet gerai argumentuodavau, tik to tikriausiai nepasakytų mokytoja S. Brazienė, nes visada ginčydavausi su ja, bet ačiū ir už tai.
Kaip pasikeitė gyvenimas baigus mokyklą? Kaip sekasi studijuoti, suderinti mokslą su laisvalaikiu ir darbu? Ką galėtumei pasakyti apie studentiško gyvenimo ypatumus?
Visiškai pasikeitė. Pradėjau naują gyvenimą Kaune. Šį miestą žinojau tik iš antraščių laikraštyje: atsargiai: Kaune galite pamesti padangas duobėse. Iš pradžių buvo sunku, nes nieko nežinojau, buvo problemų su gyvenama vieta, nes „barake“ (aut. – studentų bendrabutis) nepatiko. Bet viskas susitvarkė po pusmečio ir dabar gyvenu puikiai įsikūręs vieno kambario bute. Studijos iš pradžių traumavo, nes terminai lotynų kalba, nežinomos sąvokos, viskas nauja. Bet dabar vadovaujuosi taisykle, kad nieko nėra neišmokstama. Laisvalaikio turiu mažai, nes po paskaitų einu į darbą, grįžtu vėlai, bet būna laisvų dienų. Tuomet nubėgi ir į universiteto „baliukus“, ir taip išeini į miestą pasilinksminti, tik po to žiūri, kad namo laikas, nes saulė jau teka. Studentiškas gyvenimas man yra nerealus, mokausi sau, eini į įvairius profesinius renginius, dėstytojai į tave žiūri su pagarba, kaip į draugą, kolegą.
Kuo dirbi, jei nėra paslaptis?
„Aviteloje“, IT skyriuje.
Ką galėtum pasakyti apie pačias veterinarijos studijas, šią profesiją ir apie LSMU akademiją?
Tai labai įdomios, reikalaujančios daug ištvermės studijos, duodančios ir daug praktikos ir daug teorijos. Jau esu budėjęs ir stambių gyvūnų (arklių) klinikoje, ir smulkiųjų klinikoje, ir Kauno zoologijos sode, kur stebėjom operacijas, maitinome gyvūnus, beje, zoologijos sode tepiau ruoniui nosį vaistais, nes buvo nusibrozdinęs, ir glosčiau žirafą. Veterinarija – pati geriausia profesija pasaulyje, nes gyvūnai yra mūsų draugai. Beje, studijuojantys veterinariją savo žinias gali pritaikyti ir gydydami žmones (bent savo šeimos narius, nes juk žmonių gyvenime viskas panašiai, tik vaistų dozės skiriasi).
O LSMU tapo mano antraisiais namais, kaip kadaise „Ąžuolynas“.
Ir galiausiai, jeigu grįžtum į mokyklą, ką darytum kitaip?
Nieko nekeisčiau, taip pat mylėčiau savo auklėtoja A. Nemickienę, taip pat mokyčiausi, taip pat kiekvieną rytą sveikinčiausi su budėtojomis, kurių iki šiol nepamirštu. Taip pat kartais „nusiplaučiau“ nuo pamokų ir taip pat siekčiau to žmogiško santykio su mokytojais, kurio taip trūksta, nes mokytojai turi būti draugai. Nesigailiu dėl nieko, nes kiekviena akimirka yra žavinga ir jos nesustabdysi, nepakartosi.
Labai ačiū už malonų pabendravimą. Nuoširdžiai tikiuosi, kad Tau pavyks viską įgyvendinti ir po kažkiek metų pasidalinti savo sėkme per „Karjeros dieną“ mūsų gimnazijoje.
Interviu ėmė Saulė Jazilionytė, 3 b kl.