Esu perfekcionistė, todėl ir kūryboje negalioja pasakymas: „Ai, bus gerai“

Trečiadienis, gegužės 2, 2018 Posted by
Comments closed

23561810_890186171141460_1503875296624678964_nNuo šių mokslo metų pradžios mūsų gimnazijos bendruomenę papildė dar viena pedagogė – režisierė bei teatro mokytoja Aiva Urbšienė. Tęsdama gimnazijos tradiciją, kuri leidžia tiek mokiniams, tiek mokytojams, tiek tėvams susipažinti su naująja mokytoja, pakalbinau  režisierę, kuri maloniai sutiko atsakyti į keletą mano užduotų klausimų. Buvo įdomu sužinoti negirdėtų ir greičiausiai mažai kam žinomų faktų, tad jei dar nespėjote artimiau susipažinti su teatro mokytoja, kviečiu jus tai padaryti!

 

1.Kada ir kodėl nusprendėte, kad teatras – tai jūsų aistra, hobis, su kuriuo norite sieti savo gyvenimą ir padėti jį pamilti kitiems?

Nenusprendžiau  nieko. Tiesiog …taip gavosi J  Tai, su kuo buvau nuo mokyklos laikų- vaidyba, šokis, muzika – įsuko ir į studijas . Vis pabėgdama – grįždama, bet esu teatrinėje veikloje ir tikiuosi būti J

  1. Kokį įsimintiniausią vaidmenį teko atlikti jums pačiai?

Įsimintiniausias vaidmuo buvo komiškai tragiškas: studijų metais  statėme spektaklį                                                           „Brolio triušio nuotykiai“, man teko Brolio Lokio vaidmuo. Vienoje scenų stovėjau ant gana aukštos pakylos, prieš mane buvo dar aukštesnė širma. Visas šis mechanizmas  buvo prie scenos krašto. Labai ekspresyvioje scenoje teko už tos širmos grumtis dėl bananų taip, kad su viskuo nubildėjau į  žiūrovų salę (scenos aukštis, beje, buvo tikrai ne mažiau kaip metras… Tad skaičiuokim..:)                                                                                                                                    Trauma buvo nemenka (raiščių patempimus , sutrenkimus ir mėlynes teko gydyti ilgai), tačiau tuokart  teko suktis iš padėties- žiūrovas turėjo patikėti, jog viskas, kas vyksta taip ir turi būti.

  1. Kuri teatro rūšis yra mieliausia ar artimiausia Jūsų širdžiai? Kodėl?

Neišskirčiau kažkurios vienos, kadangi stengiuosi pamatyti kuo daugiau ir kuo įvairesnio žanro spektaklių. Gal mažiau priimtini  komerciniai darbai, nelabai suprantu „treninginės kultūros“ apraiškų scenoje, bet vėlgi- matyt, kažkam to reikia, antraip negi režisieriai kurtų?

  1. Koks šiais metais matytas spektaklis labiausiai patiko? Kodėl?

Mėgstu „sunkius“ spektaklius, po kurių dar kurį laiką negali kalbėti, norisi būti su ta patirta emocija kuo ilgiau, suprasti transliuotas „žinutes“.                                                                                                              Grįžtant prie klausimo- tai  neseniai mačiau ir  gerą įspūdį paliko Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Tėvas“. Mielai dar kartą nueisiu į Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklį „Altorių šešėly“,  A. Cholinos  „Otelas“ užgniaužia kvapą, kaip ir didingas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“.                                                                                                                        Tačiau Panevėžio teatro „Menas“ spektaklis „Equus“ man  yra lietuviškų spektaklių favoritas. Mačiau 4-5 kartus ir tikrai, kai tik rodys, važiuosiu dar pažiūrėti.                                                                                                                           Žiūrint platesniu mastu, labiausiai žavi Rimo Tumino spektakliai. „Eugenijus Oneginas“- tobula iki ašarų : aktorių vaidyba, režisūriniai sprendimai. Viskas kaip ir paprasta, aišku, pastatyta „ant“ klasikinės režisūros pradmenų, tačiau tas paprastumas ir atskleidžia kūrėjų  genialumą. Mano  sielai tai labai artima.

  1. Kas yra sunkiausia, o kas labiausiai patinka, dirbant mokytojos darbą?

Būti pedagogu yra didelė atsakomybė ir visai nesvarbu, kokį dalyką dėstai. Šiandien mokiniai tikrai nėra blogesni nei tie, kurie mokėsi prieš keliasdešimt metų. Jie – kita karta, tačiau viskas priklauso nuo santykio, kuriuo vadovaudamasis eini į jauną žmogų. Ir laikas tam nėra pavaldus. Jei priimi mokinį tokį, koks jis yra, nesistengdamas pakeisti, o tik suteikdamas galimybę jam pačiam susitikti su savimi – bendravimas tampa paprastas ir lengvas, išnyksta bet kokios ribos. Jaunuolis pirmiausia turi pasitikėti tuo žmogumi, pas kurį ateina, o scena vienaip ar kitaip apnuogina. Man teatro mokytojo profesija pirmiausia yra būdas pasakyti mokiniui – pasitikėk manimi, čia nebus nieko, kas tave sužeistų, bet tu turi nebijoti pats susitikti su savimi. Nėra netinkamų žmonių scenai. Neretai mes turime tik netinkamą požiūrį.

Mokinių visada prašau mane vadinti vardu. Ne todėl, kad man būtų gėda ir žodis „mokytojas“- ne lygis. Jaunimui sakau:  nesu „bažnyčia ant kalno“, iki kurios reiktų keliais šliaužti, norint  būti išgirstam. Tačiau mes turime suprasti, jog mokytojais esame vieni kitiems būtent mes patys:  aš- mokiniams, mokiniai – man.                                                                                                                                                              Sunkumai iškyla kūrybiniam procese, kada nerandi vienokio ar kitokio sprendimo, sunku būna mokiniams, kai tenka apsišarvuoti kantrybe ir laukti savo „gabalo“ repeticijos, tačiau tas savo galimybių ribų išbandymas naudingas visoms pusėms: ir man, ir teatrinukams. Kai premjeros dieną sustojame ratu, susikibę už rankų, kai išgyvename vieni už kitus, kai pasirodymo metu jaučiame, kad pulsavimas vyksta vienu ritmu tiek scenoje, tiek žiūrovų salėje, apima nepaprastas bendrystės ir jaukaus šeimyniškumo jausmas. Tai yra kažkas nenusakoma žodžiais…

  1. Ko tikitės iš savo mokinių per pamokas?

Iš naujai ateinančių visada tikiuosi jog jie išmoks  būti… čia ir dabar…:)   Bet kokias ribas nubrėžiame mes patys. Teatro pamokų metu aš nesistengiu būti tuo, kuo nesu, ir tikiu, kad mokiniai tai jaučia. Todėl ir juos skatinu  būti toje akimirkoje, kurioje jie yra.                                                                              Mano delnai ir širdis atviri – tik imkit, jei tik galiu kažką duoti.. .Teatro pamokose mes mokomės ne tik to, kas būtina pagal planą. Dauguma jaunuolių sako, jog juos kausto scenos baimė. Aš juos mokau ne nugalėti tas baimes, bet susitikti su jomis. Kai mokiniai supranta, iš kur  kyla baimės, – tada ir įvyksta didysis virsmas, atveriantis kelius kūrybiškumui vystytis. Jei suaugę jaunuoliai  po pamokų ateina į dramos studijos ar renginių organizavimo būrelį ir ten būna iki vėlaus vakaro, vadinasi, tame buvime jie mato prasmę. Svarbiausia – aiškiai suvokti, kodėl esi ten, kur esi, ir dėl ko tai darai. Teatro pamokose  nėra nieko, kas verstų žmogų eiti prieš jo prigimtį. Tačiau jei pats nori atverti savo vidinius klodus,- jaukinkis patį buvimą, nebijok save „sulaužyti“.

  1. Ar turite kažkokių kitų hobių, mėgstamos veiklos, kuria užsiimate laisvalaikiu?

Neturiu konkretaus hobi, kad galėčiau pasakyti, jog tai – „mano“. Viskas priklauso nuo situacijos…. Esu spontaniška, tad vadovaujuosi neretai tos akimirkos nuotaika. Norisi sėsti ant dviračio – sėdu, norisi važiuoti naktinio miesto gatvėmis – važiuoju, norisi pjauti žolę – pjaunu,  norisi „sėdėti „facebook‘e- „sėdžiu“.:)

 8.Kokias žmogaus savybes labiausiai vertinate, kokios – labiausiai atstumia?

Žmones pajaučiu ir dar iki šiol nuojauta neapgavo… Lyg deguonį gaudau paprastumą,  nuoširdumą, tikrumą, greit „perkandu“ tuos, kurie santykyje yra „verslininkai“ ir esi reikalingas tik tiek, kiek  naudos atneši.  Pirmoje vietoje visada buvo, yra  ir bus SANTYKIS, grįstas pasitikėjimu, ir nesvarbu, ar kalbame apie šeimą, ar apie darbą.

  1. Kas yra jūsų idealas? Kodėl?

Žodis „idealas“, kada kalbame apie žmogų, man nėra priimtinas .Aš sakau „siekiamybė“.                                                    Yra keletas žmonių, kurių profesine veikla nepaprastai žaviuosi, žavi jų asmeninės savybės.

  1. Ar turite kokią nors frazę, kuri jus motyvuoja, padeda į viską žiūrėti optimistiškai, skatina siekti savo tikslų?

„Arba puikiai, arba niekaip“. Esu perfekcionistė, todėl ir kūryboje  negalioja pasakymas: „Ai, bus gerai“.  O optimizmas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Labai svarbu, kad ugdymo įstaigų vadovai, dalykų mokytojai suprastų, jog bet kuri meno sritis – šokis, muzika, teatras –  yra lygiaverčiai svarbūs jauno žmogaus asmenybės ugdymo procese, kaip ir akademinės žinios. Labai liūdna, kai ateina  nepaprastai gabus abiturientas ir sako: „Labai noriu vaidinti, tačiau negaliu… Daug namų darbų iš „svarbiausių“ dalykų …“ Labai norėtųsi, jog menų dalykai nebūtų podukros vietoje.

  1. Jei galėtumėte pasirinkti bet kokią šalį, kurioje gyventumėte, kokia tai būtų šalis? Kodėl?

Kad ir kaip banaliai skambėtų – man geriausia, kur esu,- savoje šalyje. Gyvenu  Klaipėdos priemiestyje, galiu matyti parskrendančius paukščius, vasarą bėgti nuo karkvabalių, bijoti uodų ar erkių, bet vis tiek, susirangius terasoje, „uosti “ bundančios žemės kvapą, džiaugtis dūkstančiais kieme vaikais, pasodinti braškės daigą ir nesvarbu, jei liūtys išplaus ar nebus nė vienos uogos – svarbiausia – pats procesas.

Teatre lygiai taip pat mokausi džiaugtis mažais dalykais, to mokau ir jaunimą ir jei visiems kartu pavyksta suprasti, jog ne kalno viršūnė yra svarbiausia, bet pati kelionė – tai yra didžiausias mūsų visų laimėjimas…

Režisierę kalbino Faustė Murauskaitė, 3a

 

 

Tik mintys ir aš

Trečiadienis, gegužės 2, 2018 Posted by
Comments closed

         Šešėlis 31732439_800021433540484_8047956547273228288_n

 

Vakar paliečiau

Ant sienos prikibusį

Savo trapumo šešėlį.

Ir traukiausi nuo jo.

 

Bet įkyrus šešėlis

Plaukė iš paskos.

Šliaužė grindimis.

Lipo sienom.

 

Slinkau vis greičiau,

O jis kartu.

Kol suklupau

Ant sielvarto akmens.

 

Nebeturėjau

Jėgų atsistoti.

Prie žemės slėgė

Sunki šešėlio dvasia.

 

Beviltiškai aš

Ištiesiau ranką

Į viršų.

Į mėlyną dangų.

 

Šiandien galiu

Atsistoti, pamiršti

Šešėlį, nes gniaužiu

Delne dalelę dangaus.

 

 

Skambesys naktyje

 

Tiek daug

danguje

žvaigždžių.

O aš čia –

viena.

Ne, su manimi

tūkstančiai balsų.

Skamba

ausyse dienos

riksmai.

Ir šurmulys.

Ir sprogsta

aidas galvoje.

 

 

Nenoriu tokio

triukšmo.

Prašau,

bent dabar.

Bent čia.

Užtenka

dienos garso.

Nebegirdžiu

net savęs.

Savo minčių.

Slaptų svajonių

Skambesių.

 

Aš noriu vėl

klausyti,

kaip tyli

naktis.

Pavargusi žemė.

Ir žvaigždės.

 

Bet…

Žvaigždės

nemoka tylėti!..

Ir pagaliau

tai girdžiu.

Kai tolsta

Triukšmas manyje.

 

Girdžiu tą pačią

tylią

žvaigždžių muziką.

Kaip visada.

Kai skęsta

užmarštin

dienos garsai.

Dabar aš vėl

galiu klausytis

tylios muzikos.

Savų svajonių

ir nakties

žvaigždžių.

 

 

Paklydusios akys

 

Tik nesurask

Mano akių.

Dar ne laikas.

Nes nepažintum.

Sakytumei,

Kad tai – ne mano

Šviesios akys,

Kurias laikei

Savu

Mėlynu ir amžinu

Žvilgsniu.

Mano akis

Norėjai išlaikyti

Tokias, kokios buvo.

Ir neleidai

Judėti.

Pabėgti joms ten,

Kur nepavytum.

 

Bet jos išsprūdo

Iš tavo

Gilaus žvilgsnio.

Dabar jos

Kaip drugelis

Aukštai

Išdidžios skraido.

Ne.

Jos sunkiai braido

Kaip amžinasis žydas

Ieškodamos tavęs

Su mėlynom

Ištikimom akim.

 

Ir pagaliau.

Po ilgos klajonės

Aš pamečiau

Netikrą

Klaidžiojantį žvilgsnį.

Nurimusiom,

Vėl šviesiom akim

Grįžtu.

Iš tolo atpažįstu

Tavo žvilgsnį.

Dabar jo mėlynumo

Begalybėj

Bunda nauja

Vilties aušra.

Agnė Valaitytė, 2c

 

 

Trečiokės poezija

Trečiadienis, gegužės 2, 2018 Posted by
Comments closed

trec_eiler1 (paauglė pavasarį)

Mėnulis

 

Jis žiūri iš aukštai į mus,

Saugo beklaidžiojančią sielą.

Naktyje žvarbioj matau vienintelį jo veidą mielą.

Spindinčiom akim ir išsižiojus

Bežiūrint man tas vaizdinys lyg sielos rojus.

O jei norėčiau paliesti, drąsos turėti apkabinti tave,

Ar leistų, ar laikytų bjaurios būties sunki dalia…

Žavinga jo vienatvė, supanti be paliovos,

Paslaptingumo šydas lyg savaime,

Jis vienas toks, jo nieks nepakartos…

Kaip gera, kai vienatvę galima pasidalint perpus

Ir mažą gabalėlį, žiūrėk, jau artimas tu man esi žmogus.

…………………………………………………………………………………………………………………………………………….

Keturiolika

Ir jausmas, lyg nutrauktų pavadėlį,

Lyg nurengtų paskutinį drabužėlį,

Nuoga jūra ar nuoga joje,

Plaukus apkabinusi raudona skarele,

Aš tyliai plaukčiau valtele.

Irčiau sieksnį, mylią, varstą,

Saldusis daiktas greit apkarsta.

Ir amžiaus miegui tikras grožis

Lėtai atsigula į karstą.

Tarp kojų pirštų šaltas smėlis,

Pėdoje užstrigęs akių tavasis mėlis,

Nesiliaudamas mūs skardį vėjas tranko,

Jausmų banga atsimuša į krantą.

Tu, keturiolikta banga  atplaukęs,

Pavasario balsais į kairę ausį prisišaukęs

Be priedų ir nereikalingų konservantų,

Tik kelios pėdos smėly ir  jau naujoji mano mantra…

…………………………………………………………………………………………………………………………………………….

treciok_eil2Ir į žemę krinta veidrodžiais,

Nesustabdo mintimis,

Tačiau sustoja laikrodžiais.

Tokiuose ir mudu tyliai susirangom,

Pasirąžom, pasikasome paausį,

Sukame mes galvas ir galvosūkį.

Kvėpuojame į vienas kito nugaras,

Taip stipriai, kad jau traška stuburas.

Pasižiūrėkime į bendrą vaizdą,

Veidrodžiuose – dvi figūros.

Stačias tu, kampuota aš,

Bet lyg ir turime bordiūrus.

Jei figūras stumtume, prisiekę artumas,

Ragaučiau šaukštais laimės platumas.

Į šiaurę ar pietus, visai nebesvarbu,

Dienovidiniu ar lygiagrečiai,

Šachas juk keliauja su matu.

 

 

Projektas „Folkloras – bendra latvių ir lietuvių kalba“

Trečiadienis, balandžio 25, 2018 Posted by
Comments closed

Projektas su Latvijos Balvi gimmnazija, prasidėjęs 2017 metų pabaigoje, tęsiasi. „Ąžuolyno“ gimnazijos šokių grupės „Auštra“  ir Mokinių parlamento atstovai kartu su šokio mokytoja L.M.Černeckiene ir socialine pedagoge V.Martyšiene  š.m. balandžio 9-15 dienomis viešėjo Latvijoje, Balvi mieste. Gimnazijos direktorė I.Paidere papasakojo apie   gimnaziją, savo veiklą pristatė   Balvi gimnazijos Mokinių  dūma  ir  „Ąžuolyno“ gimnazijos Mokinių parlamentas. Aktyviai bendravome susipažinimo ir atsisveikinimo vakaruose, mokėmės latvių kalbos, žaidėme tinklinį, krepšinį, plaukiojome baseine.  Tai buvo tikrai įdomi bei turininga pažintinė ir koncertinė kelionė. Kartu su latvių šokių grupe „Purenite“, kurios vadovė L.Bukša yra šio tarptautinio projekto organizatorė,  koncertavome Balvi  gimnazijoje, pensionate, Krizių centre „Rasas Perles“, etnokultūros centre „Upites“.  Po koncerto dalyvavome folkloro šokių popietėje,  mokėmės latviškų bei estiškų šokių . Projekto organizatoriai, Balvi gimnazija, organizavo turtingą laisvalaikį, įdomias ekskursijas po Balvi gimnaziją, miesto muziejų, Jaunimo centrą, interaktyvią ekskursiją po Balvi miestą, edukacijos užsiėmimus keramikos dirbtuvėse, Muzikos instrumentų , etnografiniame muziejuose. Be Balvi, aplankėme ir Latvijos sostinę Rygą, grožėjomės senamiesčiu, lankėmės Kino, Automobilių muziejuose, Zoologijos sode, Operos ir baleto teatre. Projekto paskutinysis akordas – š.m. balandžio 29- gegužės 1-ą dienomis Klaipėdoje. Laukiame visų balandžio 30-ą dieną 14.00 val. baigiamajame koncerte „Ąžuolyno“ gimnazijoje.

Loreta-Margarita Černeckienė

Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija aktyviai mini ir švenčia brangiosios Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį.

Penktadienis, kovo 30, 2018 Posted by
Comments closed

Vasario 15-ąją dieną vyko konferencija „Dovana Lietuvai“ vasario 16-osios proga. Jos metu pristatyti II-ųjų ir III-ųjų klasių moksleivių kūrybiniai darbai. Nuo naujųjų metų pradžios mokiniai dėjo pastangas į galimybę ypatingai išreikšti savo meilę gimtinei jos šimtmečio proga: rašė rašinius, piešė, tapė, kūrė žaidimus, muzikines kompozicijas, kalbas. Visų darbai buvo pristatyti istorijos pamokose, o tie, kurie paliko didžiausią įspūdį, tapo ir vykusios konferencijos dalimi.

O štai kovo 15-ąją III-iosioms bei IV-osioms gimnazijos klasėms aktų salėje buvo surengtas protų mūšis, skirtas kovo 11-ajai paminėti. Klausimai neapsiribojo vien tik nepriklausomybės atkūrimo tema, bet aprėpė ir visą Lietuvos istoriją, pažymint kunigaikščių valdymą, lietuvių išradimus, pergales. Protmūšį sudarė trys turai: geografijos, istorijos ir Lietuvai nusipelniusių asmenybių išmanymo. Pertraukų tarp turų metu buvo pristatyti dar keli kūrybiniai darbai, paįvairinę ir praturtinę protmūšį. Muzikinę kompoziciją, improvizuotą „tributą“ M. K. Čiurlioniui – garsiausiam vardui Lietuvos meno padangėje „Dar vienas kvietimas kurti savo šalį ir netapti apsimestiniu patriotu“ pristatė IIId klasės mokinės Elžbieta Radušytė ir Ieva Dikšaitytė, o rašinį „Ką reiškia Lietuvos nepriklausomybė?“ skaitė IIIe klasės mokinė Benita Gaižiūnaitė.

Valstybės nepriklausomybės šimtmečio proga buvo pademonstruoti įvairūs talentai, kūrybiškumo gebėjimai ir turtingas žinių bagažas. Džiaugiamės, galėdami laisvai kurti, reikšti mintis, kaip niekad džiaugiamės galimybe kasdien tobulėti ir būti tuo, kuo sugalvojam. Būti tuo, kuo norim, kuo esam. Valstybės ateities nešėjais.