„Žodis – galingiausias ginklas“
Taip? Ne? Žodžiai – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mes jais išsakome savo jausmus ir mintis, nors kartais taip sunku ištarti net vieną žodį: atsiprašau, ačiū… Manau, kad fizinis skausmas niekada neprilygs psichologiniam, o žodis – aštriausia strėlė, kuri visada pataiko į taikinį – širdį- ir silpniausią vietą – jausmus. Tai – galingiausias ginklas ir niekas to nepaneigs, bet kartais ir gerąja prasme, pvz.: spaudos draudimo laikotarpiu, jeigu ne lietuviškas žodis, užrašytas juodu ant balto, lietuviai, kaip tauta, tikriausiai būtų išnykusi: „Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti,/Kas iš gyvenimo, jei gailiesi galėjęs gimti,/Žodis – niekas, jeigu pilkas,/ Kas iš tavęs, jeigu silpnas.“
Žodžiai yra žmonių stiprybė, sistema taip valdo visuomenę, o ji priešinasi ir kovoja tokiu pat būdu. Kaip sakoma: „Geriau mirti stovint, negu gyventi klūpant“, svarbiausia- kovoti savo žodžiais už teisybę ir įrodyti, kad buvo verta, negu būti tuo debesiu, skriejančiu pavėjui be lietaus ir išnykti be ženklo, jog kažkada egzistavai. Yra viena pamokanti istorija. Jaunas vyras keliavo pėsčiomis ir dviračiu po Afriką, aplankydavo kaimą po kaimo ir meldėsi už žmones dėl jų gyvenimo. Nebuvo beveik jokio atsako. Po maždaug 18 mėnesių jis susirgo nepagydoma liga ir mirė. Jo draugams, misionieriams, besiruošiant laidotuvėms, į tą vietą pradėjo plūsti čiabuviai. Apstulbę misionieriai klausė: „Kodėl jam gyvam esant jūs nenorėjote jo klausyti, o dabar, kai jis mirė, jūs plūstate į jo laidotuves?“ Vietiniai gyventojai paaiškino: „Matote, tai, kad jis buvo pasirengęs ne tik gyventi, bet ir mirti dėl žodžių, kuriuos kalbėjo, įtikino mus, jog tie žodžiai yra tikri <…>“. Štai tikroji žodžio galia.
Kaip veiksmas ir atoveiksmis yra kita žodžio pusė, tamsioji. Vienu žodžiu galima sugriauti viską, ką kažkas ilgai statė, užgesinti taip sunkiai uždegtą šviesą. Kartais juk tik reikia įsiklausyti, suprasti, o ne berti bereikšmius žodžius. Vienas sako, o kitas neteisingai interpretuoja. Jeigu žmonės šnekasi skirtingomis kalbomis, tokių galimybių dar padaugėja. Pavyzdžiui, persų kalboje žodis „kompromisas“ neturi anglų kalbai būdingos teigiamos pusės „tarpinis abi puses tenkinantis sprendimas“, bet tik neigiamą prasmę: „Mūsų garbė buvo pastatyta į pavojų“. Panašiai ir su žodžiu „tarpininkas“, kuris reiškia, kad jo įsikišimas yra nepageidaujamas. 1980 m. JT Generalinis Sekretorius nuvyko į Iraną siekdamas išlaisvinti amerikiečių įkaitus. Šios pastangos buvo atmestos Irano radijui ir televizijai transliavus jo žodžius: „Atvykau čia kaip tarpininkas ieškodamas kompromiso.“ Reikia stengtis suprasti kitus, nors ir kaip bebūtų sunku.
Žodžiais mes prisiekiame ir pažadame sunkiausiomis ir gražiausiomis savo gyvenimo akimirkomis. Atkeršyti ir sunaikinti, mylėti ir padėti… Deja, dažniausiai gražūs pažadai kažkur pranyksta, lieka tik skaudūs, kažkada daug vilties teikę žodžiai, kuriuos norėjosi sugauti ir niekada nepaleisti. Begalybė… Begalybė žodžių, turinčių ir neturinčių prasmės, bet niekada neišsakančių to, ko nori. Vienas… Du… Trys… Taip, ne, gal, bet, kai, jei, brangi, svarbi, pikta, tobula, liūdna, kažkas, niekas – VISKAS… Žmonės parašo knygas, o aš? Aš galiu parašyti tik 500 žodžių, kažkam lemiančių kelią į sėkmę, kažkam paguodos, kažkam meilės, kažkam vilties, kažkam žinių, kažkam bereikšmių kelių minučių… Todėl gal tiesiog einu suvalgysiu saldainių, juk jie iškalbingesni už tūkstančius žodžių.
Kamilė Butkevičiūtė, 3e