Ar sutinkate su Rudyardo Kiplingo mintim: „Jei istorija būtų dėstoma kaip pasaka, ji niekada nebūtų užmiršta“
Istorija ir pasaka – du visiškai skirtingi, bet kažkuo panašūs žodžiai. Istorija – tai faktas, o pasaka – svajonė, fantazija, niekada neišsipildžiusi istorija… Vien šis žodis mane panardina į rausvų debesėlių arba cukraus vatos apsuptą pasaulėlį. Kiekvieną mūsų gyvenimo sekundę mes kuriame istoriją. O mūsų mintys – pasakas. Man labiau priimtina yra pasaka, ji kažko pamoko, bent akimirkai leidžia patikėti gėriu, neišsipildžiusia savąja svajone. Manyčiau, daugelis galėtų papasakoti „Snieguolę ir septynis nykštukus“, „Pelenę“, „Eglę žalčių karalienę“, tačiau ne Liublino unijos priežastis ar padarinius. O kodėl? Juk tai mūsų istorija! Iš tiesų juk taip lengva kurti istoriją ir tapti ja. Kai kam reikia vienos frazės, pavyzdžiui: „Veni, vidi, vici“, kitam- neribotos valdžios, ūsų bei iškeltos rankos. Kažką panašaus padarykite – ir jūs jau istorijos vadovėlyje. Tapkite prezidentu, siekite aukštumų ir kopkite į jas. J Tik nekurkite lagerių, nežudykite žmonių, nors ką čia bepridursi, daugelis taip ir tampa žinomi: Stalinas, Hitleris, Muravjovas…
O su pasaka viskas sudėtingiau. Taip, taip, sudėtingiau. Tai turi paliesti širdį, tą dvasinį mūsų pasaulį, tą „mažąjį aš“, kuris yra giliai, giliai viduje nuo pat vaikystės, nesvarbu, kiek dabar žmogui bebūtų metų… O dažniausiai juk pasakos yra perduodamos iš lūpų į lūpas, ne taip, kaip istorija, kuri užrašoma, kad išliktų (būtų neblogai padaryti dar vieną kopiją, kad neprarastume pusės faktų). Pasakos mūsų gyvenimui suteikia vilties, svajonių išsipildymo ir galiausiai leidžia patikėti šiuo pasauliu. Ir visiškai nesvarbu, jog nesutiksi septynių mažų, drūtų vyrukų su „Victoria Secret“ podiumo gražuole arba panelės, bėgančios iš Bekingemo rūmų ir pametančios savo „Louboutin“ batelį, kurį atrastų princas Haris (jis dar nevedęs J). Aš tiesiog noriu pasakyti, kad visiems daug įdomiau klausytis kažko, kas suteikia šiam gyvenimui laimės bei džiaugsmo. Juk mus tikrai sudomintų toks pasakojimas: „Štai seniai, bet ne per seniausiai, gyveno toks mažutis prancūzas su la-a-a-bai dideliais siekiais savo gyvenime- užkariauti visą pasaulį! Jis patyrė begales nuotykių, nužygiavo į Egiptą, Rusiją, net Lietuvoje buvo paviešėjęs, norėjo Onos bažnyčią išsivežti. Ne visada jam sekėsi, bet jis nenuleido rankų ir stengėsi įvykdyti savo užmojus. Deja, neturėjo saiko ir nesuprato, kada laikas sustoti ir nepervertinti savo jėgų. Veiksmo ir atoveiksmio dėsnis veikia ir čia. Todėl savo paskutines gyvenimo dienas praleido vienišas tolimoje saloje…“
Ir mes, skaitydami pasakas, įsivaizduojame save kaip tą didvyrį, kovojantį su slibinu, bet, deja ne sukilimo vadą, kuris, nors ir pateko į istoriją, buvo pakartas. Kiekvienas turime savo istoriją, ji išskirtinė ir nepakartojama, kaip ir pasakos. Mes mėginame išspręsti visas problemas, padaryti tą dieviškąjį stebuklą be burtų lazdelės kiekvieną mielą dieną, kad pabaiga būtų kaip pasakose: „Jie gyveno ilgai ir laimingai“. Jeigu mes pasakotume istorijas, savo kalba suteiktume viltį ateičiai, istorija įgytų kitą vertę, ne tik praeities įvykių, ji pereitų į kitą dimensiją. Pasiektų mūsų dvasines vertybes, o ne tik žemiškąsias. Iš dulkės pavirsim į dulkę, kažkada kūrusį istoriją žmogų: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,/ Ir niekas manęs neminės!”
Kamilė Butkevičiūtė, IIIe