Pasaulis visai kaip Aš
Rašinio konkursas „Socialinis jautrumas – aktyvios ir subalansuotos visuomenės tiltas“
Sveiki, mano vardas Aš. Gimiau ir užaugau Tobulajame Mieste. Esu kitokia, bent jau tokia buvau. Nevaldau kojų, visos savo apatinės kūno dalies. Norėčiau jums papasakoti savo istoriją, kaip iš kitokios tapau tokia. Tokia, kaip visi.
Tobulajame Mieste viskas yra nepriekaištinga. Gatvėse nematyti šiukšlių, elgetų. Visi gyventojai dirba, turi pakankamai pinigų, neliko bado, neprievalgio, socialinės atskirties. „Liberté, égalité, fraternité“. Jokių problemų. Čia aš ir mano dvynė sesuo Ji gimėme ir užaugome. Taip, turiu dvynę. Mudvi – Aš ir Ji – augome gražioje šeimoje, patyrėme laimingą vaikystę. Tėvai mus labai mylėjo. Mes buvome tobulos dukterys, vertos tos meilės. Puikiai sutariau su Ja. Kaip kitaip, juk Ji yra mano dalelė. Viską darėme kartu: valgėme, miegojome, žaidėme, mokėmės vaikščioti, kalbėti ir bendrauti. Gyvenimas buvo tobulas iki vieno netobulo atsitikimo.
Tuomet man buvo vienuolika metų. Nelaimingai susižeidžiau nugarą. Paprastai Tobulojo Miesto ligoninės gydytojai išgydo bet kokią ligą, žaizdą, ydą ar kūno netobulumą. Bet mano atveju kažkas nutiko (man taip niekas ir nepaaiškino kas) ir dėl to netekau gebėjimo valdyti kojų. Visus ištiko šokas. Panašūs dalykai Tobulajame Mieste nenutinka. Niekas nežinojo, kaip elgtis. Pirmosiomis savaitėmis nesikėliau iš lovos, tik prireikus Tėtis nunešdavo mane į tualetą. Taip leidau laiką iki tol, kol mano tobulasis Tėtis sugalvojo pritaisyti ratukus prie kėdės kojų ir taip stumdyti mane atsisėdusią. Kėdė ant ratukų pagyvino mano netikėtai invalide tapusios gyvenimą.
Nevaldydama kojų, praradau labai daug. Net namuose visur buvo pilna kliūčių: daiktai, spintelės, per siauri tarpai tarp baldų pravažiuoti kėdei. Visas pasaulis tarsi susitraukė į porą kambarių pirmajame namo aukšte. Viršutiniai aukštai, kiemas, mašina, laukas – viskas tiesiog fiziškai nepasiekiama. Didžiausia pramoga būdavo, kai tėtis nunešdavo mane į mūsų automobilį, pasodindavo ir veždavo pasivažinėti be tikslo. Buvimas automobilyje, žvelgimas pro langą ir važiavimas į niekur man reiškė labai daug, nes tik taip ištrūkdavau į lauką. Mokykla tapo lyg visai kita planeta. Ateidavo kelios mokytojos į namus, galėjau bent šiek tiek pasimokyti. Be šių žmonių pradžioje dar ateidavo aplankyti buvę draugai, tačiau greitai ir jie nebesirodė. Net geriausia draugė mane paliko. Žmonėms paprasčiausiai buvo per sunku matyti tokią netobulą mergaitę. Mane visados palaikė tik mano šeima: Mama, Tėtis ir Ji. Iš Jos jaučiau stipriausią paramą, nes ji manęs nevertino kaip kitokios. Aš nebenorėjau matyti kitų žmonių, nes iš jų tik ir jausdavau sklindantį gailestį, nejaukumo ir nežinojimo kur dėtis jausmą.
Tad taip slinko mano dienos: vienodai ir nuobodžiai. Vienintelis geras dalykas, išlikęs iš praeities, buvo santykiai su Ja. Mano mielosios dvynės elgesys su manimi po nelaimės nepasikeitė, dėl to esu jai ypač dėkinga. Pokalbiai, laiko leidimas kartu palaikė mane labiau nei bet kokios tėvų kalbos apie gydymą ar naujus vaistus. Tačiau kartais matydama, kaip Ji išeina į mokyklą ar susitikti su draugais, ruošiasi važiuoti į ekskursiją arba su tėvais iki parduotuvės, imdavau jaustis keistai. Sukildavo tokia negerumo emocija, persmelkdavo pavydas, pagieža. Tokiomis akimirkomis savęs ir Dievo klausdavau, kodėl mane taip nubaudė, uždarė į narvu virtusius namus, o mano kita dalelė sesuo gyvena nuostabų, laimės kupiną gyvenimą. Negalėjau suprasti šios neteisybės. Jausdavausi nuskriausta iki sielos gelmių.
Taip bėgo metai. Pasaulis aplink mane keitėsi: Ji suaugo ir subrendo, Tėčio ir Mamos veiduose taip pat matėsi prabėgusio laiko pėdsakai. O aš toliau sėdėjau toje pačioje kėdėje su ratukais, kurią kadaise sumeistravo Tėtukas. Tuštuma mano sieloje plėtėsi taip pat greitai, kaip bėgo laikas. Nebeturėjau kuo džiaugtis. Jos gyvenimas man atrodė tobulas, tad stebėjimas iš šono mane varė dar labiau į neviltį. Mačiau, kaip keitėsi Jos išvaizda, stilius, mąstymas, Ji dalijosi pirmojo bučinio, pirmųjų santykių malonumais ir patirtimis, kurie prilygo svajonei. Supratau, kad man nelemta tai patirti. Aplinkoje, nepritaikytoje mano būsenai, neturėjau vietos. Laikui bėgant susitaikiau su šia mintimi ir tiesiog stengiausi džiaugtis kartu su seseria.
Tada atėjo akimirka, kai Ji turėjo išvykti mokytis toliau, į universitetą. Kaip manot, ar labai aš džiaugiausi? Mane draskė dvejopi jausmai: lyg ir buvau laiminga dėl sesers sėkmės, bet taip pat negalėjau atsikratyti begalinės nevilties ir pagiežos. Ak, kaip verkiau naktį prieš jai išvykstant. Ašaromis išsiveržė visus metus laikytos neigiamos emocijos: neviltis, panieka sau ir kitiems, savigrauža bei neatsakyti klausimai. Jos išvykimo rytą stengiausi išspausti bent nedidelę šypsenėlę. Visa šeima matė liūdesį mano akyse. Ir tada Ji pasakė žodžius, pakeitusius mano gyvenimą iš pagrindų. Ji tarė: „Aš radau tokių žinių apie Svajonių Miestą. Pagal informaciją internete, tame mieste visi randa tai, ko ieško. Pamaniau, gal tau reikėtų ten nuvykti. Gal jų gydytojai žino būdą, kaip tau padėti.“ Pradžioje sureagavau skeptiškai. Kaip aš galėjau išvis ten nusigauti? Iki artimiausios parduotuvės nueiti negaliu, nes tiesiog NEVAIKŠTAU. Tada Mama įkišo savo trigrašį: „Dukrele, manau, tai yra puiki galimybė. Tikrai. Aš su Tėčiu padarysime viską, kad tu ten galėtum nuvykti.“ Pasidaviau jų malonei. Nežinau, ko jie tikėjosi, bet kažkas mano galvoje kuždėjo, jog neverta ginčytis. Kam lemta nutikti, nutiks.
Štai taip aš atsidūriau Svajonių Mieste. Dabar čia ir gyvenu. Ši vieta yra rojus visiems. Taip, visiems iki vieno. Ir, mano tėvų apgailestavimui, jų gydytojai neišgydė manęs. Nutiko kitoks stebuklas. Pasirodo, aš nesu tokia vienintelė. Yra daugybė žmonių, kurie turi fizinių trūkumų, yra neįgalūs. Pastarasis žodis Svajonių Miesto bendruomenėje nėra įžeidimas, tai yra tiesiog faktas, pavadinimas. Visas miestas yra pritaikytas ypatingiems žmonėms. Šaligatviai ir gatvės pritaikytos neįgaliųjų vežimėliams, kiekviename pastate įrengti platūs koridoriai, tarpduriai, liftai. Įvairūs prietaisai ir kiti daiktai pagaminti taip, kad jais galėtų naudotis ir aklieji, ir fizinių negalių turintys asmenys, ir kurčnebyliai. Nepamirštas nė vienas asmuo. Štai tikrasis šio miesto tobulumas. Aš čia pasijutau sava, tokia kaip visi. Tarp gyventojų vyrauja taika, harmonija, sutarimas, tolerancija ir draugystė. Argi ne laimė gyventi tokioje nuostabioje vietoje? Natūralu, jog nebenorėjau grįžti namo. Pagaliau pasijaučiau lyg namuose. Ne fiziniuose namuose, o dvasiniuose, kuriuose esu priimta tokia, kokia esu.
Štai tokia mano istorija. Svajonių Mieste susipažinau su įdomiais žmonėmis, sužinojau netikėčiausių istorijų, dar sudėtingesnių nei manoji. Ir tada supratau, jog kiekvienas gali rasti savo vietą po saule. Savo tobulą erdvę, skirtą tik jam. Aš tokią radau.