Tikėti ir neklausti

This entry was posted by on Trečiadienis, 20 sausio, 2016 at

Ledu sukaustytos kojos velka mano kūną per apnuogintą, achromatinį miškų pasaulį, kurio niūrios dvasios tyliai šnabždas vėjuose apie praeitį, dabartį ir ateitį. Tik Selenė, jojanti per dangų, dar nušviečia nūdieną sidabriniu tviskesiu anų dienų. Priešais iš merdinčios Balanidės gilių žaizdų sruvena kraujo upės, garuojančios kalte, pagieža ir neapykanta, o jos aklos, gęstančios akys lyg paguodą sielai siunčia veidrodinę viziją, ištapytą brutaliais vaizdais. Štai nakties šešėly pasislėpę koptai tempia nekaltą moterį Caeserium link, kur kriauklėmis nuplėšę drabužius jai gyvai išdrasko odą, o vėliau  sukapotas galūnes degina liepsnų kaitroje. Griūna senųjų šventyklų pamatai, o bibliotekų knygos, pergamentai, įamžinę mintis didžių žmonių,  tirpsta ugnyje it vaškinės žvakės. Vieno dievo veidas keičiamas kitu, žmonijos kultūra paskęsta amžių tamsioje ūkanoje, už juodų abitų žviegia kūdikis, traukiamas iš motinos saugių įsčių. Ar išties jis paliestas nuodėmės ab incunabilis? Stabą keičia žvaigždė, ją – kryžius, jį – pusmėnulis arba atvirkščiai. Alkai, ąžuolai, žalčiai – visi jie, paliesti įniršio, akyse pradingsta, o jų vietoje išdygsta kryžiaus sėklos. Iš kalaviju perkirstų gyslų nepaliaujamai teka kraujas, kuris užlieja žemę ir orą persmelkia geležimi. Flagelantai, tikėdami, kad sustabdys Europoje siaučiantį marą, plakasi rimbais vis smarkiau ir smarkiau. Ant inkvizitorių laužų dega gausus būrys moterų, o tarp jų ir drąsioji Žana d‘Ark. Čekų dvasios tėvas Janas Husas, bandydamas šias blogio šaknis išrauti kaip V. Šekspyro Hamletas, taip pat sudeginamas. Aplink girdžiu vyrų ir moterų šauksmus, aimanas, raudas. O kažkur saugiose menėse šypsosi dominikonai ir kiti, laimingas Johanas Tecelis vis kartoja miniai: „Vos dėžutėj pinigai suskambės, siela iškart iš skaistyklos išskries.“ Aplink auksas, kraujas, liepsnos  ir valdžia – ar tikrai šventam tikėjimui dar gali likti vietos? Dar viena atverta Pandoros skrynia…

Tokie regėjimai lyg kokią Kasandrą mane aplanko gana dažnai, ypač kai akis ir ausis pasiekia  žinios apie kataklizmus iš Artimųjų Rytų. Jau geriau egzistuoti be šių gebėjimų, kad nereikėtų žinoti tokių baisių žmonijos nuopuolių, širdies kankinti dėl mirčių ir justitia nebuvimo. Nėra didesnės šventvagystės už religijos pavertimą politine priemone. Toks tikėjimas patampa tikrų tikriausia diktatūra, pasireiškiančia necivilizuotu žvėriškumu, norinčiu daugiau valdžios, turtų ir kitų materijos gėrybių. Religiniai fanatikai-žvėrys, nešantys šventą žodį igni et ferro,  tik paliudija savo tikybos sakralumo fiktyvumą. Tokių  pavyzdžių  pasaulyje gausu, bet liūdniausia tai, kad žmonija nepasimokė iš istorijos ir nusprendė  gėdingas klaidas uždangstyti ar pamiršti. Šis pasirinkimas žmones sugrąžino vėl prie tų pačių klaidų. Gal tai ir  į naudą mums, nes repetitio est mater studiorum! Visgi gal ir nereikėtų jų kartoti, jei dažniau savęs paklaustumėme, ką mes tikime: ar gailestingus, žmogų gerumo mokančius, taiką propaguojančius dievus; ar karą, žudynes sėjančias dievybes, kuriomis prisidengusios žmogiškos būtybės siekia egoistinių tikslų. Ar mes tikime esant aukščiausią gėrį, ar vilką po avelės kailiniais? Tikriausiai visą sakralinę idilę sunaikina asmenys, kurie, naudodamiesi naivių žmonių tikėjimu, lobsta, vadovauja,  skandina kraujyje maištaujančius ir visas šias nuodėmes slepia po Apatės mantija. Mes pavirstame vergais tikybos savo, o šventumas, ką tikime, apdergiamas purvu. Taip skaudu matyti vėl pasaulyje suvešėjusį religinį vandalizmą. Po hidžabu pasislėpę gyvuliai Mosule sunaikino Babilono kultūros zenitą  menančias šedu statulas, X amžių siekiančią Šv. Jurgio vienuolyno bažnyčią, krikščionių kapines, šiitų mauzoliejus, sudegino senovinius rankraščius, suniokojo Hatros ir Nimrudo miestus. Šimtai jazidizmą išpažįstančių nekaltų moterų ir mergaičių paversta vergėmis, prievartaujama, žudoma. Argi dievams reikalinga ši chaotiška destrukcija? Toks didis blogis yra aklai tikėti ir neklausti arba kitaip vergauti religijai,  patapusiai įrankiu valdyti kvailai miniai. Dažniau paklauskime savęs, ką mes tikime, ir neužmirškime jau padarytų klaidų, kad nereikėtų jų taisyti ateities kartoms in saecula saeculorum.

Sniego samanų paklotė tirpsta ir staiga išnyra marmuro korintinės kolonos, baltas kupolas. Ar aš Akademo giraitėje? Ar aš Rojuje? Ne, tai Paryžiaus Panteonas. Žanas Žakas Ruso  tyliai beria žodžius man į ausį: „Visa tai, kas ardo visuomeninę vienybę, neturi vertės; visos institucijos, kurios stato žmogų prieštaravimam su pačiu savimi, neturi vertės.“ Dūžta veidrodis į šipulius. Ar bandau sujungti tas šukes į bendrą visumą, betgi veltui… Aš tik paprastas žmogus. Garuoja kraujo lašas okeane. Ratas sukasi toliau.

Julius Dinapas, 4 c

 

Comments are closed.