Žmogaus dvasia prieš žemiškojo pragaro pabaisas

This entry was posted by on Penktadienis, 15 sausio, 2016 at

„Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos.
Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“
Mato 10,28

Nebežinojau, kiek laiko bėgau. Kojos jau seniai pavargo, gėlė raumenis, ir turėjau labai stengtis, kad neužkliūčiau už susirangiusių it žalčiai medžių šaknų. Vaizdas liejosi akyse, jis lydėsi kaip tie laikrodžiai Dali paveiksle. Pro ašarotas akis regėjosi tik neryškios medžių apybraižos, skęstančios tirštoje, beveik apčiuopiamoje tamsoje. Skausmas krūtinėje darėsi nepakeliamas; rodėsi, kad kiekvienąsyk man įkvepiant nematoma ranka smogia peiliu į širdį. Bet aš vis tiek judėjau pirmyn. Sustoti nevalia. Sustoti, vadinasi, pražūti.
Akimirkai migla akyse prasiskleidė, ir aš pamačiau šalia savęs lekiant kažkokius žvėris – lyg ir lūšį, liūtą, vilkę. Jie nenumaldomai artėjo, skuodė tiesiai į mane. Iš panikos mano kojos tarsi įaugo į žemę: nebegalėjau pajudėti. Žinojau, kad pati pasmerkiau save mirčiai, bet nebejaučiau prasmės priešintis. Pragarišku raudoniu degančios žvėrių akys vis artėjo, artėjo… Užsimerkiau, tikėdamasi, kad mano sąmonė išblės dar prieš plėšrūnams suleidžiant į mane dantis.
Stovėjau, laukiau, bet nieko neįvyko. Net skausmas krūtinėje nebuvo išblėsęs. O juk sako, kad mirusieji nejaučia skausmo! Neryžtingai pramerkiau akis. Apsidairiau. Aš vis dar buvau tame niūriame miške, tik lūšis, liūtas ir vilkė buvo išnykę. Šiurpi vizija išsisklaidė, ir aš prisiminiau.
Mane persekiojo ne žvėrys, bent jau teoriškai jų taip nepavadintum. Tai buvo žmonės, įtikėję esą dievai. Jie vijosi mane su lazdomis ir akmenimis, ir už ką, už kokius nuopelnus, nežinojau. Niekas ir nesivargino paaiškinti. Jaučiausi kaip medžiojamas gyvulys. Tenorėjau iš visų likusių jėgų sušukti: „Ecce homo!“ Juk aš viena iš jūsų, aš irgi žmogus! Bet tai ne išeitis – jau žinojau, kad maldavimai man nepadės. Drebančiomis kojomis ėmiau svirduliuoti tolyn. Sustoti nevalia. Sustoti, vadinasi, pražūti.
Medžiai aplink mane ėmė retėti, atrodė, kad miškas tuoj turėjo baigtis. Širdyje įsiplieskė viltis: gal už miško rasiu kokią gyvenvietę, kažką, kur galėčiau pasislėpti? Nejučia ėmiau lėkti vis greičiau, atkakliai veržiausi per girią, o medžių šakos lyg botagai čaižė man veidą. Pagaliau išnėriau iš tankmės. Kritau ant kelių. Išsigelbėjimas čia pat. Jis tiesiai prieš mane.
Vėl tamsuma. Amorfinė, visgi neįtikėtinai materiali. Ji vilnijo kaip jūros bangos, kėsindamasi mane įtraukti. Aš klūpėjau prie bedugnės krašto.
„Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį.“
Tarsi užhipnotizuota stebeilijausi į priešais mane atsivėrusią kiaurymę. Viskas. Bėgti nebėra kur. Išsigelbėjimas čia pat, bet jis ne toks, kokio tikėjausi. Jėgos mane visiškai apleido. Įsikniaubiau veidu į delnus. „Atleisk, Dieve, už silpnumą…“ Pakilau paskutinį kartą.
Staiga pasijutau krintanti. Rėkiau visa gerkle, tačiau bedugnės šniokštimas užgožė mano balsą. Kiekvieną sekundę darėsi vis karščiau, atrodė, oda lyg koks paltas nuslys nuo kaulų. Galiausiai trenkiausi uolėton žemėn – švelniau, nei tikėjausi, bet vis tiek skaudžiai.
Virpėdama atsistojau ir apsidairiau. Duobėje buvau ne viena: aplink knibždėte knibždėjo būtybių, iš dalies panašių į žmones. Tik jų akys buvo tokios tuščios, kad vargiai galėjai patikėti, jog jos dar išties kažką matė. Visos žmogystos krutėjo it skruzdės skruzdėlyne: kilnojo akmenis, tąsė rąstus, kasė žemę. Regis, ant tų uolų jie statė niekingas trobiūkštes, barakus – visai taip, kaip kadaise Jėzus Bažnyčią.
„Sizifai kaip niekad laimingi, – už manęs pasigirdo balsas, – juk dabar jie žino, kad darbas išlaisvina ir daro gyvenimą saldų.“ Apsigręžiau ir pamačiau vyriškį. Iš pirmo žvilgsnio, jis niekuo nesiskyrė nuo anų gyvių: toks pats aptriušęs, sulysęs, purvinas. Tačiau akyse dar degė kažkokia kibirkštėlė – gal tikėjimas, gal užsispyrimas, gal stiprybė? Man taip bespėliojant, Vergilijus tęsė: „Na, o jei kuris kolega užsimirštų, visada turime savo viešpačius, maloniai priminsiančius.“ Ir išties: šalia stypsojo padarai su akmenimis ir lazdomis ir ragino tingesniuosius. Kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį. Matyt, čia buvo susirinkusi tikra dievų kompanija, mat dirbančiuosius itin noriai vaišino smūgiais.
„Kas jie tokie ir kokia čia vieta?“ – vis dar apstulbusi, paklausiau. „Šią vietą būtų galima įvairiai pavadinti, bet taikliausias apibūdinimas būtų toks – pragaras. Vieta, kur žmonės nustoja būti žmonėmis. Ana tie – tiek mušantieji, tiek mušamieji – visi kažkada buvo žmonės. Vieni pasidavė aklam primityviam įniršiui, žemiems instinktams, kiti atsidavė baimei ir nevilčiai, prarado tikėjimą ir troškimą gyventi.“ – „Ar ir aš tapsiu viena iš jų?“ – „Tavo valia rinktis. Bet patarsiu: keliauk iš čia, kol nevėlu, kol siela dar sveika.“ – „Tačiau kaip? Ir kur aš eisiu?“ – išsigandusi šnabždėjau. O žmogus, ironiškai, tačiau be galo liūdnai šyptelėjęs, atitarė: „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus.“
Vyriškio žodžius nusinešė vėl pasigirdęs šniokštimas. Atsimerkusi suvokiau esanti prie tos pačios bedugnės. Matyt, pragaro vaizdai buvo tik dar vienas kraupus miražas, vis dėlto jie giliai įsirėžė atmintin. Įsiutę šūksniai vis artėjo. Turiu nedelsdama apsispręsti.
Aš galėčiau šokti į bedugnę. Aš galėčiau viską pabaigti taip, kaip noriu, savo valia. Aš turiu teisę pasirinkti, kaip mirti. Tai būtų paprasta. Pernelyg paprasta. „Kančia reikalauja daugiau drąsos nei mirtis“, – regis, taip sakė Napoleonas. Juk mirti, pasiduoti – taip lengva. Apleisti paskutinę viltį, liautis tikėjus, išsižadėti žmogiškumo.
Bet aš nepasiduosiu. Šįsyk būsiu drąsi.
Lėtai apsigręžiu ir laukiu. Sieloje taip ramu. Yra dalykų, patvaresnių už kančią ir mirtį. Todėl pasiduoti nevalia. Verčiau mirti, bet nepasiduoti.
„Ir mus užliejo vėl dangus žvaigždėtas.“

Evelina Engelaitytė, 4c

Comments are closed.