Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija

 Kova su savimi dėl savęs

Kiekvieną rytą mes atsikeliame turėdami begalę pasirinkimo galimybių. Norime – išlipame iš lovos kaire, norime – dešine koja, norime skubame į darbą važiuodami autobusu, norime- automobiliu, norime grįžę namo dalinamės įspūdžiais su artimaisiais, norime- mėgaujamės vienuma su savimi. Visi pasirinkimai mūsų rankose ir dienos rūpesčių įsupti net nesusimąstome, jog gali būti kitaip. Gali būti taip, kad kažkada žmonės ne tik galėjo, bet ir privalėjo rinktis, tik tarp šiek tiek svarbesnių dalykų. Na, pavyzdžiui, tokių, kurie nulemtų, gyvensi ar mirsi. Na, pavyzdžiui, tokioje vietoje, kaip 1943 metų Štuthofo koncentracijos stovykloje. Ne itin jaukus, mirties mašina pramintas dievų visai užmirštas kampelis, kur kaliniai kiekvieną rytą keldavosi su nerimastinga baime. Baime, kad šiandien teks pamiršti savo žmoniškumą, bet priminti kitam žmogui, kas yra skausmas. Baime, kad šiandien reikės rinktis. Būti žmogumi arba budeliu. Tai, kad dramaturgo ir prozininko Balio Sruogos romane „Dievų miškas“ aprašyta koncentracijos stovykla buvo pilna velnius primenančių prižiūrėtojų, nieko nestebina. Savos nacijos garbinimo ir fašizmo ideologijos paveikti esesininkai viso lagerio gyvavimo metu nesikuklino ir visaip įrodinėjo savo gerą „fizinį pasiruošimą“- kaliniai kentėjo ne tik nuo lazdų ar rimbų, bet ir nuo iš pirmo žvilgsnio nekaltų kėdžių ar virtuvės įrankių.

Bet mes ne apie tai. Lageris jau iš esmės buvo vieta su savomis taisyklėmis ir „moralės“ normomis. Jas nustatinėjo ne tik mano minėtieji prižiūrėtojai aka mefistoteliai, bet ir patys lagerio gyventojai. Turint omeny, kad to, ką mes vadiname normaliomis gyvenimo sąlygomis, ten paprasčiausiai nebuvo, galime tik įsivaizduoti, kokia konkurencija ir išlikimo kova tvyrojo tarp kalinių. Taisyklė „Kas pirmesnis, tas gudresnis“ čia negaliojo, nes paprasčiausiai ir skubėti nebuvo kur- maisto, šiltų rūbų ar mielo žodžio tu vienaip ar kitaip negausi. Tačiau lagery gimsta nauja aksioma: „Kas kitus užmuša, pats ilgiau gyvena.“ Ir kas baisiausia, ji puikiai pasitvirtino. Ką tik atvykęs į lagerį naujokėlis dar bando prisitaikyti, geruoju su visais sutarti, tenkintis tuo, ką turi. Tačiau to anaiptol negana. Naujokėlis greitai supranta, kad su savo dorove, teisingumu ir draugiškumu kasa sau gilią duobę, į kurią, jeigu greitai nepasikeis, įkris kaipmat. Tada tas naujokėlis pasirenka. Pasirenka tapti visaverčiu lagerio kaliniu, tikru pavyzdžiu kitiems, pamiršta, kad kažkada buvo gerbiamas mėsininkas ir batsiuvys, ir bumt! Pradeda nuo lazdos per galvą kitam ir baigia oficialiomis budelio pareigomis lageryje. Ir ne dėl to, kad būtų blogas žmogus iš prigimties. Ne dėl to, kad jam nerūpėjo kiti. Dėl to, kad lageris jį tokiu pavertė. Žiauriu, blaiviai nemąstančiu gyvuliu, kuris tiesiog norėjo gyventi ir bijojo mirti. Tik vienetai, tarp jų ir pats memuarų autorius Balys Sruoga, išliko koncentracijos stovykloje iki pat jos žlugimo neprarasdamas žmoniškumo ir netapdamas dar vienu mirties mašinos sraigteliu, pagreitinančiu fatališką naikinimo paskirtį. Ar tai dvasios stiprumas, ar gebėjimas atsiriboti nuo esamos situacijos, galime tik spėlioti, tačiau privalu teigti, jog lagerio neįmanomos gyventi sąlygos natūraliai leido gyventojams pasiskirstyti į žudomus ir žudančiuosius, lyg atlikdamas tik režisūrinį vaidmenį ir pats likdamas už kulisų.

Taigi turbūt net neverta svarstyti, kad pasirinkimo laisvę turėjome mes kiekvienas. Tiek aš, atsikėlusi šį rytą, gruodžio 14-ąją, tiek kaliniai 1943 metais, kažkurią vieną iš nebeatskiriamos visumos tapusių dienų. Pastarieji rinkosi tarp nužmogėjusios sielos, bet plakančios širdies krūtinėje ir mirties. Skaitydama „Dievų mišką“ iš naujo supratau, kiek žmogus gali paaukoti dėl savo gyvybės. Pasiruošęs palaidoti savo paskutinius žmogiškuosius likučius tam, kad egzistuotų tokiomis bjauriomis sąlygomis, užuot pabandęs išlikti orus. Tačiau prigimtinė mirties baimė vedė tamsiais klystkeliais, kurie žmogų pavertė budeliu. Lagerio pragaro stovyklautoju. Ir nesvarbu, norėjo jis to, ar ne.

Gabija Kavaliauskaitė, 4e