Miniatiūros
Ar spėju?
Vore, voreli… Lipi ir kopi, kuri ir kuri savo gyvenimo raštus. Matau, kaip kartais tave pasveikina kristaliniai lietaus lašai. O kartais saulės spindulys supasi voratinklių sūpuoklėse. O tu, Žmogau, ar spėji tai pamatyti? Juk, ko gero, įkliuvęs į rutinos voratinklį, nepastebi, kaip krisdama šaka ar abejinga ranka sunaikina atkakliai megztąjį gyvenimo raštą… Vorelis pradeda viską iš pradžių. O aš, tu?
Kamilė Butkevičiūtė, 3e
Kaip man jus visus suspėt pažinti?
Ir vėl, nesusipratęs, išgintas, stoviu ir stebiuosi. Šitiek medžių! Šitiek medžių, ir visi skirtingi… tarsi gamta būtų pastačiusi paminklą kiekvienam iš mūsų. Štai šis savo stora, sudžiūvusia dreve primena vaikystę – pas tave, seneli. Palietus pirštais drevę, kūnas pagaugais nueina – tarsi išgirstu griežtą tavo balsą, kurio skambesio… paprastai aš jau nebepamenu. Prisėdu ant samanų – saugu. Kaip mamos glėbyje – niekuomet neteisiamas ir visuomet mylimas. Šitiek medžių! Šitiek žmonių ir… suvokimas – viskas laikina. Kaip man jus visus suspėt pažinti?
Klaudija Lukošiūtė, 3e
Dabar to nebėra
Dabar to nebėra…
O kas tai buvo?
Gyveno tokia Švelnių šeimyna. Kiekvienas turėjo savos veiklos. Tėvas žvejojo beveik kiekvieną dieną. Vaikai kas vakarą lakstydavo kieme ir karstydavosi po medžius laukdami tėvo, o motina vis tramdydavo ir tramdydavo, lyg neturėtų pati veiklos. Suktis namuose kažkam reikėjo. Bet atsitikdavo ir ypatingų dienų. Motina pailsi, tėvas į šoną numeta meškeres. Visi pamiršta savo rūpesčius ir paskiria dieną šeimai. Mama moko dukrelę austi, o tėvas sūnų – žuvauti. Tėvai dalijasi patirtimi, vaikai – savo jaunatvišku entuziazmu…
O dabar?..
Justas Limša, Darius Skergelza, 2 d
Ankstyvas rytas. Pučia vėjelis… Linguoja smilgos… Teka saulė…
Aplink vis dar ramu, tik paukšteliai jau kirda iš miegų.
Ant medinio stalo guli šilkinė balta rasota staltiesė. Ji jau dešimtą dešimtį perkopusi, nebe pirmos jaunystės, tačiau vis dar mylima ir gerbiama. Tiek laiko atitarnavusi ir prisirišusi prie vienos šeimos. Ir šį rytą laukia jos atsibundant ir sveikins ją savo šiltomis šypsenomis bei karštais puodeliais arbatos. Tokia kasdienybė, bet iš tiesų ji jaučiasi ypatingai, nes kiekvienąkart vaizdas kinta, keičiasi matyti veidai, atsiranda nauji. Kelias per rankas jau prailgęs, bet vis dar nepasibaigęs…
Goda Ašmonaitė, Ieva Grumbinaitė, 2c