Sonetai, gimę perskaičius V.Krėvės „Skirgailą“

This entry was posted by on Šeštadienis, 3 spalio, 2015 at

Apie Stardą:

Didingame krašte gimiau ir gyvenau,
Kur dainos apie didvyrius skambėjo
Ir ošė ąžuolai šventi. Nejau
Tos gražios dienos jau praėjo?

Nejaugi mes paniekinome dievus,
Kuriuos nuo seno garbino tėvai?
Nejau mūs kraujas veltui liejos,
Kai gynėme Tėvynę narsiai?

Kodėl apleidom tai, kas mums brangiausia buvo?
Pasidavėm niekingai, be kovos.
Ir didvyriai, ir dainos jau pražuvo,

Negirdime motulės Lietuvos raudos.
Nutrūko stygos, plyšo širdys…
Nerasime jau kelio atgalios.

Apie Oną Duonutę:

Vai, kokia aš apleista šitoj pily!..
Įkalino mane rūstus valdovas,
Ir nebėra vilties, vien skausmas many,
Todėl mirties meldžiu – gal ji išlaisvins?..

Jūs norite, kad aš būčiau paklusni,
Tiktai auka niekingų jūsų kėslų.
Kartoji man, Skirgaila: „Tik būk narsi“,
O ar girdi tu mano verksmą tylų?

Bet išklausyk mane, o kunigaikšti:
Mana širdis ir manos mintys laisvos,
Ir valios iš manęs tu neatimsi.

Dabar žinai, kad pasmerkei abu mus,
Pražudęs meilę ir ramybę mano,
Ir būsim nelaimingi mes per amžius.

Apie Kelerį:

Mano siela klaidžiojo tamsiais takais,
Ji nuodėmei ne sykį pasidavus buvo.
Pagundas, lengvą būdą vadinau draugais
Ir tildžiau savyje aš balsą Dievo.

Bet išvedei mane iš to migloto miško,
Ir nušvitai kaip saulė, kaip aušra dangaus,
Ir mano siela išgijo, praregėjo –
Nuo šiol aš gyvenu ir mirštu vien tik tau.

Už tavo garbę aš gyvybę paaukojęs
Išganytas būsiu. Tačiau neverk, mieloji,
Nes man pati brangiausia tu, ir dėl tavęs

Išsižadėsiu aš vaiskaus rytojaus.
Tik tavo akys amžinoj nakty sapnuosis,
Tik tavo žydros akys, mylimoji…

   Evelina Engelaitytė, 4c

Comments are closed.