Laiškas mamai
Respublikinio rašinio konkurso „GYVYBĖ – DOVANA, BRANGINKIME JĄ“ II vietos laimėtojos I b klasės mokinės Dovilės Baguckytės rašinys „Laiškas mamai“.
Labas, Mamyte,
kaip laikaisi? Ar dar prisimeni mane, savo mažąją mergaitę, kuri iš tavo gyvenimo dingo taip pat greitai kaip ir atsirado? Dar atsimenu tą karštą vasarą… Ach, kaip buvo gera su tavimi maudytis jūroje ir gulėti ant degančio smėlio. Jau buvo prabėgusios penkiasdešimt dvi dienos, kaip aš gyvenau tavo pilvelyje, kuris man buvo toks malonus ir šiltas. Dar trumpą laiką pabuvusi kartu, bet jaučiau, kaip stipriai tave myliu, ir tikėjau, kad tu man jauti tą patį. Vieną dieną viskas sugriuvo, kai vos išaušus rytui išvažiavome nematytu keliu, ir nuojauta man tyliai kuždėjo apie pavojų. Atsimenu, kad tavo akyse kaupėsi ašaros, o širdis virpėjo iš nežinojimo, ar elgiesi teisingai. Aš bijojau, o tavo prašymu sukeltas skausmas greitai užklupo mano kūną ir sielą. Staigus susigniaužimas ir begalinė tamsa užgožė mano, dar mažos mergaitės, pasaulį. Taip prasidėjo mano gyvenimas, vienišo angelėlio, kuris vis blaškosi nerasdamas sau vietos ir kurio tu tikriausiai niekada nenorėjai suprasti. Dar saugiai gulėdama tavo pilvely, mamyte, pradėjau svajoti, kaip gera bus tave apkabinti savo švelniomis rankytėmis, kurios bus tokios mažos palyginti su tavosiomis. Dabar aš, mažas angeliukas, skraidau po pasaulį ieškodama sau vietos, bet niekas manęs nemato ir negirdi…
Vakarais vis skrendu link namų, kurie kadaise buvo ir mano. Palengva, ką tik pramoktais žingsniais, įsliūkinu į Jūsų su tėveliu kambarį ir atsigulu šalia tavęs. Kaip norėčiau jausti bent kokią šilumą, mažus apkabinimus ar mažą bučinį kakton prieš miegą… Kartais man atrodo, kad prabudusi tu mane matai, nori paliesti, bet nepavyksta, ir vėl tavo skruostukais nurieda po sūrią ašarą. Bet vis suabejoju, galbūt tai tik sapnai ar svajonės. Mamyte, kodėl taip pasielgei? Kodėl neleidai man gyventi ir vos prabudus ryte atbėgti prie tavęs dar lovoje ir labai stipriai apkabinus pasakyti paprastą „Ačiū, Mamyte. Ačiū, kad esi kartu ir leidi man džiaugtis gyvenimu. Aš tau padėsiu, kai tik paūgėsiu.“ Galėjau tau žadėti, jog laikui bėgant būtum su pasididžiavimu ištarusi mano vardą. Tiesa, įdomu, koks jis būtų buvęs. Man labai būtų patikęs Ieva, o gal Lina, bet dabar tai jau nebesvarbu.
Žinai, Mamyte, net ir angelėliai moka verkti, tik jie neturi kas apkabintų ir paguostų. Aš turėjau tiek svajonių… Vieną rytą nusprendusi paskraidyti, pamačiau ką tik pražydusius medžius ir gėles didžiajame parke, kur tu susipažinai su tėčiu ir kur saulutė vis šviesdama kaitindavo jūsų veidus, kai gulėdavote ant švelnios žolės. Laikas greitai bėgo, aš jau žadėjau skristi pas tave, kad dar kartą pamatyčiau tavo mėlynas akis. Niekada tau nebuvau reikalinga. Tą dieną vis nesugebėjau palikti šio parko ir už jo buvusio paplūdimio, kur raudona saulė, nušviesdama dangų, vis leidosi į neapsakomai užburiančią jūrą… Dar niekada nemačiau tokio nuostabaus vaizdo, kai raudonas dangus susilieja su jūra, o debesys kaip kalnai tolumoje nusidažo šiltomis spalvomis, kurios taip primena vasarą. Bet aš jos nesulaukiau. Šį vaizdą matau pirmą kartą, nors galėjau matyti kiekvieną dieną.
Besėdėdama parke ant didžiausio medžio šakos išgirdau triukšmą, kurį sukėlė pro šalį einantys jauni žmonės. Jie burnoje laikė kažkokias lazdeles, kurias šįryt mačiau tėčio kišenėje. Rodos, jie tai vadino rūkalais. Norėjau nekreipti dėmesio, bet jie vis drumstė ramybę ir blaškė mintis. Viena kibirkštėlė nulėkė nuo to kvailo pagaliuko ir išgirdau skausmo balsą, tą patį aimanavimą, kurį girdėjau tądien, kai pati netekau savo gyvenimo. Lūžo medžiai ir liepsnose skendo gėlės, kuriomis šį rytą taip žavėjausi. Kelios minutės ir nuo neatsargaus elgesio pražuvo visas grožis. Bent jau ugnyje norėjau jausti šilumą, norėjau padėti tiems balsams, kurie šaukėsi. Jie mirė… Mirė taip, kaip miriau ir aš. Taip norėjau nuskristi pas tuos jaunus žmones ir pasakyti, ką jie padarė, pasakyti, kad padėčiau kartu viską ištaisyti, bet jie negalėjo manęs girdėti. Pasijaučiau mažu bereikšmiu padarėliu. Tiesa, tokia ir buvau…
Jeigu tik būčiau dabar gyva… Išgelbėčiau parką su pasakiško grožio sodu, kurį jūs, tėveliai, taip mėgote. Nuo šio momento mano svajonės vis kilo aukštyn su mintimis, jog jeigu tik gyvenčiau, galėčiau tiek daug pakeisti. Galbūt mano rankose būtų pasaulio ateitis, galbūt užburiantis parkas dabar būtų dar gražesnis, jeigu tik būčiau galėjusi nors sušukti ir mano balselį išgirstų. Aš tiek daug svajoju, o visos mintys telpa į žodį – gyventi. Noriu turėti savo kiemą, kuriame auginčiau mažą šuniuką ir ištisą dieną su juo žaisčiau, o vakare nueitume į tą parkelį, kurio dabar jau nebėra, ir stebėtume netoli prie jūros besileidžiančią saulę. Vakare, man grįžus, mane pabučiuotum ir apkamšytum, kartu su tėčiu palinkėtum labos nakties, o aš, kaip ir dabar, ateičiau pas tave į kambarį ir atsigulčiau šalia.
Mes būtume buvusi laiminga šeima… Ryte atbėgčiau tavęs pabučiuoti, savaitgaliais paruoščiau pusryčius… Ir toliau žaliuotų tie medžiai, kurie taip šaukė pagalbos liepsnose, o ir dangus neverktų, kai saulutė pasislėptų pailsėti. Auginčiau didelį sodą ir turėčiau margų gėlių, kurias tau parneščiau ir pamerkčiau vazose ant virtuvinio stalo. Mamyte, tu buvai mano gyvenimo priežastis ir nesuprantu, kodėl aš tau nepatikau, kodėl tu nutraukei mano gyvybę, kodėl įsikišai į tai, ką turėjai palikti Dievo valioje? Juk aš turėjau gimti ir likti tavo dukra, kuria tu turėjai taip didžiuotis. Aš pakeisčiau gamtą, nebeleisčiau jos teršti, mes būtume tiesiog laiminga didelė šeima, turėčiau brolių, seserų, bet…. Tu iš manęs atėmei šias svajones, todėl aš išskrendu kaip mažas liūdnas angelas, nes galbūt kitur mane pamatys, galbūt kitur mane pagaliau kažkas mylės.
Vis tiek tave mylinti ir jau iškeliaujanti Tavo dukra