Emigracija – laimės paieškos?
Visiems aišku – lagaminus kraunamės ne šiaip sau. Tačiau ar visada suvokiame priežastis ir tikrai pagrįstai sprendžiame, kad užsienis – geresnė vieta gyvenimui? Mano tikslas tikrai nėra iškelti tautiškumo idėjos, smerkti visus emigrantus antipatriotiškumu ar drastiškai teigti, jog emigrantai – tai nedėkingi, Tėvynės išsižadėję ir savanaudiškai laimės ieškantys snobai. Norėčiau, kad į emigracijos problemą pažvelgtumėte truputį kitaip ir susimąstytumėte, jog emigracija – gal vis dėlto asmeninės laimės ieškojimo ir savęs pažinimo kelionė, o ne bėgimas nuo taip tariamų blogų gyvenimo sąlygų?
Išvykstančiųjų priežasčių kombinaciją sudaro begalinis sąrašas: didesnių pajamų siekis, nebetenkinančios gyvenimo sąlygos, mokslo bei didesnių galimybių siekis, savęs realizavimo galimybės nebuvimas, patirties ieškojimas, ar galų gale labai dažna priežastis – antroji pusė. Šiuolaikinis jaunas žmogus trykšta maksimalizmu, jaunatviškumu ir kūrybiškumu. Didžiulis ryžtas ir noras veikti, keisti, daryti, kurti dažnai nuveda tais keliais, kurie turi ką pasiūlyti ir atrodo įdomūs šiai maksimalistinei, visko ištroškusiai būtybei. Taigi natūraliai kyla klausimas, o tai kodėl Lietuvoje blogai?
Nėra čia taip blogai, tiesiog kai kurie neturi jokio ryšio su savo gimtine, nepaisant to, kad čia gimė. Nei asmenybės lūžio išgyvenimų, nei karjeros kopėčių lipimo, nei savaiminio noro čia likti. Juk ne veltui pasaulis yra vienas didžiulis rutulys ir skirtingas tautas jame skiria ne neprieinama galaktikos erdvė, o perplaukiamos jūros ir vandenynai, perskrendami žemynai ir salos. Juk ne tam visas tas nuostabus pasaulis, kupinas nuotykių, pilnas neįtikėtino grožio kraštovaizdžių, talpinantis begales išskirtinių ir įdomių su sava istorija žmonių skirtas, kad tūnotume viename pasaulio kampelyje ir neišvystume to, ką kiekvienas mūsų turi teisę pamatyti. Juk žemė – lyg žiedas, vadinasi, kur pradėsi savo kelionę, apsukęs ratą, vis tiek grįši ten, nuo kur pradėjai.
Emigracija ir yra laimės ieškojimas, kitų kultūrų pažinimas, tačiau išvykimo svetur sąvoką mes kiekvienas individas formuojame vis kitaip, nes skiriasi mūsų norai, užgaidos ir tikslai. Gal vienam Lietuva – yra širdies namai ir visa kas brangiausia, tačiau kitas gali jaustis kaip namuose net ne savo gimtojoje žemėje. Neskubėkime teisti tų, kurie pasirenka tokį kelią. Galbūt giliai širdyje gimtinė vis dar palaiko tą nenumaldomą ryžtą judėti pirmyn, gal jaunuolis išsiruošė į kelionę skleisti ir garsinti Lietuvos vardą? O gal jo išvykimas paskatins lietuvius susimąstyti, jog skirtingų kultūrų pažinimas padės mums vieni kitus suprasti ir priimti tokius, kokie esame.
Kažkur manyje knibžda mintis, jog Lietuva lyg motina, tokia pati, kuri tave pagimdė, ir anksčiau ar vėliau ateina metas ją palikti ir pradėti savo gyvenimą. Tai galbūt tas dėsningumas, jog vaikučiai lyg paukštukai išskrenda iš mamos lizdo, kai būna pasirengę, gali būti pritaikytas ir emigracijos supratimui? O kas jeigu emigracija, tai kažkam pačios Tėvynės skirtas iššūkis išskristi iš namų ir surasti savąją vietą pasaulyje? Kad ir kaip valdžioje šiltai įsitaisę politikai norėtų, kad Lietuvos nepaliktų šviesioji mūsų karta, jaunuomenė, kuri keičia pasaulį. Tačiau čia ir slypi visa paslaptis, jog aiškiausiai ir ryškiausiai mąstantys suvokia, jog emigruoti – tai pažinti ne tik savąjį kraštą, bet palikti dalelę lietuvio kiekviename pasaulio kampelyje, nuskandinti laimės ašarą kiekvienoje pasaulio upėje, palikti piršto antspaudą kiekvienoje išmintingiausioje pasaulio knygoje ir pažvelgti į aukščiausius pasaulio kalnus. Nes žmogaus laimė slypi visame pasaulyje, tereikia mokėti ją surasti…
Ana Podkolodina 3c klasė