Esu perfekcionistė, todėl ir kūryboje negalioja pasakymas: „Ai, bus gerai“

This entry was posted by on Trečiadienis, 2 gegužės, 2018 at

23561810_890186171141460_1503875296624678964_nNuo šių mokslo metų pradžios mūsų gimnazijos bendruomenę papildė dar viena pedagogė – režisierė bei teatro mokytoja Aiva Urbšienė. Tęsdama gimnazijos tradiciją, kuri leidžia tiek mokiniams, tiek mokytojams, tiek tėvams susipažinti su naująja mokytoja, pakalbinau  režisierę, kuri maloniai sutiko atsakyti į keletą mano užduotų klausimų. Buvo įdomu sužinoti negirdėtų ir greičiausiai mažai kam žinomų faktų, tad jei dar nespėjote artimiau susipažinti su teatro mokytoja, kviečiu jus tai padaryti!

 

1.Kada ir kodėl nusprendėte, kad teatras – tai jūsų aistra, hobis, su kuriuo norite sieti savo gyvenimą ir padėti jį pamilti kitiems?

Nenusprendžiau  nieko. Tiesiog …taip gavosi J  Tai, su kuo buvau nuo mokyklos laikų- vaidyba, šokis, muzika – įsuko ir į studijas . Vis pabėgdama – grįždama, bet esu teatrinėje veikloje ir tikiuosi būti J

  1. Kokį įsimintiniausią vaidmenį teko atlikti jums pačiai?

Įsimintiniausias vaidmuo buvo komiškai tragiškas: studijų metais  statėme spektaklį                                                           „Brolio triušio nuotykiai“, man teko Brolio Lokio vaidmuo. Vienoje scenų stovėjau ant gana aukštos pakylos, prieš mane buvo dar aukštesnė širma. Visas šis mechanizmas  buvo prie scenos krašto. Labai ekspresyvioje scenoje teko už tos širmos grumtis dėl bananų taip, kad su viskuo nubildėjau į  žiūrovų salę (scenos aukštis, beje, buvo tikrai ne mažiau kaip metras… Tad skaičiuokim..:)                                                                                                                                    Trauma buvo nemenka (raiščių patempimus , sutrenkimus ir mėlynes teko gydyti ilgai), tačiau tuokart  teko suktis iš padėties- žiūrovas turėjo patikėti, jog viskas, kas vyksta taip ir turi būti.

  1. Kuri teatro rūšis yra mieliausia ar artimiausia Jūsų širdžiai? Kodėl?

Neišskirčiau kažkurios vienos, kadangi stengiuosi pamatyti kuo daugiau ir kuo įvairesnio žanro spektaklių. Gal mažiau priimtini  komerciniai darbai, nelabai suprantu „treninginės kultūros“ apraiškų scenoje, bet vėlgi- matyt, kažkam to reikia, antraip negi režisieriai kurtų?

  1. Koks šiais metais matytas spektaklis labiausiai patiko? Kodėl?

Mėgstu „sunkius“ spektaklius, po kurių dar kurį laiką negali kalbėti, norisi būti su ta patirta emocija kuo ilgiau, suprasti transliuotas „žinutes“.                                                                                                              Grįžtant prie klausimo- tai  neseniai mačiau ir  gerą įspūdį paliko Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Tėvas“. Mielai dar kartą nueisiu į Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklį „Altorių šešėly“,  A. Cholinos  „Otelas“ užgniaužia kvapą, kaip ir didingas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“.                                                                                                                        Tačiau Panevėžio teatro „Menas“ spektaklis „Equus“ man  yra lietuviškų spektaklių favoritas. Mačiau 4-5 kartus ir tikrai, kai tik rodys, važiuosiu dar pažiūrėti.                                                                                                                           Žiūrint platesniu mastu, labiausiai žavi Rimo Tumino spektakliai. „Eugenijus Oneginas“- tobula iki ašarų : aktorių vaidyba, režisūriniai sprendimai. Viskas kaip ir paprasta, aišku, pastatyta „ant“ klasikinės režisūros pradmenų, tačiau tas paprastumas ir atskleidžia kūrėjų  genialumą. Mano  sielai tai labai artima.

  1. Kas yra sunkiausia, o kas labiausiai patinka, dirbant mokytojos darbą?

Būti pedagogu yra didelė atsakomybė ir visai nesvarbu, kokį dalyką dėstai. Šiandien mokiniai tikrai nėra blogesni nei tie, kurie mokėsi prieš keliasdešimt metų. Jie – kita karta, tačiau viskas priklauso nuo santykio, kuriuo vadovaudamasis eini į jauną žmogų. Ir laikas tam nėra pavaldus. Jei priimi mokinį tokį, koks jis yra, nesistengdamas pakeisti, o tik suteikdamas galimybę jam pačiam susitikti su savimi – bendravimas tampa paprastas ir lengvas, išnyksta bet kokios ribos. Jaunuolis pirmiausia turi pasitikėti tuo žmogumi, pas kurį ateina, o scena vienaip ar kitaip apnuogina. Man teatro mokytojo profesija pirmiausia yra būdas pasakyti mokiniui – pasitikėk manimi, čia nebus nieko, kas tave sužeistų, bet tu turi nebijoti pats susitikti su savimi. Nėra netinkamų žmonių scenai. Neretai mes turime tik netinkamą požiūrį.

Mokinių visada prašau mane vadinti vardu. Ne todėl, kad man būtų gėda ir žodis „mokytojas“- ne lygis. Jaunimui sakau:  nesu „bažnyčia ant kalno“, iki kurios reiktų keliais šliaužti, norint  būti išgirstam. Tačiau mes turime suprasti, jog mokytojais esame vieni kitiems būtent mes patys:  aš- mokiniams, mokiniai – man.                                                                                                                                                              Sunkumai iškyla kūrybiniam procese, kada nerandi vienokio ar kitokio sprendimo, sunku būna mokiniams, kai tenka apsišarvuoti kantrybe ir laukti savo „gabalo“ repeticijos, tačiau tas savo galimybių ribų išbandymas naudingas visoms pusėms: ir man, ir teatrinukams. Kai premjeros dieną sustojame ratu, susikibę už rankų, kai išgyvename vieni už kitus, kai pasirodymo metu jaučiame, kad pulsavimas vyksta vienu ritmu tiek scenoje, tiek žiūrovų salėje, apima nepaprastas bendrystės ir jaukaus šeimyniškumo jausmas. Tai yra kažkas nenusakoma žodžiais…

  1. Ko tikitės iš savo mokinių per pamokas?

Iš naujai ateinančių visada tikiuosi jog jie išmoks  būti… čia ir dabar…:)   Bet kokias ribas nubrėžiame mes patys. Teatro pamokų metu aš nesistengiu būti tuo, kuo nesu, ir tikiu, kad mokiniai tai jaučia. Todėl ir juos skatinu  būti toje akimirkoje, kurioje jie yra.                                                                              Mano delnai ir širdis atviri – tik imkit, jei tik galiu kažką duoti.. .Teatro pamokose mes mokomės ne tik to, kas būtina pagal planą. Dauguma jaunuolių sako, jog juos kausto scenos baimė. Aš juos mokau ne nugalėti tas baimes, bet susitikti su jomis. Kai mokiniai supranta, iš kur  kyla baimės, – tada ir įvyksta didysis virsmas, atveriantis kelius kūrybiškumui vystytis. Jei suaugę jaunuoliai  po pamokų ateina į dramos studijos ar renginių organizavimo būrelį ir ten būna iki vėlaus vakaro, vadinasi, tame buvime jie mato prasmę. Svarbiausia – aiškiai suvokti, kodėl esi ten, kur esi, ir dėl ko tai darai. Teatro pamokose  nėra nieko, kas verstų žmogų eiti prieš jo prigimtį. Tačiau jei pats nori atverti savo vidinius klodus,- jaukinkis patį buvimą, nebijok save „sulaužyti“.

  1. Ar turite kažkokių kitų hobių, mėgstamos veiklos, kuria užsiimate laisvalaikiu?

Neturiu konkretaus hobi, kad galėčiau pasakyti, jog tai – „mano“. Viskas priklauso nuo situacijos…. Esu spontaniška, tad vadovaujuosi neretai tos akimirkos nuotaika. Norisi sėsti ant dviračio – sėdu, norisi važiuoti naktinio miesto gatvėmis – važiuoju, norisi pjauti žolę – pjaunu,  norisi „sėdėti „facebook‘e- „sėdžiu“.:)

 8.Kokias žmogaus savybes labiausiai vertinate, kokios – labiausiai atstumia?

Žmones pajaučiu ir dar iki šiol nuojauta neapgavo… Lyg deguonį gaudau paprastumą,  nuoširdumą, tikrumą, greit „perkandu“ tuos, kurie santykyje yra „verslininkai“ ir esi reikalingas tik tiek, kiek  naudos atneši.  Pirmoje vietoje visada buvo, yra  ir bus SANTYKIS, grįstas pasitikėjimu, ir nesvarbu, ar kalbame apie šeimą, ar apie darbą.

  1. Kas yra jūsų idealas? Kodėl?

Žodis „idealas“, kada kalbame apie žmogų, man nėra priimtinas .Aš sakau „siekiamybė“.                                                    Yra keletas žmonių, kurių profesine veikla nepaprastai žaviuosi, žavi jų asmeninės savybės.

  1. Ar turite kokią nors frazę, kuri jus motyvuoja, padeda į viską žiūrėti optimistiškai, skatina siekti savo tikslų?

„Arba puikiai, arba niekaip“. Esu perfekcionistė, todėl ir kūryboje  negalioja pasakymas: „Ai, bus gerai“.  O optimizmas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Labai svarbu, kad ugdymo įstaigų vadovai, dalykų mokytojai suprastų, jog bet kuri meno sritis – šokis, muzika, teatras –  yra lygiaverčiai svarbūs jauno žmogaus asmenybės ugdymo procese, kaip ir akademinės žinios. Labai liūdna, kai ateina  nepaprastai gabus abiturientas ir sako: „Labai noriu vaidinti, tačiau negaliu… Daug namų darbų iš „svarbiausių“ dalykų …“ Labai norėtųsi, jog menų dalykai nebūtų podukros vietoje.

  1. Jei galėtumėte pasirinkti bet kokią šalį, kurioje gyventumėte, kokia tai būtų šalis? Kodėl?

Kad ir kaip banaliai skambėtų – man geriausia, kur esu,- savoje šalyje. Gyvenu  Klaipėdos priemiestyje, galiu matyti parskrendančius paukščius, vasarą bėgti nuo karkvabalių, bijoti uodų ar erkių, bet vis tiek, susirangius terasoje, „uosti “ bundančios žemės kvapą, džiaugtis dūkstančiais kieme vaikais, pasodinti braškės daigą ir nesvarbu, jei liūtys išplaus ar nebus nė vienos uogos – svarbiausia – pats procesas.

Teatre lygiai taip pat mokausi džiaugtis mažais dalykais, to mokau ir jaunimą ir jei visiems kartu pavyksta suprasti, jog ne kalno viršūnė yra svarbiausia, bet pati kelionė – tai yra didžiausias mūsų visų laimėjimas…

Režisierę kalbino Faustė Murauskaitė, 3a

 

 


Leave a Reply