Muziejus
Yra toks ypatingas muziejus. Jisai stūkso pačioje miesto širdyje – senamiestyje. Perdien jo durys atsidaro šimtams, o gal net tūkstančiams žmonių: pradedant pačiais jauniausiais – pypliais, ir baigiant gerbtino amžiaus sulaukusiais – seneliais. Visus juos pritraukia eksponatų gausa bei įvairovė. Čia galima rasti visko, apie ką tik drįstame pagalvoti, matyt, nuo to ir kilo čia dažnai tariamas posakis: „apie viską pagalvota“. Skirtingai nuo kitų muziejų-kaimynų šiame dirba ženkliai daugiau individų. Beveik visi jie žmonės, tačiau čia gali pastebėti musių, blusų, glindų, gal net vieną kitą erkutę. Jei manęs kas paklaustų, ką toks pulkas per dienas veikia, tai aš suplasnočiau pečiais, nes iš tikrųjų visi jie užsiima tik iš dalies svarbia veikla: vieni krauna naujus eksponatus į lentynas, kiti pirmyn atgal stumdo šluotą, treti dar bala žino ką susimąsto, trumpiau tariant, bandoma sukurti jaukios atmosferos iliuziją.
Muziejus atsidaro aštuntą valandą ryto ir vos tik jo vartai atsiveria, kur buvęs, kur nebuvęs į vidų veržiasi Vytas, kuris muziejų užpildo aitriu česnakų ir srutų mišinio aromatu. Jis, kaip ir kiekvieną mielą dieną, skrieja į labiausiai saugomą ekspoziciją – didžiausią mieste butelių kolekciją. Iš paskos seka trejetas jaunuolių, tikriausiai studentai, kurie į miestą atvyko vėlai naktį, visai nemiegojo, nevalgė, o dabar, ankstų rytą, užsimanė apžiūrėti muziejaus lentynų. Bėgant laikui, muziejaus durys vis dažniau atsidarinėja, visokio plauko žmonės ateina ir išeina. Nespėjus mirktelėt, jau pietų metas, o tuomet muziejų užpildo kostiumuota, portfeliuota, estetiška darbo liaudis. Kiek vėliau, po trijų-keturių valandų čia sugūžta paaugliai, vaikai, neūžaugos, trumpiau tariant, nepilnamečiai mokiniai, kuriems ką tik baigėsi pamokos ir kurie savo įgeidžių vedami grožisi eksponatais. Sutemus tarp muziejaus lankytojų pagausėja daugiavaikių šeimų, tačiau kas pusvalandį kaip koks juodas balandis užeina žmogelis, kuris čia apsukęs begalę ratų, apžiūrėjęs, apčiupinėjęs kiekvieną lentynose pastatytą daiktą, dėl tik jam žinomų priežasčių numoja ranka ir žengia išėjimo link. Visų nuostabai prie muziejaus durų vėl pasirodo išskirtinio kvapo vyriškis, minėtasis Vytas, bet, deja, kad ir kiek trankytų duris, jam niekas jų neatidarys, nes „Maxima“ dirba tik iki vienuoliktos valandos vakaro.
© Jonas Čeikauskas, 2014