Pamąstymai, artėjant mokyklos 50-ečiui…

This entry was posted by on Penktadienis, 31 kovo, 2017 at

Jau septyneri metai, kai tik mintimis vaikštau mokyklos koridoriais, praeidama nedrąsiai žvelgiu į langus, seku viską, kas pasirodo spaudoje, ir visada širdyje kyla nepaprastas jausmas – pasididžiavimas. Juk tai mano mokykla. Mokykla, kuriai atiduota 40 metų. O šiandieninė diena – tai pasiilgtų akimirkų pasikartojimas.

Čia buvau laiminga – dirbau savo svajonių darbą, žinodama, kad nebus lengva, kol iš žmogaus – pumpuro, kuris ateina į mokyklą, išaugs žmogus – žiedas. Žinojau, kad reikės ištvermės ir kantrybės, reikės žinių, kad galėtum pažadinti kiekvieno mokinio galių snaudžiantį šaltinį. Per tuos metus daug kas keitėsi, tik nesikeitė vertybės, kurios nesensta ir nemiršta. Su kokia meile ir rūpesčiu mokėmės taisyklingo gimtosios kalbos vartojimo, kad ji, kaip sakė S.Daukantas, it žalia bruknelė, nors ir nuo speigų apšarmojusi, toliau žaliuotų. Mokėmės ir sekėsi. Didžiuojuosi savo mokiniais, savo auklėtiniais. Jų dėmesį, gal ir meilę, nuolat jutau. Gal jie ir dabar vykdo paskutinį mano priesaką – gyventi tiesos gyvenimą. Didžiuojuosi, kad mokyklai vadovauja ir vadovavo puikūs žmonės , kad šalia buvo puikūs darbo draugai – kūrybingi, išmintingi, nuoširdūs, visada pasidalijantys savo žiniomis. Todėl norėčiau palinkėti jiems nesustoti tobulėjus, drąsiai, su viltimi ir tikėjimu žiūrėti į ateitį, garsinti gimnaziją ne tik aukštais mokslo pasiekimais, bet ir tauriausias jausmais apgaubti mokinius, kurie kasryt eidami į pamokas sau pasakytų : „Į mokyklą man eiti gera“. Į nepaparastą! Į „Ąžuolyno“ gimnaziją! Gimnaziją, nominuotą „Geros mokyklos“ vardu.

 

Buvusi  lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Elena Vaišvilienė

Comments are closed.