„Namuose džiaugiuosi tyla…“
Interviu, manau, su viena svarbiausių mokytojų mokykloje, apie kurią dar daug ko negirdėjote. Tai – „Auštros“ vadovė, šokių mokytoja ir 1C klasės auklėtoja Loreta Margarita Černeckienė.
- Nuo kelerių metų pradėjote lankyti šokių būrelį?
– Tikslių metų neatsimenu, bet darželyje. Aš jau tada žinojau, kad būsiu šokių mokytoja, pirmoje klasėje jau turėjau šokių ir teatro grupę.
- Kodėl nusprendėte būti šokių mokytoja?
– Aš tiesiog žinojau, kad būsiu. (Kad visi taip žinotų nuo mažens, nes daugelis abiturientų vis dar yra neapsisprendę *)
- Kaip sugebate rasti bendrą kalbą su šiuolaikiniais mokiniais?
– Man tiesiog atrodo, kad visi jie yra geri, nors visko būna… Žiūriu į juos kaip į savo vaikus. Žiūriu švelniau į juos, nes juk ši pamoka turi teikti džiaugsmą ir poilsį tokioje stiprioje pagal mokslus mokykloje.
- Ką galėtumėte pasakyti apie „Auštrą“?
– Mano džiaugsmas ir pasididžiavimas, tik, deja, šį sezoną labai mažai vaikinų… Nors čia nenuostabu, nes taip jau yra buvę. Tikiuosi, kad kitais metais vaikinų padaugės, bet labai džiaugiuosi, kad tokioje mokykloje pavyksta suburti liaudiškų šokių kolektyvą.
- Jūs dabar turite ir turėjote auklėtinius. Kas paskatina Jus būti klasės vadove?
– Dabar tai mano trečioji laida, bet pirmieji auklėtiniai man pasiūlė būti jų klasės vadove. O aš sutikau, nes galvojau, kad dažnai keliausime po Lietuvą, daug ekskursijų turėsime, bet, kai gavau juos, supratau, kad tai ne svarbiausias dalykas. Taip pat, kai turi klasę, jautiesi labiau įsitraukęs į mokyklos veiklą. Be to, kai turi auklėtinius, truputėlį prisišnekini daugiau šokėjų ir į pamokas, ir į kolektyvą.
- Kas norėtumėte, kad pasikeistų per šokių pamokas?
1.Daugiau vaikų ir ypač vaikinų.
2. Kad mokinių lygis būtų vienodas arba paskirstytų lygius. Nes vienų lygis būna 0, o kiti šoka kaip „Žuvėdros“ šokėjai. Labai sunku išdėstyti pamoką.
3. Kad galėtume pasifilmuoti arba veidrodžius turėtume J Tikrai netrukdytų, bet ir taip gerai, lieka tik svajoti.
- Kokių linksmų istorijų galėtumėte papasakoti apie „Dainų šventę“?
– Visas gyvenimas ten sunkus, bet linksmas. Man gal labiau siejasi ši šventė ne su linksmumu, bet su jauduliu, grožiu ir jausmingumu.
- Kas sunkiausia mokytojo darbe ir kas labiausiai patinka?
– Aš save laikau ne stereotipine mokytoja, todėl žiūriu į pamokas gal ne visai kaip mokytoja. Manau, kad mokiniai turi išmokti šokti, gražiai bendrauti, mergaitę pakviesti šokti. Net negalėčiau pasakyti, kad sunku. Man darbas – kaip šventė. Tik norėtųsi turėti didesnes finansines galimybes, kad rūbų turėtume daugiau.
- Ar Jūs šokate, kai tvarkote namus?
– Ne. (Juokiasi) Nei šoku, nei muzikos klausausi. Džiaugiuosi tyla.
- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Skaityti, megzti ir lankyti teatrus.
- Ar turite mėgstamą frazę apie šokius?
– Jeigu gali vaikščioti, gali ir šokti.
- Ką galėtumėte pasakyti apie šokio galią?
– Šokis gali padėti susipažinti, gerai praleisti laiką, tiesiog gražu žiūrėti į šokantį žmogų, taip pat sveikatai gerai. Tik jeigu vaikinas užlipa ant kojų, tai… mmm… Padeda atsirinkti (juokiasi).
- Ar Jūsų mėgstamiausias filmas „Purvini šokiai“?
– Vienas iš mėgstamiausių, jis tarsi tapęs klasika.
- Kokias žmonių savybes vertinate labiausiai?
– Paprastumą, atvirumą, kad žmogiškai elgtųsi su tavimi.
Mokytoją kalbino Kamilė Butkevičiūtė, 4e
*autorės pamąstymai
