Tavo akys – mano riba tarp realybės ir svajonių
Žiūriu į jo akis, o matau visą pasaulį, tokį aiškų, ryškų, nuostabų. Visur geri, taikūs žmonės, ramuma. Ach, akimirkai, vienai trumpai akimirkai pamanau, kad iš tikrųjų yra galimybė, jog realybė neegzistuoja, tai buvo tik užkietėjusio pesimisto sapnas, kuriam nutrūkus supratau, kokia iš tiesų tikrovė yra žavi. Kaip gera! Iš tikrųjų juk čia nėra apgaulės, barnių, melo, nėra žmonių, kurie siekia vien naudos. Nėra rutinos, skubančių, vienas ant kito rėkiančių žmonių. Visi lėtai eina gatve, šypsosi, sveikinasi. Žvarbiame ore nušalusius delnus šildo iš kavinukės prigriebta kava, šlifuoja senamiesčio gatves ir nebando pasisavinti laiko – jis jiems nepriklauso. Čia žmonės laiko neskaičiuoja. Tiesiog gurkšnojimas vaikštant pasirodo daug 
jaukesnis, negu šiltai sėdint kavinėje. O ir traukia jie ne namo, nėra kur skubėt. Nesvarsto apie gyvenimo prasmę, nes kiekviena sekundė būties, kiekvienas įkvėpimas, atodūsis – viskas yra jau savaime prasminga, tyra, nesavanaudiška. Šiame pasaulyje – nieko keisto šypsotis, būti laimingam, tam yra tiek daug priežasčių!
Bet jo akių kontaktas nutrūko. Vienu mirktelėjimu grįžtu į realybę. Daug stipresnė ir laimingesnė. Kodėl? Atsakymas paprastas: mano pasąmonėje susikaupė per daug negatyvo, greičiausiai todėl mano smegenys pačios surado neįprastą būdą, kaip įjungti džiaugsmui žalią šviesą. Priežasčių būti patenkintiems gyvenimu – nereikia. Pabūkim, pabūkim čia ir dabar.
Laimingi. Bent jau paprasčiausiai pasistenkime. Atminkite, jog kai pabandysite nuteikti smegenis ir tuo patikėsite, jūsų vidus irgi patikės. Laimę ar liūdesį įsakysit pajusti, priklausys nuo jūsų minčių, nes visa ko pradžia yra mintys.
Todėl vėl pažvelgiu jam į akis, o matau visą pasaulį…
Gabrielė