Sustokime bent akimirkai
XXI amžiaus žmonių problema – rutina. Bet ne tai, kad ji yra, bet kas būna, kai jos nėra. Kitaip mes nė nemokame gyventi. Rytas su kava, darbas/mokykla/universitetas, šiek tiek kitos veiklos, namai. Ir taip kiekvieną dieną. Patys prisikuriame ir gyvename tarp daug taisyklių. Darbotvarkių. Normų. Nerandame laiko niekam: knygai, piešimui ar kitiems pomėgiams, brangiems žmonėms ar net sau. Tikras pasilepinimas yra veido kaukė, vonia ar net nagų lakavimas. Prabanga iškepti ką nors skanaus ir palepinti artimuosius. Neturime laiko! Bet nesusimąstome, kad laikas nėra niekieno nuosavybė. Kaip jis gali kam nors priklausyti! Tačiau gyvename taip, lyg gyventume amžinai, nepagalvojame apie akimirkos trapumą. Vieną akimirksnį mes čia, „apsikrovę“ neaišku kuo, kitą – niekada nežinai, kur jis nuves. Kaip svarbu nepamiršti, kad viskas laikina, kaip mes per mažai skiriame laiko sau, mylimiems žmonėms. Niekada negali žinoti, koks pašnekesys, pokalbis bus paskutinis. Mes per daug būname įsitempę, įniršę, todėl prisikaupusį pyktį išliejame patiems brangiausiems. Tačiau, jei kada susimąstytume, kad tai gali būti paskutiniai žodžiai, vargu ar skaudintume, įžeidinėtume, gyventume taip, kaip iš tiesų gyvename. Tačiau realybė paprasta ir žudanti – viską žinome, nieko nekeisime (panašiai su alkoholiu arba cigaretėm – visi žino, kad blogai, tačiau niekas neatsisako). Gyventi šia diena ir nors kartą negalvoti apie pasekmes reikia sugebėti (neretai tokius vadiname bepročiais). Neturime laiko džiaugtis gyvenimu. Visada kažko siekiame. 
Tikslai, svajonės. Bet pasiekiame, atsibosta, susigalvojame naujų. Vis kažko norime. Bet niekada nedėkojame. O reikėtų. Sustoti ir padėkoti (patys svarbiausi žodžiai yra „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“, kone retenybė, nykstantis dalykas, nebent norime kam nors įsiteikti). Padėkoti draugams, kad jie skiria laiko, kuris yra pats brangiausias vertės matas, – jo gyvenime negalima susigrąžinti. Padėkoti Dievui už tai, kad turim tuos brangius žmones, į kuriuos galime atsiremti, kad pagaliau mes matome, girdime, galime mąstyti ir nesėdime invalido vežimėlyje. Galime kalbėti… Mes iš viso jaučiamės visagaliai, kai ko nors iš mūsų neatima. Tarsi visos negandos NEGALI atsitikti mums ir visą gyvenimą mus aplenks. O jei kas atsitinka – na kodėl būtent man?! Ir tada savanaudiškai pagalvojame, kad tai galėjo atsitikti kitam. Bet svarbiausia suprasti, jog viskas, ko trūksta mūsų gyvenime, yra supratimas, kad mums nieko iš tikrųjų netrūksta.
Gabrielė