Archive for spalio, 2015

Spalio 5 – diena, kuri tiek mokytojams, tiek mokiniams sukelia gerumo antplūdį

Posted by on Pirmadienis, 5 spalio, 2015

Tik atsikvėpus nuo Mokslo ir žinių dienos, mus aplanko dar viena šventė – Mokytojų diena. Kadangi mokiniams visada knieti ką nors sužinoti apie mokytojus, jų gyvenimą, taigi šia proga atsirado tokia galimybė…

Nina Matuzienė, informatikos mokytoja, buvo stropi mokinė, ypač sekėsi tikslieji mokslai, mėgo matematiką, braižybą. Nors ir mažai turėjo informatikos pamokų, mokytoja būti norėjo dėl to, nes patiko jos auklėtoja, save įsivaizdavo panašią į ją, taip pat, kaip pati pripažįsta, „buvo laikmetis, kai mokytojų profesija buvo prestižinė, tai ir paskatino mano pasirinkimą“. Paprašius prisimint ką nors linksma iš savo studijų meto, mokytoja pasakoja apie linksmas MAFI dienas, kaip juose vykdavo aukcionai „ Nusipirk egzamino įskaitą“, taip pat papasakoja apie „peliuko laidotuves“.

Vilma DulevičienėVilma Dulevičienė, lietuvių kalbos mokytoja, mokykloje, universitete daug mokėsi: „ Pirmūnė buvau ir mokykloje, ir universitete, galiu save drąsiai vadinti „zubrilka“. Taip pat mokytoja Vilma pripažįsta, kad buvo aktyvi, lyderė, mėgdavo vadovauti savo klasės draugams, ypač jos klausydavo berniukai. Mokytojos kelią pradėjo todėl, kad tai buvo tikras pašaukimas. Beje, giminėje labai daug mokytojų: ir mama, ir močiutė, ir tetos, tačiau jokiu būdu tai nebuvo tėvų įtaka padarytas sprendimas.

A-D Stasė PancerovaStasė Pancerova – kūno kultūros mokytoja, buvo ir stropi, ir gabi muzikai, dailei, sportui, todėl tik „paskutinę minutę“ nusprendė eiti šiuo keliu. Neapsiriko, grupėje sutiko ir savo vyrą Grigorijų Pancerovą, su kuriuo kartu visur – ir į darbą, ir namo. Prisiminusi mokyklą, mokytoja jokiu būdu neprisimena to kaip labai sunkaus darbo: „Buvo visko: ir iš choro kartais bėgdavome, ir šiaip mokytojai pykdavo, kai išeidavome iš pamokų dėl sporto, bet buvo linksma kaip ir visiems jauniems žmonėms, tada buvo mūsų laikas, dabar jūsų“.

Raimonda DargevičienėRaimonda Dargevičienė, chemijos mokytoja, taip pat buvo darbšti, stropi, motyvuota, rami mergaitė. Mokėsi „rinktinėje klasėje“, kurioje visada vyravo susikaupimas ir tyla. Mokytojos keliu patraukė, nes labai mėgo bendrauti su jaunais žmonėmis, jiems padėti, taip pat patiko chemijos dalyko paslaptys. Ir kitiems patartų rinktis mokytojo profesiją, jei yra gabūs, be abejo, darbštūs, nes mūsų visuomenėje trūksta gerų mokytojų, kurių pamokos būtų ir naudingos, ir įdomios, įtraukiančios. Ąžuolyniečiams linki daugiau entuziazmo, optimizmo pamokose.

11039873_10203437514835501_1585965021443541641_nInga Mickevičienė, anglų kalbos mokytoja, gali pasigirti ir būti pavyzdžiu kitiems dėl savo lankomumo mokykloje – nepraleido nė vienos pamokos ne dėl ligos, buvo darbšti ir tikrai daug mokėsi (baigė sidabro medaliu)! Taip pat mūsų mokyklos mokytoja nebuvo pilka pelytė (kaip dabartinis jaunimas pasakytų, žmogus, neturintis gyvenimo), visada buvo aktyvi, dalyvavo įvairioje veikloje, žodžiu, spėdavo visur ir viską, net kartais ir į muštynes įsiveldavo. Būdavo lyderė, vienąkart per muzikos pamoką suplanavo „planą chuliganą“ – susitarė, kad kai ji duos ženklą, visi tarsi nukris ant suolų ir mokytojai papokštaus. Tapo mokytoja, nes labai mėgo anglų kalbą, norėjo tapti gide, bet tiesiog įstojo ir dabar džiaugiasi bei niekur kitur savęs nebeįsivaizduoja ir negalėtų dirbti kito darbo.

Ačiū jums, mokytojai, už jūsų atsidavimą, rūpinimąsi, sunkų darbą, už „pagalbą valgyti karčias mokslo šaknis“. Ačiū už gyvenimo pagrindų patiesimą ir norą, kad mes būtume protingi, geri ir visapusiškai išsilavinę žmonės.

Mokytojas kalbino Gabrielė Bračkutė,3e

Sonetai, gimę perskaičius V.Krėvės „Skirgailą“

Posted by on Šeštadienis, 3 spalio, 2015

Apie Stardą:

Didingame krašte gimiau ir gyvenau,
Kur dainos apie didvyrius skambėjo
Ir ošė ąžuolai šventi. Nejau
Tos gražios dienos jau praėjo?

Nejaugi mes paniekinome dievus,
Kuriuos nuo seno garbino tėvai?
Nejau mūs kraujas veltui liejos,
Kai gynėme Tėvynę narsiai?

Kodėl apleidom tai, kas mums brangiausia buvo?
Pasidavėm niekingai, be kovos.
Ir didvyriai, ir dainos jau pražuvo,

Negirdime motulės Lietuvos raudos.
Nutrūko stygos, plyšo širdys…
Nerasime jau kelio atgalios.

Apie Oną Duonutę:

Vai, kokia aš apleista šitoj pily!..
Įkalino mane rūstus valdovas,
Ir nebėra vilties, vien skausmas many,
Todėl mirties meldžiu – gal ji išlaisvins?..

Jūs norite, kad aš būčiau paklusni,
Tiktai auka niekingų jūsų kėslų.
Kartoji man, Skirgaila: „Tik būk narsi“,
O ar girdi tu mano verksmą tylų?

Bet išklausyk mane, o kunigaikšti:
Mana širdis ir manos mintys laisvos,
Ir valios iš manęs tu neatimsi.

Dabar žinai, kad pasmerkei abu mus,
Pražudęs meilę ir ramybę mano,
Ir būsim nelaimingi mes per amžius.

Apie Kelerį:

Mano siela klaidžiojo tamsiais takais,
Ji nuodėmei ne sykį pasidavus buvo.
Pagundas, lengvą būdą vadinau draugais
Ir tildžiau savyje aš balsą Dievo.

Bet išvedei mane iš to migloto miško,
Ir nušvitai kaip saulė, kaip aušra dangaus,
Ir mano siela išgijo, praregėjo –
Nuo šiol aš gyvenu ir mirštu vien tik tau.

Už tavo garbę aš gyvybę paaukojęs
Išganytas būsiu. Tačiau neverk, mieloji,
Nes man pati brangiausia tu, ir dėl tavęs

Išsižadėsiu aš vaiskaus rytojaus.
Tik tavo akys amžinoj nakty sapnuosis,
Tik tavo žydros akys, mylimoji…

   Evelina Engelaitytė, 4c