Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija

Kadangi „Ąžuolyno“ gimnazijos mokinys Gilbertas Umbražūnas 2015 metais  tarp dešimtokų laimėjo žinių viktoriną „Tūkstantmečio vaikai“, organizuojamą Lietuvos televizijos ir radijo kartu Lietuvos  Respublikos švietimo ir mokslo ministerija nuo 2008 metų, tai tapo puikia proga paimti iš jo interviu.

 –         Kas tave skatina mokytis?

–         Pradinėse klasėse mane skatino mama, močiutė ir mokytoja. Sakė: pirmiau mokslas, o paskui žaidimai. Nuo 5 klasės skatinti nebereikėjo, buvo įgytas šitas „menas“ mokytis. J

–         Kiek kartų dalyvavai ir laimėjai „Tūkstantmečio vaikus“?

–         Dalyvauju nuo 5 klasės, kiekvienais metais, o laimėjau 3 kartus.

–         Ar daug lemia sėkmė „Tūkstantmečio vaikuose“?

–         Žinoma, taip. Nes nežinai, kokie klausimai papuls. Man sunkiausi klausimai yra apie augalėlius, gyvūnėlius. Vienu žodžiu, biologija.

–         Ar jauti didelę įtampą, jaudiniesi per žaidimą?

–         Kaip čia pasakius… Čia, kaip ir su olimpiadom, iš pradžių jauti, o paskui, kai dalyvauji visur ir visada, tai nebėra tokios didelės įtampos. Bet, aišku, kameros… Ne tas pats, kas šnekėti su bendraklasiu vidury saulėtos dienos.

–         Ar mokaisi, skaitai, daugiau domiesi prieš „Tūkstantmečio  vaikus“?

–         Taip, stengiuosi. Daugiausia knygas apie biologiją. Be to, pasižiūriu panoramą, pasišneku su protingais mokytojais, tokiais kaip R.Norvaišas.

–         Kuo nori būti pabaigęs mokyklą? Kur stoti?

–         Ne paslaptis, kad mano santykiai su pirmąja užsienio kalba nėra patys draugiškiausi ir aš nesuprantu, kodėl aukštosios užsienio mokyklos pasigrobia mūsų geriausius mokinius. Aš manau, kad bent jau bakalaurą norėčiau studijuoti Vilniaus universitete, seniausiam Rytų Europoj. Manau studijuoti kažką, susijusį su fizika. Žinau viena – nestudijuosiu anglų filologijos jokiame universitete.

–         Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

–         Mėgstu valgyti, pradėjo patikti knygų skaitymas.

–         Nemėgai skaityti?

–         Iki kokios 6 klasės grožinės literatūros neskaitydavau. Mėgstu groti pianinu, atkartoti išgirstą melodiją, kadangi esu baigęs muzikos mokyklą, tai nėra taip sunku. Mėgstu klausytis muzikos.

–         Kokia muzika patinka?

–         Įvairi. Pradedant klasikos gelmėmis ir baigiant praeitu amžiumi. Nepatinka amerikiečių 21 amžiaus muzika, visiškai neimponuoja, labiau oponuoja, nes čia yra komercija, o ne muzika. Kaip aš esu vieną kartą labai gražiai pasakęs, „Iškrypėliškas 21-ojo amžiaus muzikinių garsų nesusipratimas“ (pacitavo save :).

–         Ar Prezidentei dar nepabodo su tavimi fotografuotis?

–         Nemačiau jokių požymių, kad prisimintų mane, nes juk aš buvau tik 6,7,10 klasėse. Kiek veidų prašmėžuoja mūsų Ekscelencijai prieš akis, tai nemanau, kad prisimins vieną mokinuką iš Klaipėdos. Be to, aš pasikeitęs.

–         Ar susirandi naujų draugų „Tūkstantmečio vaikuose“?

–          Didelė dalis moksleivių (beveik tie patys) dalyvauja ne vieną kartą. Jeigu nepažįstu, neakcentuoju, kas žaidžia. Pažiūriu per televizorių: „O aš su juo žaidžiau!“ Nebent prieš laidą, jeigu pažįstu, pasišneku. Kai filmuoja, galvoje sukasi tik tai: aš, klausimai, vedėja ir konkurentai.

–         Ką norėtum pakeisti žaidime?

–         Kai buvo sugalvotas žaidimas, jis nebuvo toks komercinis. Paklausinėdavo mokytojų prieš 4 etapą: „Ko palinkėsite?“, filmavimas trukdavo ilgiau, bet būdavo daugiau informacijos, pakviesdavo muzikinį svečią. Norėčiau panaikinti reklamas, kur 10 maišiukų po puoduką :), atrodo, kad  prizų daug, bet iš tikrųjų… Aišku, finale kompiuteris laimėtas! Be to, dabar statulėlės gražesnės negu anksčiau būdavo.

–         Koks jausmas apima, kai laimi žaidimą?

–         6-oje klasėje nežinojau, kas bus, tai labai įdomiai jaučiausi,  7-oje klasėje žinojau, kas bus. 8 ir 9 klasėje nepasisekė, o   10-oje vis tiek išėjau pakelta galva. Šiais metais buvau laimingiausias, nes vis tiek 3-ias kartas! Man atrodo, kad  aš vienintelis ir esu 3 kartus laimėjęs.

–         Kokia pamoka tau labiausiai patinka?

–         Vienos neišskirčiau, visada patiko matematika, „arkliukas“, kaip mano mama sako. Lietuvių kalba pradėjo patikti tik nuo 5 klasės, nes anksčiau nieko nesuprasdavau. Istorija iš karto krito į akį, kaip Just.Marcinkevičius yra pasakęs, „Žmogus turi jausti istoriją, nes jis tik tada yra žmogus“, arba visi žino šią sentenciją: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ (Žmonės, kurie nežino istorijos, visada lieka vaikais). Visiems ne paslaptis, kad tėvai su mažais vaikais, jeigu nenori, kad suprastų, tarpusavyje kalba rusiškai. Taigi norėjau išmokti rusiškai. Nuo kokios 7 klasės mano šeimoje niekas nebekalbėjo rusiškai, nes aš viską suprasdavau. Man patinka gilintis į tuos dalykus, kurių kiti nesupranta :). Kai mažas buvau, mama nupirko gaublį, aš jį nagrinėdavau, iš karto patiko geografija. Fizika pradėjo patikti, kai atėjau į „Ąžuolyną“, mokytojas Saulius Žukauskas padarė didžiulę įtaką, užsirašiau į „Fizikos olimpą“. Fizikai yra labai įdomūs žmonės, viską jie žino. Anglų kalba LABAI NEPATINKA, nes man prasidėjo tik 4-oje klasėje, o visiems 2-oje. Lietuviai yra nekalti, kad savo laikais nebuvo okupavę ketvirtadalio pasaulio ir neprivertė kitų tautų kalbėti lietuviškai. O dabar jie visi turėtų 2 iš lietuvių kalbos. Kūno kultūra – sportuoti reikia, sutinku.

–         Ar tu jautiesi vunderkindu? Protingesnis už kitus?

–         Vunderkindas yra iš vokiečių kalbos kilęs žodis. Vunder – stebuklas, kind – vaikas. Laikau save vaiku, faktas. Būčiau stebuklingas – angliškai mokėčiau.  Visiems yra žinoma, kad jeigu pasijusi protingesnis už kitus, tai tu tuoj pat tapsi silpnesnis už kitus. Nereikia užmigti ant laurų! Laurus reikia dėti į sriubą ir virti skanius barščius, mano mėgstamiausią sriubą :).

Gilbertą Umbražūną kalbino klasės draugė Kamilė Butkevičiūtė, 2e klasė

Viskas prasidėjo nuo noro. Visada viskas prasideda paprasčiausiu troškimu. Kiekvienas mūsų gimėm dėka mūsų tėvų noro, tėvai dėl senelių, o už pasaulį turim dėkoti gerbiamam Inkognito. Tačiau troškimas gyventi ir troškimas dviračio nėra labai jau panašios svajonės. Manoji man galvon žiebė, turbūt, kaip daugelis kitų svajonių – tuomet, kai neišgali jos įgyvendinti. Man tai paprasčiausiai buvo neįmanoma – dviračiu važiuoti nemokėjau, kišenėse, švelniai tariant, vėjai švilpavo, o kas tau duos nejuokingą sumelę daiktui, kuriuo naudotis nesugebi? Negana to, aš iš prigimties grynas tinginys ir mokytis balansuoti metalo bei dviejų apvalių gumų gabalą nesiruošiau. Delsiau nei mažai, nei daug – trejus metus, kol man suėjo gražūs bei vaikiški devyneri su puse. Tąmet, regis, pradėjo kunkuliuoti mano tirštoji masė, plačiau žinoma kaip smegenys, nes šešerių metų berniukas to įžvelgti kažkodėl nesugebėjo. Problema buvo ta, kad draugai, visi iki paskutinio iš vietos į vietą persikėlinėdavo dviračiais, o aš vienas turėdavau lipti į savąjį vargšą „peškomobilį”. Būtų pakenčiama, jei atstumai būtų iš kiemo į gretimą kiemą, bet ne, jie buvo kaip reikiant. Pavyzdžiui, kasdien reikdavo sukarti žvyrkeliu atstumą nuo trobos iki „ano galo”, kuris yra apytiksliai dviejų ar trijų trumpesnių eilėraščių ilgio. Patikėkit manim, kiekvieną mielą dieną vaikštant ten pat, deklamuojant tuos pačius ketureilius galima ir galą gauti. Silpnesnis būtų jį ir pasiėmęs, tačiau aš išlikau šaltų nervų, šalto proto ir panaudojęs savo kritinį mąstymą supratau, jog trūks plyš aš išmoksiu važiuoti dviračiu. Mokiausi gal savaitę. Pirmosiomis dienomis išmokau važiuoti tiesiai, o visas likusias – sukti į dešinę, į kairę ar dar bala žino kur. Galų galiausiai, po sunkių treniruočių, nežmoniškų pastangų dėka, aš, devynerių su puse jaunuolis, moku važiuoti dviračiu. Vos tai supratęs vietoj nusėdėt neišgalėjau, mąsčiau, kaip pasikeis manasis gyvenimas, kaip dabar lakstysiu kosminiais greičiais žvyru klotu keliu. Dabar, įvaldęs metalo ir apvalių gumų gabalą, buvo galima mąstyti apie jo įsigijimą. Pirmojo norėjau kalnų, su visais amortizatoriais, begale pavarų, ragais ant vairo ir panašiai. Savajai gimdytojai tiksliai iki smulkmenų nupasakojau, kaip jis turėtų atrodyti. Ji mane įdėmiai išklausė, kažką papeckiojo savo užrašuose ir ištarė tvirtą „pagalvosiu”. O galvojo ji neilgai, gal kokius penketą mėnesių ir likus porai savaičių iki mokyklos pradžios ji nusivedė mane į turgų. Ten iš šimtų tūkstančių įvairiausių dviračių privalėjau išsirinkti vieną vienintelį, beje, tai padaryti turėjau staigiai, kol mama nesusinervino ir vietoj dviračio nenupirko žieminių padangų mano „peškamobiliui”. Išsirinkti buvo sunkoka, tačiau man pavyko. Vos gimdytoja pardavėjai ištiesė šlamančius, aš nudūzgiau it širšinas gatve tolyn. Ir tuomet, būtent tada mano visą kūną nukratė kažkokia galia ne iš šios dimensijos. Tą akimirką, kai myniau savo pirmąjį dviratį, supratau, ką reiškia laisvė, ką reiškia pasileisti su vėju. Aš supratau, ką reiškia išpildyti savąją svajonę, tačiau neilgam, nes kiek vėliau supratau ką kita – svajok lėkdamas trisdešimt kilometrų per valandą greičiu pagrindine miesto gatve ir savąją svajonę greitai iškeisi į gipso gabalą ant savosios kojos.

© Jonas Čeikauskas, 2014

„Aaa“ – būtent toks garsas suvirpino ausų būgnelius lemūrų valdovo krikštasūniui vos tik žengus pirmuosius žingsnius mirties link. Taip taip, lemūrai gali būti krikštatėviais… Bet šiuomet ne apie tai. Pakalbėkime optimistiškesne tema. O kas gi gali būti optimistiškiau už karštą vasaros dieną Parlemo privačiame paplūdimyje pardavinėjamus vanilinio skonio, tikro plombyro grietininius ledus? Būtent šitokie įvykiai krečia priešingą Žemės rutulio dalį. Čia, Australijoje, ledai, kaip atgaiva, vartojami gan dažnai. Duodu ranką nukirst, dantis ištrankyt, akis išdurt – kiekviena Australijos pilietybę turinti persona bent kartą gyvenime yra ragavusi šio iš pieno gaminių skyriaus dažniausiai perkamo produkto. Kaip gerai, kad žodžiai susidėliojo ties tuo, jog prakalbome apie Australijos ledų paklausą. Žinokit, aš nemeluosiu, tikrai jau pamaniau, kad užmiršiu jums papasakoti vieną iš mano netikrų istorijų. O viskas vyko beveik identiškai taip…

Šalta, storą kailinį susirasti verčianti vidurio žiemos popietė. Prie užšarmojusio, ledų raštais dengto stiklinio lango odinėje ir minkštoje it akmuo kėdėje sėdi ne kas kitas, o viskam pasiruošęs misteris Bukletas. Aš, kaip psichoanalitikas – mėgėjas, manau, jog tau knieti sužinoti atsakymą į klausimą „kodėl misteris Bukletas?“ Yra dvi priežastys. Pirma, jo trečios kartos pusbrolio tetos vyro sūnaus bendraklasio proseneliams priklausė gamykla Honkonge, kuri dalį savo produkcijos skyrė bukletams. O antra, tokia jo pavardė, tačiau vardas dar keistesnis – Andrius. Pilnai viskas skamba kaip jo pase – Andrius Bukletas. Šaunus vyras, stiprus, grubus, deja, retai atlaidus ir praplikęs. Jis savo pareigų šiuo metu neatlieka tinkamai, tiksliau iš viso jų nevykdo. Kaip bebūtų keista ir neįprasta tokiam žmogui kaip Andrius, jis – paprasčiausias dažytojas. Pagal dokumentus, jis perdažo rūsį iš žalios spalvos į morkų, o pagal save patį – leidžia atostogas prabangioje kontoroje. Jūs tik nepamanykit, kad jam pietų pertrauka ar kažkas panašaus, ne, misteris Bukletas jau tiksliai žino savo ateitį ir kadangi joje nėra vietos dažymui – mėgina tam skirti kiek įmanoma mažiau dėmesio. Įsivaizduokit save misterio Bukleto vietoje: vieną dieną kasi bulves Hondūro provincijos užmiesty, o kitądien – verslininko rūsio lubas dažai. Kančia, o ne gyvenimas, žinant, kaip smagu bulviakasio metu. Andriaus akimis, bulves kasant apima jausmas, lyg apelsino žievę iš pirmo sykio nuluptum, atlikti tai sunku, bet po to džiaugiesi turėdamas nagų ant rankos pirštų, o dažant džiūgauti nėra ko. Jei lašas dažo ant grindų, o ne akin ar burnon pataiko, tai jau palaimos lygis maksimalus. Laikas dažų pilna burna lekia beprotiškai greit, taigi po sočių šešių valandų, išsėdėjus gana ryškų siluetą krėsle ir nutapius ketvirtį rūsio lubų misteris Bukletas sviedžia volelį šonan ir traukia savojo likimo link – į biblioteką, į svajonių darbo paieškas interneto platybėse. Tik viena bėda – bibliotekos čia nėra. Andrius tai supratęs puolė į „Paniką“ – šokių barą netoli gaisrinės, manė Išeitį ten ras. Ne veltui sakoma, ko tikiesies, tas ir bus – Išeitis su stikliuku rankoje prie baro rymoja. Misteriui Bukletui kelis žodžius Išeities ausin šmėstelėjus, įvyksta fenomenalus stebuklas – svajonių darbas vos už kelių minučių kelio. Praėjus pusvalandžiui Andrius jau kelių minučių kelio pabaigoje ir jau vėpso į būsimas kolegas. Priešais misterį Bukletą – bulvių traškučių fabrikas.

Štai tokia mano išgalvota istorija. Spėju, norėtųsi tau, skaitytojau, moralą išgirsti. Tuomet akis įtempęs klausyk – nėra bibliotekos, ieškok Išeities. Žinau, nekoks iš manęs Konfucijus išeitų… O dabar, norėčiau vargšą meduką baigti rašalu brozdinti ir trauksiu ledų pirkti, užsimaniau be proto.

© Jonas Čeikauskas, 2015